Vidinių vilkų užkalbėjimai

RAMUNĖ BRUNDZAITĖ

 

Žiemą aplinkui būdavo tylu tylu. Lyg per miglas prisimenu, kaip su mama kažkur eidavau, klimpdavau sniege, kepurnėdavausi iš jo ir vėl klimpdavau, o parėjęs namo statydavau iš plonų ilgų lentučių vilkams buveines. Mama sakydavo: „Statyk voverėms, kiškiams“, o aš vis tiek savo: „Ne, statysiu vilkams.“ (p. 16)

 

 


Alvydas Valenta. „Pradžios užkalbėjimai“.
– Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Alvydas Valenta. „Pradžios užkalbėjimai“Alvydas Valenta gerai žinomas kaip poetas, o štai „Pradžios užkalbėjimai“ –­ pirmoji jo prozos knyga, autobiografinių bruožų turintis romanas. Tai pasakojimas jautraus žmogaus, išmokusio susitaikyti, kad į jį žiūrima kaip į kitokį („Aš vis dažniau ėmiau justi žmonių žvilgsnius –­ sunkius, deginančius arba, priešingai, atsargius, baugščius, tarytum kuo prasikaltus“, p. 34). Pasakojama apie tai, kuo skiriasi gimtieji, tėvų namai (saugumas, globa, laisvė) ir valdiški namai (kolektyvizmas, griežta tvarka, pašaipos iš silpnųjų), apie nuolatinį namų ilgesį aklųjų ir silpnaregių mokykloje-internate ir kaip pasaulis pažįstamas per kitus pojūčius, kai rega tau dovanoja tik stipresnės ar silpnesnės šviesos atpažinimą. A. Valenta meistriškai aprašo kvapų, garsų, lytėjimo, skonio nuotykius, džiuginančius kasdienius atradimus ir gąsdinančius vaikystės potyrius, išgyventą neteisybę. Bet, anot autoriaus, „būtų nepataisoma klaida manyti, kad esame kokie nors kitokie: kaip ir visi vaikai, mes pešamės, kovojame, laimime ir pralaimime“ (p. 58). Pasakojimas trečiojoje knygos dalyje „Užkalbėjimas dviem balsais“ įgyja konkretų adresatą, tampa laišku studijų laikų bičiuliui, jame permąstoma jaunystės, universiteto, kūrybinių ambicijų, pirmosios meilės patirtis.

„Pradžios užkalbėjimus“ taikliai apibūdina tituliniame lape pateiktos raktinės citatos iš Romaino Gary „Aušros pažado“ ir ypač Augusto Strindbergo „Pamišėlio išpažinties“: „Bjauri knyga – nesiginčysiu, ir aš taip manau, nes labai gailiuosi ją parašęs. O kodėl parašiau? – Todėl, kad jaučiau neišvengiamą, primygtinę būtinybę nuprausti savo lavoną prieš amžinai jį užkalant karste.“ A. Valentos knyga nėra bjauri tiesiogine, neigiamąja šio žodžio prasme, priešingai. Tai neišvengiamas savos tapatybės, istorijos, praeities su visais bjaurumais ir gražumais (o juk bjaurumas ir gražumas neegzistuoja savaime – tai mūsų susikurtos vertinimo kategorijos) permąstymas. Kiekvienam žmogui būdinga grįžti, išgyventi patirties patirtį, bandyti užkalbėti savo pradžią, tik ne kiekvienas geba sukurti literatūros tekstą. Alvydas Valenta rašyti moka, tačiau knygoje stinga grynumo, yra nuobodžių vietų bei perteklinių sakinių. A. Valentos rašymo stilius paprastas, nepretenzingas, žavi taikliai įsiterpianti ironija ir saviironija, kritinis mąstymas, bandymas suprasti ir susitaikyti su savo praeitimi nieko nesmerkiant.

Romas Daugirdas. „Mėnulio dezertyrai“.
–­ „Naujoji Romuva“, 2011.

Romas Daugirdas. „Mėnulio dezertyrai“

Romas Daugirdas, tarsi pateisindamas savo pavardę, rašo daug. „Mėnulio dezertyrai“ – jau vienuoliktoji autoriaus knyga. Šį kartą – tarpinio žanro. Kas tai: poezija, esė, poetinė proza? Kadangi klasifikacija literatūrai egzistuoti nėra būtina (ji reikalingesnė literatūrologams), gal tiesiog paskaitykime tekstus. Tiesa, tarpiniai žanrai, kurių šiuolaikinėje literatūroje daugėja, turi rizikos, pavyzdžiui, virsti pernelyg dienoraštiški, kai žinomi autoriai ima publikuoti viską, ką užsirašo, arba savitiksliški, neiššifruojami. Bet kas nerizikuoja... na, patys žinot tą posakį, o šampano knygoje netrūksta. Ir ypač kitų alkoholinių gėrimų.

