Vigmantas Butkus. Literatūrinės kronikos iš Šiaulių (V). 2018-ieji

„Ar Šiauliuose dar yra likęs koks nors literatūrinis gyvenimas?“

Taip paklausė bičiulis istorikas pakeliui iš Vilniaus knygų mugės namo į Šiaulius. Atsakiau kažin ką nelabai rišliai, bet labai seniokiškai, maždaug: anksčiau to gyvenimo būta daugiau. Dabar šį atsakymą persvarstau. Vis dėlto Šiauliuose veikiausiai nei anksčiau buvo, nei dabar yra tiek literatūrinio... (ieškau tinkamesnio žodžio) judesio, kad jam adekvačiai apibūdinti būtų galima vartoti žodį „gyvenimas“.

Sovietiniais laikais ir dėl inercijos net keliolika metų po jų dominavo gana aiškus literatūrinis vektorius, tiesiogiai ir kitaip susijęs su vietine vadinamųjų jaunųjų rašytojų sekcija. Jos narių ir simpatikų jaunumės amžiaus vidurkis buvo, spėsiu, maždaug 50. Jie telkėsi prie šiauliškio dienraščio „Raudonoji vėliava“ (nuo 1988 m. liepos – „Šiaulių naujienos“) redakcijos, šeštadieniais dienraštyje publikavusios literatūros, meno ir kultūros tekstų rubriką simptomišku pavadinimu „Atžalynas“. Kiek vėliau susibūrė prie leidyklos „Saulės delta“. Buvo tvirtai siejami „amžinai tikrõsios poezijos“ sampratos, kurią galima suformuluoti apytikriai trimis „kelrodžiais“ asmenvardžiais: Maironis, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius.

Pastarąjį dešimtmetį literatūrinis judesys Šiauliuose visiškai natūraliai kuo toliau, tuo labiau darosi frag­mentuotas. Yra ir šio, ir to, ir trečio ar ketvirto, bet visko po truputį – tarsi atskiromis salelėmis. Visas tas judesys, deja, vangokas, o dažnai ir visai vangus. Gal išskyrus tą gaivų momentinį sūkurį, kurį buvo sukėlusios Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“: skaitymai, pristatymai, spektaklis, ekskursijos. „Eiliuotoji Livonijos kronika“ Šiauliams pasiūlė paradinį postamentinį Saulės miesto įvaizdį, Kmitos kronika – šmaikštų popkultūrinį treninginia Pietinia miesto įvaizdį. Tiesa, pastarojo nemaža dalis vietinės saulėtosios inteligentijos kratosi kaip paties didžiausio baubo ir (deklaruoja, jog) romano principiališkai neskaito.


Literatūrinio judesio salelės

„Amžinai tikrõsios poezijos“ šalininkai pastaraisiais metais be „Saulės deltos“ rinkosi tokius Šiaulių leidėjus kaip „Lucilijus“, „Šiaurės Lietuva“, „Titnagas“. Ir leido daugiausia poezijos knygas – vardiju toli gražu ne visus jų, išleistų 2018 m., pavadinimus visiškai atsitiktine tvarka: „Pro atvertas langines“, „Atokvėpis“, „Juodoji fazė“, „Laiko kultuvės“, „Nes tu šviesa“, „В осенней паутине“ („Rudens voratinklyje“), „Юность на миг возврати“ („Jaunystę akimirkai grąžinki“), „Pasakyk tu man, upeli“, „Išdygo žodis“. Širdies kaip jausmo, šviesos kaip laimės, rudens kaip nenumaldomos laiko tėkmės ir panašūs leitmotyvai, neretai susiejami su etnografinių atributų vaizdinija, yra tapę šio pobūdžio raštijos raiškos standartu Šiauliuose ir, manyčiau, visur kitur Lietuvoje. Jos stilistika artima įvairių televizijos kanalų, radijo stočių transliuojamuose sveikinimų ir pageidavimų koncertuose dažniausiai atliekamų popdainų tekstų stilistikai.

Literatūrinių polėkių turintis Šiaulių jaunimas pernai organizavo kūrybos skaitymus: vyko slemo šou su kviestinėmis žvaigždėmis, išmanūs performansiški vietinių autorių pasirodymai. Išėjo penktasis Šiaulių universiteto studentų ir absolventų almanacho „Mūzynas“ numeris, turbūt geriausiai galintis paliudyti šiauliškių jaunųjų literatų kūrybos tendencijas ir potencijas. Mano manymu, tendencijos galėjo būti pademonstruotos įvairesnės, o potencijos didesnės. Nors atvirõs grafomanijos almanache nėra labai daug, bet aiškiai per gausu nuobodokų „pilkosios zonos“ tekstų, o per mažai tokių, kuriuos norėtųsi bent šiek tiek pagirti. Tarp pagirtinų – Ilonos Osipovos ir Robertos Stonkutės eilėraščiai. Tikėtina, intensyvių poetinių pastangų bei reiklių redaktorių prispaustos abi galėtų ir geriau. Kažkodėl almanache nėra universiteto absolvento Mindaugo Laurinaičio eilių, bet girdėjau autorių jas skaitant viešuose renginiuose, nenuvylė.

Savo skaitytoją ir kultūrinę aurą, susijusią su literatūrinėmis Šiaulių ir ne tik jų tradicijomis, išlaiko almanachas „Varpai“, pirmiausia ir daugiausia vyriausiojo redaktoriaus Leono Peleckio-Kaktavičiaus pastangomis. Pernai, kaip įprasta, išleisti du almanacho numeriai. Man įdomesnis pasirodė pirmasis, patraukęs Vlado Kalvaičio apsakymais ir žinomo latvių prozininko Zigmundo Skujinio (g. 1926) eseistinio teksto vertimu bei „Varpų“ redaktoriaus parengtu turiningu interviu su Z. Skujiniu.

