× Rimas Užgiris

Vijay’us Seshadri gimė Bengalūre, Indijoje, būdamas penkerių atvyko į JAV. Baigė Oberlino koledžą ir magistro studijas Kolumbijos universitete. Trijų poezijos knygų autorius: „Laukinė karalystė“ („Wild Kingdom“, 1996), „Tolimoji lanka“ („The Long Meadow“, 2003, pelnė Jameso Laughlino apdovanojimą), „3 dalys“ („3 Sections“, 2013, apdovanota Pulitzerio premija). Yra gavęs Niujorko menų fondo ir Guggenheimo fondo stipendijas. Dirbo žurnalo „The New Yorker“ redaktoriumi. Dabar Sarah Lawrence koledže dėsto kursą apie dokumentinę literatūrą.

V. Seshadri dalyvaus 30-metį švenčiančiame tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“. Festivalio renginiai spalio 2–7 d. vyks Vilniuje ir Druskininkuose: poezijos skaitymai, apdovanojimai, renginiai vaikams, susitikimai su mokiniais Druskininkų mokyklose, almanacho pristatymas, platformos „Versopolis“ skaitymai. Festivalyje ir almanache – 15 užsienio ir 6 Lietuvos poetai.

 

Nuotrauka iš asmeninio Vijay’us Seshadri archyvo

 

Ką žinote apie Lietuvą ir jos literatūrą? Nesitikiu daug, bet galbūt esate girdėjęs apie šalį, kurį nors poetą? Ar jūsų kolega iš Sarah Lawrence koledžo Dennisas Nurkse’as, prieš kelerius metus viešėjęs „Poezijos pavasario“ festivalyje, jums šį tą papasakojo?

Dennisas man pasakojo apie apsilankymą Lietuvoje, nes yra kilęs iš Baltijos šalių – tėvas buvo žinomas estų ekonomistas. Pats esu šiek tiek susipažinęs su Lietuvos istorija, ypač naujausiųjų laikų, taip pat girdėjau apie stiprų lietuvių kalbos ir sanskrito ryšį, tačiau tai, ką žinau, egzistuoja regiono, kaip visumos, istorijos kontekste. Iš lietuvių poetų esu skaitęs Tomo Venclovos kūrybos. Didžiąją dalį to, ką Amerikoje žinome apie Rytų Europos poeziją, be abejo, sudaro XX a. lenkų poezija. Tokie jau, spėju, tie istorijos atsitiktinumai. Vis dėlto lietuvių literatūra man atrodo labai įdomi ir nekantrauju daugiau apie ją sužinoti.

Esate imigrantas, į JAV iš Indijos su tėvais atvykote penkerių. Ar augote kaip dvikalbis vaikas? Ar kilmė, statusas kaip nors veikia jūsų poeziją? Atrodo, kilmė sąmoningai artikuliuojama tokiuose eilėraščiuose kaip „The Long Meadow“ („Tolima pieva“). Man tai įdomu, nes pats esu imigrantų sūnus, kurį laiką suvokdamas savo dvilypę tapatybę – jautęsis sykiu amerikiečiu ir lietuviu (ar, žvelgiant plačiau, europiečiu). Ar jums būdingas dvilypis tapatybės suvokimas, ar veikia jis jūsų kūrybą?

Nebuvau auginamas kaip dvikalbis, bent jau metodiškai. Tėvai tarpusavyje kalbėjo kanadų, tamilų ir anglų kalbomis, vis šokinėdami tarp jų, o aš kalbėjau kanadų kalba ir supratau tamilų, tad nuo mažumės gyvenau turtingoje, nediferencijuojamoje lingvistinėje aplinkoje. Pamažu joje įsivyravo anglų kalba. Kalbėdamas apie tapatybę, paprastai sakau – ir, manau, tai yra tiesa, – kad priklausymą kuriai nors kategorijai lemia visuomenės balsas. Kai buvau vaikas, visi manė, jog esu amerikietis – kitoks, bet amerikietis, nes anuomet niekas nebuvo sunerimęs dėl imigracijos, o šalyje dominavo „tautų katilo“ ideologija. Dabar taip nebėra. Tad klausimą, kas „esu“ tapatybės politikos požiūriu, palieku spręsti kitiems. Žinau: esu imigrantas, nes tai tiesiog tiesa. Taip pat neabejotinai žinau: nepriklausomai nuo to, kiek apie mane galvojama kaip apie „amerikietį“, esu amerikiečių poetas. Šiame kontekste reikšmingą dalį mano naudojimosi Indija tikriausiai būtų galima glaustai apibūdinti ne kaip natūralų, patirties sąlygotą padarinį, o savinimąsi.