Knyga, kaip rašoma įžanginiame puslapyje, „skiriama visiems, traumuotiems blaivumo“, „visos knygoje aprašytos situacijos ir personažai yra tikri“. Taip skaitytojui metamas jaukas ir kuriama tam tikra skaitymo strategija. O kas apskritai yra tikra? Net ir „autentiški prisiminimai“ tėra mūsų praeities interpretacijos, kartais užkabinančios kur kas mažiau tikrovės nei tikra literatūra. (Bet jeigu dar kartą paminėsiu žodį „tikras“, svieskit į mane bandelę, nes kalbu apie tai, ko neišmanau.) R. Daugirdo pasirinktą strategiją galima būtų laikyti reakcija į dvigubą moralę, konformizmą, marginalinių visuomenės grupių atstūmimą, siekį atsikratyti „visuomenės atmatomis“, kaip visuotiniais kenkėjais, net nepabandžius suprasti priežasčių, kaip ir kodėl žmogus atsiduria ribinėje situacijoje.

Knygoje daug skausmo, vienatvės, savidestrukcijos. Tokias knygas arba priimi (nes tai artima, atpažįstama, be to – profesionaliai parašyta), arba atmeti („kam man svetimas skausmas ir purvas“, „kaip galima kalbėti apie šlapimą, spermą, girtuokliavimą ir vėmalus?!“ arba tiesiog norisi šviesesnių tekstų). O parašyta gerai. Tik kartkartėmis Romo Daugirdo kuriama asociatyvi ir siurrealistiška poetika atrodo per daug supainiota, primena sąmonės srautą, kurį ne visada įmanoma iššifruoti.

Tai knyga apie „tuštumą tarp pagirių ir kažkur aprašyto gražaus pasaulio“ (p. 12). Tarp daug karštos, svilinančios ugnies retai pasirodančios gražaus pasaulio žarijos sužiba jaukiau: „Retkarčiais jį matydavau besiblaškantį su senoviniu lygintuvu. Turbūt nežinojo, kad jis įkaista nuo žarijų. Tad kišo į vidų degančius degtukus. Pažiūrėk – šiltas, sakydavo laimingas. Ir nusinešdavo, laikydamas taip atsargiai, lyg paskutinį artimą žmogų“ (p. 29).

Petras Dabrišius. „Vilko kailyje“.
– „Sveikas žmogus“, 2011.

Petras Dabrišius. „Vilko kailyje“

Perskaičius A. Valentos „Pradžios užkalbėjimus“ manęs nebepaleido idėja apie vilkus ir vilkiškumą. Todėl bibliotekos kataloge išsirinkau knygą, kuri, maniau, papasakos daugiau. Bet užteko ją pavartyti, kad kiltų toks nerimas, kuris užplūsta įtariant galimą susidūrimą su prasta knyga.

Visai nelaukiu elektroninių knygų invazijos – mane žavi knygų daiktiškumas. Iš to, kaip knyga atrodo, galima nujausti jos kokybę. (Tiesa, kartais dėl tokių įtarinėjimų prasprūsta nepastebėtos ir puikios knygos.) Dažniausiai prastos knygos slepiasi po neskoningu kičiniu apipavidalinimu ir nepaiso tam tikrų leidybinių kanonų (pavyzdžiui, spalvų ir šriftų nederėjimo, nes autoriui „taip gražiau“). Leidyklos pavadinimas kartais leidžia įtarti leidinio kokybę, na, ar bent jau specifiką.

Taigi, atsiėmusi bibliotekoje (tai dar gerai, kad nepirkau) Petro Dabrišiaus knygą, visų pirma atkreipiau dėmesį į keistą, negirdėtą leidyklą. „Sveikas žmogus“? Dar suprasčiau, jei leidykla vadintųsi, pavyzdžiui, koks nors „Sveikas vilkas“ ir specializuotųsi leisdama literatūrą gyvūnijos temomis.

Knyga pristatoma kaip „kupina nuotykių eigulio ir gamtininko, medžiotojo ir tiesiog kūrybingo žmogaus Petro Dabrišiaus gyvenimo istorija, pasakojanti apie jo vaikystę, jaunystę, Vidurinės Azijos kalnuose praleistus metus, jo medžiotojo gyvenimą, Žvėrinčiaus – unikalaus zoologijos sodo įstabioje Žemaitijos gamtoje – sukūrimą, jo meilę žvėrims ir gyvenimo geismą, pagarbą senosioms protėvių tradicijoms ir gimtajai Lietuvos žemei“. Kai žmogus apie save pasakoja trečiuoju asmeniu, jau darosi įtartina, o po poros puslapių – dar labiau. Koks tiktai nebuvo prisiminimų personažas Petras. Ir „kietas it titnagas, o viduje minkštas kaip duona, nes dažnai išorinė pluta slepia jautrią širdį ir virpulingą sielą“ (p. 3). Ir „įstabios klausos“, „vilkiško akylumo“, „kūno ir dvasios stiprybės“ (p. 4). Ir „drovus, gerbė senus žmones, ir mergaitės tėvams jis labai patiko“ (p. 12). Visa tai dar tik pirmuose knygos puslapiuose!