Šiauliuose ir kitur Lietuvoje savàs auditorijas įvairiais formatais rinko dviejų šiauliečių žurnalisčių pernai išleistos populiaraus pobūdžio, tiesa, labai skirtingo profilio knygos. Tai Nijolės Koskienės „Špylkos ir šlepetės. Knyga geriausiai draugei“ ir Vitos Morkūnienės „Tėvo Stanislovo Paberžė. Giesmė Esimui“. Abiejų leidinių esmę puikiai nusako jų dedikacinės paantraštės. N. Koskienė pateikia leng­vų, it iš tikrųjų geriausiai draugei rašytų humoreskų pynę. V. Morkūnienė renkasi garsaus kunigo, vienuolio paveikslu personalizuotos ir per jį į „esimą“ orientuotos poetinės dievoieškos eseistiką, kuri, mano subjektyvia nuožiūra, galėjo būti daugiamatiškesnė.


Poetė ir fotografas

Norėtųsi ir turbūt reikėtų atskirai išsamiau pristatyti dvi 2018 m. išėjusias šiauliečių knygas. Šį birželį mirusios poetės Janinos Jovaišaitės (1929–2019) kelioliktąjį eilėraščių rinkinį „Kuparas, raižytas gėlėmis“ (Šiauliai: „Lucilijus“) ir profesionalaus fotografo, virtuoziško fotografijos mokytojo Rolando Parafinavičiaus debiutinį romaną „Fotografas“ (Vilnius: BALTO leidybos namai).

J. Jovaišaitės eilės ilgus metus buvo tarsi savitas Šiaulių poezijos indikatorius ir sykiu etaloninis vektorius. Juo – ypač estetinės autorefleksijos dovanos nepraradusiems vietiniams literatams – buvo galima pasitikrinti eiliavimo standartus, stebint, ar nenuklystama į eiliakalystės šunkelius. Stipresniais ar ir silpnesniais tekstais J. Jovaišaitė visada liudijo tikros, autentiškos poezijos buvimą.

„Kupare, raižytame gėlėmis“, atrodo, daugiau stip­resniųjų. Nostalgiškų, nušviečiančių įvairias praeities atmintis ir išduodančių baugią ateities nežinią. Jos akivaizdoje svarstoma poetinės kūrybos tvermė: „žodžiai, / kuriuos norėjau pasakyti, / pasimetė lyg raktai žolėje, / bet poetai neišeina į pensiją“ (p. 48), pasidrąsinanti kad yra atsvara „dienų išnykimui“ – viskas praeina, baigiasi, bet „littera scripta manet“ (lot. „parašyta raidė išlieka“; p. 23). Toje raidėje išlieka ir senųjų tarpukario vaikystės Šiaulių fragmentai, tiek apipinti literatūriniais, kultūriniais intertekstais, tiek faktografiškai nuogi: „su ledais pas Kavaliauskus, / ir su Volfės vaistine, / su senelės pasakojimais miegamojo kampe, / ir su medžiais aukštais / prie Rūdės upelio“ (p. 31).

Šiaulietiškas koloritas, J. Jovaišaitės knygoje pasirodęs tik retais, pavieniais štrichais, tampa vienu svarbiausių R. Parafinavičiaus romano dėmenų. Šiauliai po R. Kmitos „Pietinia kronikų“ sulaukė dar vieno „sãvo“ romano, kurio sumanymas, kiek teko girdėti, buvo brandintas jau senokai.

Kūrinio protagonistas fotografas Aleksas Pietinis (sic!) dėl vieno seniai padaryto labai pikantiško kadro yra įsukamas į intensyvų iš dalies kriminalinių, detektyvinių, iš dalies avantiūrinių, meninių bei meilės nuotykių sūkurį, kuris jo lengvai nepaleidžia, blaškydamas tiek po Šiaulius, tiek po Lietuvą ir Europą. Įtraukiausi vis dėlto yra šiaulietiški viražai: su gaudynėmis ant važiuojančio traukinio stogo, su slaptu politiniu „štabu“, įsikūrusiu paslaptingame ūkiniame pastate be durų, šiauliečiams gerai pažįstamame Kalniuko mikrorajone. Protagonistą supa menininkai, kritikai, fotografai mėgėjai, mecenatai, prostitutės, dvasininkai, mafijozai, politikai ir kita marga, dėl to nenuobodi publika.

 

 

Nuobodus, todėl labiausiai kritikuotinas R. Parafinavičiaus romane yra ištęstumas, t. y. noras sakiniu pasakyti tai, kas aišku iš pusės žodžio, o pastraipa ar puslapiu – tai, kas aišku iš sakinio, ir „liaudiškumas“, kai samprotavimai, pavyzdžiui, apie politiką, religiją, moralę ar panašius dalykus kartais pritempiami vos ne prie statistinio „turgaus lietuvio“ samprotavimų lygio. Knyga galėjo būti trumpesnė geru trečdaliu. Nepaisant to, autorių reikia labai pagirti už sąžiningą ir nepretenzingą šiaulietiško pasakojimo kūrimą. Viliantis naujų šiaulietiškų ar kitokių R. Parafinavičiaus istorijų, kurios tikrai galėtų pagyvinti čionykštį literatūrinį judesį.

Jis šiemet kol kas atrodo labai vangus (nebent ką nors įdomaus esu praleidęs). Jei toks ir liks, nebus apie ką rašyti 2019 m. apžvalgos.

 

 

Draugai