Esate minėjęs, kad buvimas imigrantu sukuria progą pažvelgti iš kitokio žiūros taško, leidžiančio geriau pamatyti visumą. Vis dėlto su kokiais trūkumais, kuriuos lemia buvimas (ar jautimasis esant) šiek tiek už visuomenės ribų, susiduria poetas?

Buvimas pašaliečiu reiškia, kad esi už ribų. Tokia tavo geografinė padėtis, suprantama metaforiškai. Šis paprastas požiūris leidžia pamatyti visuomenės pjūvį taip, kaip neprieinama žmonėms, įpareigotiems vienai ar kitai patirčiai. Būdamas pašalietis Amerikoje įgijau tokio smalsumo, kokio neturėjo mano draugai, nes mintį, kad jau pažįsta šią šalį, jie laikė savaime suprantama. Daug žinau apie kiekvieną Amerikos klasę ir rasę – ir, manau, tai buvo mano gebėjimo pamatyti ir patirti šią valstybę kaip visumą, atrasti ją tiesioginis padarinys.

Viename interviu sakėte, kad dabar auksinis amerikiečių poezijos amžius. Mano manymu, Amerika neturėjo išties didžių poetų ir poezijos nuo maždaug XX a. 9 dešimtmečio. Po nuostabaus modernistinio proveržio iš didžiųjų pokario amerikiečių poezijos knygų paminėčiau Johno Berrymano „The Dream Songs“, Johno Ashbery’o „Self-Portrait in a Convex Mirror“, Elizabeth Bishop „The Complete Poems“, Sylvios Plath „Ariel“, negaliu nepaminėti įtakingų poetų, tokių kaip Frankas O’Hara, Allenas Ginsbergas, Robertas Lowellas... Pradedant 9 dešimtmečiu, mano dėmesys anglakalbei poezijai persikėlė labiau į užsienį: tai Nobelio premijos laureatai Seamusas Heaney’s ir Derekas Walcottas, dabar – Alice Oswald. Amerikiečių poezija nuo 9 dešimtmečio atrodo gera, joje gausu unikalių ir įvairialypių balsų (turiu asmeninių favoritų, tokių kaip Louise Glück, Jackas Gilbertas, Augustas Kleinzahleris, Rigoberto Gonzálezas, A. E. Stallings, W. S. Merwinas), bet ar tai tikrai aukso amžius, palyginti su tuo, kas sukurta anksčiau? Ar buvo sukurta panašių šedevrų? Kitaip tariant, ar galėtumėte paaiškinti, kodėl klystu?

Nepamenu, kad būčiau taip atsiliepęs apie šią epochą. Manau, pokario amerikiečių poetai, sulaukę pilnametystės XX a. 6 dešimtmetyje, buvo vieni geriausių kada nors gyvenusių poetų. Jų kūrybą skaitydamas užaugau. Jų amžius neabejotinai buvo aukso amžius, ir mane iki šiol stulbina jų pasiekimai. Nelabai žinau, ką galima pasakyti apie mano kartą ar po manęs atėjusią kartą. Esu pernelyg įsitraukęs į savo laikotarpio amerikiečių poeziją, kad galėčiau ją matyti iš šono. Negaliu atsistoti už jos ribų ir objektyviai įvertinti.

Šiuolaikinės amerikiečių poezijos, kuri dažnai atrodo pasidalijusi į daugybę mokyklų ar grupelių, kontekste poetinę jūsų kūrybą sunku kur nors įterpti: verlibru rašantys tapatybės poetai, eksperimentiniai postmodernistai, kalbos poetai, lyriški satyrikai, neoformalistai, tradiciniai verlib­ru rašantys pasakotojai-lyrikai? Jūsų kūryboje aptinku verlibru rašantį pasakotoją-lyriką, stiprų ironijos jausmą, metafizinio lygmens ir kasdienybės samplaiką, poetišką prozą ir ištraukų, kuriose esama dialogo, rimo bei vertimų. Neatrodo, kad laikytumėtės vieno poetinio balso. Dažnai sakoma, kad rašytojai turėtų atrasti savitą balsą. Ar galėtumėte pasakyti, kad radote savo balsą, nepaisant poetinių stilių įvairovės jūsų kūryboje, ar vis dėlto savito balso ieškojimas tėra dūmų uždanga?