Itin pagarbiai personažas Petras žvelgia į moteris: „Petras ėmė gailėtis, kad, būdamas kariuomenėje, neišvažiavo į Vidurinę Aziją, kur būtų vedęs musulmonę – paklusnią ir nuolankią merginą, pildžiusią visus vyro norus“ (p. 12). Vėliau Petras iš tiesų ten nuvažiavo ir merginos kaip lapai krito į jo „patinišką guolį“, bet grįžus į brangią tėvynę „Kristaus ir Marijos paveikslai atviromis spinduliuojančiomis širdimis, kabėję galustalėje, atlaidžiai žiūrėjo į jį“ (p. 49). Štai ištrauka iš skyrelio „Moters medžioklė“: „Sėdėjo jis ten ne dieną ir ne dvi ir vis tęsė tyrimus, vartė moteriškes mintyse kaip blynus keptuvėje: kuri geresnė šeimininkė, kuri puikesnė lovoje, o kuri nuoširdesnė draugė ir pašnekovė. Per tą laiką išsirinko keletą kandidačių, bet galiausia intuicija pakuždėjo: jauna liekna mergaičiukė gėlėta suknele, panaši į prasiskleidusį jazminą, jam labiausiai tiks – visus reikalavimus puikiausiai atitinka. (...) Dar tą pačią naktį, mat iš Petro kūno dalių sklido tokia seksualumo radiacija ir geismas, meilės guolis buvo sutaisytas iš karto, be kalbų, lyg alkanam sniego leopardui, išsiilgusiam rujojančios patelės“ (p. 36). Literatūra čia nekvepia, panašu ne į prisiminimus, o į paprasčiausias nuskriausto žmogaus fantazijas, paveiktas patriarchalinių stereotipų apie lyčių vaidmenis, vyrą užkariautoją ir jam tarnauti, atsiduoti, paklusti privalančią moterį. Kažin, kiek delfi komentatorių (dar vieni liūdesį keliantys personažai) pritartų tokiam požiūriui? Ir kiek jų suvokia, kad toks elgesio modelius primetantis požiūris kenkia ne tik moterims, bet ir vyrams?

Knygoje „Vilko kailis“ atsiskleidžia daug dvigubų standartų, veidmainiškos moralės. Atrodo, kad personažas Petras, be moterų ir žvėrių medžioklės, dar užsiima ir krislų kitų akyse rankiojimu, o savi rąstai jam nekliudo. Pagaliau knygos pabaigoje jau ne vien tik fotografijose ir Petro pasilyginimuose („vienišas kaip vilkas“, „persekiojamas vilkas“ ir pan.) pateikiama įvairios informacijos apie vilkus. Paskui pasirodo šamanai, o vienu jų apsiskelbia ir Petras Dabrišius. Dėl neįtikinamų mistifikacijų, prasto stiliaus, daugybės nuobodžių, pernelyg gausių pasakojimo detalių ir dažnai erzinančio, kategoriško autoriaus požiūrio į įvairius reiškinius bei iškylančias situacijas knyga, švelniai tariant, nuvilia. Tik vilkų nuotraukas norėtųsi išsikirpti ir pasikabinti ant sienos.

* * *

Sunku užkalbėti staugiančius vidinius vilkus. Kartais pavyksta juos nuraminti sau vis kartojant, kokie esame geri ir gražūs, bet jei kas nors ne taip, kaip norime, tai dėl to būtinai kaltinam valdžią, korupciją, viršutinio buto kaimyną, slaptą gėjų klaną, masonus. Arba tėvus, kurie vaikystėje mus per mažai mylėjo, tad viskas, ką darome, yra pateisinama ir atleistina. Kartais pyktį nukreipiame į save – dezertyruojame iš mėnulio, per pilnatį virstame barų vilkolakiais arba „medžiotojais su grobiu –­ vaivorykšte gėralų“ (R. Daugirdas). O dar būna, kad rašome ir skaitome. Ir tas garsus vidinis staugsmas ar tylus užkalbėjimas tampa vienas gražesnių bandymų pažinti pasaulį, save ir kitus – literatūra.

Draugai