Įdomu, kad taip sakydamas užsimenate apie kintantį istorinio klimato suvokimą. Viskas pasikeitė labai greitai. Manau, ilgus mano karjeros metus žmonės būtų gebėję nesunkiai mane klasifikuoti vos žvilgtelėję anapus, sakyčiau, paviršutiniško rasės ir tautinės kilmės skirtumo. Jie būtų išvydę mane, kaip išeinantį iš amžiaus vidurio amerikiečių poezijos centro. Mano kūrybą veikusios įtakos – E. Bishop, viduriniojo tarpsnio R. Lowellas, ankstyvasis W. H. Audenas su dideliu žiupsniu 8 dešimtmečio J. Ashbery’o (ypač nuorodomis į šnekamąją kalbą, kalbėjimo tonu ir polinkiu į ironiją bei subversiją) – kadaise buvo akivaizdžios. Tačiau laikui bėgant jos nebėra tokios aiškios. Mano poezija taip pat tikriausiai pasikeitė. Bet vėlgi esu pernelyg priklausomas, kad iš tikrųjų žinočiau. Kaip imigrantas tikriausiai paradoksaliai visuomet buvau šiek tiek klasikinis. Būdamas gyvenimo paraštėse, kūryboje troškau centro ir niekada nemaniau, kad rašant originalius ir įtikinamus eilėraščius tai nesuderinama.

Ar būta konkrečių poetų, kurie atvedė jus prie poezijos arba išlieka svarbiausi jūsų supratimui apie poezijos galią?

Jau minėjau. Waltas Whitmanas yra dvasinės įtakos šaltinis. Williamo Blake’o lyrika man žadina nuostabą. Emily Dickinson skaičiau visą laiką, bet nemanau, kad mane kada nors išties veikė jos kūryba. Pradėjus rašyti, mane veikė Galway’us Kinnellas, A. Ginsbergas, Gary Snyderis, Williamas Carlosas Williamsas – mano kartą globojusios asmenybės.

Akivaizdu, tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva svarbūs vertimai. Daug poetų imasi užsienio literatūros vertimo, jų eilėraščiai taip pat verčiami į daugybę kalbų. Dauguma amerikiečių poetų nėra taip stipriai įsitraukę į šį procesą. Esate publikavęs išties gražų Mirzos Asadulos Khan Ghalibo gazalo vertimą, Pulitzerio premija apdovanotame jūsų eilėraščių rinkinyje „3 Sections“ galima rasti „Tris urdu eilėraščius“. Atsižvelgiant į indišką jūsų kilmę, ar ir toliau ketinate versti Pietų Azijos poeziją? Kas šioje poezijoje jus traukia?

Labai džiaugiuosi, kad jums patinka šie vertimai. Jaučiu, klasikinė urdu poezija iki šiol nebuvo deramai perteikta anglų kalba, ir manausi padaręs gerą darbą suprantamai perteikdamas šiuos eilėraščius.
Mano akademinė karjera buvo trumpa. Buvau Artimųjų Rytų kalbų ir literatūros doktorantas Kolumbijos universitete. Ketinau analizuoti urdu ir indų-persų poeziją, todėl ir išmokau šias kalbas. Tačiau parašęs kursinį darbą ir nuvykęs į Pakistaną atlikti tyrimo, nutariau nebebūti mokslininku. Norėjau grįžti į Niujorką. Į Niujorką atvykau jau norėdamas tapti poetu – tai ir buvau pasiryžęs padaryti. Vis dėlto mano žinios apie klasikinę urdu tradiciją tebėra ganėtinai gyvos, ir neabejotinai noriu pristatyti savo tradicijos variantą. Vienintelė prob­lema, su kuria susiduriu, – atrasti tam laiko.

Galiausiai ar jūsų naujagimis sūnus išties prabilo Richardo Burtono balsu? Kalbant rimtai, dauguma žmonių pasiduoda pagundai gimimą traktuoti jei ne sentimentaliai, tai bent jau su pagarba. Iš kur atsiranda šis „balsas“ eilėraštyje „Besidriekiantys šlovės debesys“ – ar juo mėginote užglaistyti sentimentalumą?

Gimimo sentimentalumas ir nusaldinimas tėra nusigręžimas nuo jo galingumo, neįprastumo ir su juo susijusios prievartos. Jei esi rašytojas, buvęs gimdymo kambaryje ir regėjęs stiprią agoniją, turi rasti tam tikrą būdą jos neįprastumui pavaizduoti. Poeto darbas – nustebinti skaitytoją, rasti dar nematytą perspektyvą ir pakviesti kartu ją patirti.

 

Iš anglų kalbos vertė Aistis Žekevičius

Poetinis Druskininkų ruduo (PDR) čia