Viktorija Daujotytė. Ar tautos šauklio balsas dar girdimas?

Palilionis P. TAUTOS ŠAUKLIO AIDAI. Etiudai apie poetą Bernardą Brazdžionį. – Kaunas: Naujasis lankas, 2011.

Šį retorinį klausimą galima suprasti kaip pagrindinį Petro Palilionio didelės knygos apie Bernardą Brazdžionį „Tautos šauklio aidai" rūpestį. Etiudais patikslintas žanrinis knygos pobūdis – nepretenduojama į baigtumą, griežtą argumentaciją, paliekama tarpų, nesiekiama galutinių išvadų. Knygą galima pradėti skaityti nuo paskutinio viršelio teksto, talpaus, atveriančio. Autorius prisipažįsta, kad jam pasisekė: Brazdžionis matytas iš toliau ir iš arčiau. Patirtas būdas. Pamėgta poezija. Pasirodo ir didžiosios raidės: Dievui, Lietuvai ir Poezijai pasiaukojusi asmenybė. Didybės trikdo; šiandien labiau nei kada. Jau ir sustotum, nes per išankstines didybes sunku skverbtis, bet Petras Palilionis užsiima laisvesnę poziciją, ne vienareikšmio šlovinimo: „Buvau jo didelės šlovės nepatiklus žiūrovas ir mano skepsį nuvainikavusios paskutinės kelionės palydovas". Vadinasi, patirta ir to, ir to. Visgi pagrindinė linija – siekimas įtikinti skaitytoją, kad kalbama apie išskirtinį asmenį, talentingą kūrybą. Tikrai, nepaneigiamai. Bet kodėl poetas Bernardas Brazdžionis tolsta? „Tolsta greičiau, negu buvo galima tikėtis", – sako knygos autorius. Ragina mus ir save: „Pabandykime tą bauginantį tolsmą pristabdyti."
Suprantamas paraginimas; kam tada rašyti, kam apskritai apie poetus rašomos knygos. Aldonos Ruseckaitės paguoda autoriui – ne vienas Brazdžionis tolsta ar gali tolti. „Gal ir natūraliai... Pažiūrėsim, kas bus su Justinu Marcinkevičium. Laidotuvės buvo labai pompastiškos" (p. 439). Poeto garbė, kūrybos išlikimas, nors ir sunku tai pasakyti, nepriklauso nuo mūsų pastangų, nuo rašomų knygų, pavadinamų gatvių, atiduodamų namų, statomų paminklų.
Nežinome, kas palaiko Salomėją Nėrį, kodėl ant jos kapo vis gėlės, žvakės. O juk nustumti ją į užmarštį pastangų būta didelių, taip pat ir žymiųjų išeivių.
Nežinome, kodėl žmonės neužmiršta monsinjoro Kazimiero Vasiliausko.
Nežinome, ir tuo guodžiamės.
Labiau nei savo pastangomis.
Tai nereiškia, kad jų nereikia.
Petras Palilionis jaučia, kad Bernardas Brazdžionis tolsta ir tilsta. Ir knygos pavadinime – ne balsai, o tik aidai. Kodėl? Kodėl „tūkstančių nekantriai lauktas, šimtų entuziastingai sutiktas, dešimčių su ašaromis akyse garbintas" poetas vis rečiau beminimas. Vis mažiau poeto reikia mokyklai – nebent Vytės Nemunėlio. Bet įtrauktas į XX amžiaus Lietuvių literatūros lobyną Bernardo Brazdžionio tomas, pavadintas iškiliai – „Protėvių dvasia", o Janinos Riškutės įvado žodis – „Pranašu", negirdint ar stengiantis negirdėti Jono Aisčio neryškios, o kartais ir skaudžios ironijos („Pranašas niekad mano draugu nebuvo. Aš visada tai jaučiau ir žinojau", – Petras Palilionis cituoja šią Aisčio frazę iš laiško Stasiui Santvarui, p. 340).
Audiatur et altera pars, – šią Senekos maksimą Petras Palilionis jaučia kaip savo knygos kelrodę. Neslepia savo paties simpatijų, abejonių, kartais ir skepsio, bet vis pasitikrina. Kalbėdamasis ir specialiai kalbindamas tuos, kurie Bernardą Brazdžionį artimai pažinojo, vaizdinių nei nuotraukų neretušuoja. Tarp atsiminimų bendrybių išsiskiria rašytojos Alės Rūtos žvilgsnis. Poetas buvęs ištikimas, draugiškas tiems, kuriuos mėgo. „O daugumai draugų ir kolegų – įtarus, kritiškas, neatlaidus, net nepakantus. Išdidus – žinojo savo vertę" (p. 420). Įdomiausia, kad Alė Rūta yra parašiusi knygą „Margu rašto keliu", kurioje, kaip pati sakė, Brazdžionį pavaizdavusi iš idealiosios pusės. O paskui pažvelgė „iš kitos pusės". Vėlgi – visi sutinkame, kad žmogus, jei ir poetas, turi savyje ir šio, ir to. Bet vienais atvejais asmenybė išlieka patraukli, o kitais – ne. Bernardo Brazdžionio paveikslui, iš įvairių pusių ir įvairiais potėpiais rūpestingai tapomam ir Petro Palilionio, stinga patrauklumo. Gal labiausiai dėl to, kad poetas buvo pernelyg susigyvenęs su savim kaip Pranašu, kaip itin reikšmingu. Lietuvoje jos esminio lūžio laiku (1989) Bernardas Brazdžionis toks ir pasirodė, dar daugiau – atvyko ne nusilenkti (arba ne tik nusilenkti) tėvų žemei, o ir pateikti jai sąskaitų. „Garsiojo išeivio kišenės pilnos įvairiausių sąskaitų... Be didesnės atrankos – tikriesiems ar nieko bendro su jais neturėjusiems kreditoriams..." – prisieina pasakyti tam, kuris viską matė, patyrė iš labai arti (p. 12). Ypatinga to laiko psichologinė situacija, santykiai, elgesio normos ir variantai. Rūpestingai, detaliai, dokumentiškai, faktiškai braižydamas Pranašo, Tautos šauklio ir vedlio maršrutus, Petras Palilionis pateikia svarbios medžiagos tai situacijai suprasti. Visi, kam priklauso, labiausiai to laiko valdžios, įskaitant ir rašytojų, suka galvas (knygos autoriaus frazeologija), „kaip įsiteikti iškiliajam svečiui" (p. 12). Taip, įsiteikimo saldėsiai, nuo jų iki šiol ne vienam burnoj šleikštulys, nesinori prisiminti, skaityti. Įsiteikinėjimas žemina, neleidžia išlikti oriam, savo vietoje, jei ta vieta ir menka. Tie pataikavimai, tie prašymai, kad įstotų į Rašytojų sąjungą. O ką reikėjo daryti? Juk ir Sąjunga spaudžiama radikalų – sovietinis lizdas, nors iš jos, jos patalpose – ryškiausi atgimimo balsai. Brazdžionio narystė sutvirtintų, apramintų. „Tebekankinamas dvejonių ir abejonių, gandų ir negandų, Bern. Brazdžionis neskuba prie „bendro stalo"... Įsisenėjusi nuoskauda diktuoja žodžius, nejučiom suplakančius krūvon juoda su balta, būta su nebūta..." (p. 322). Visgi Palilionis savo misiją įvykdo – Brazdžionis, ilgai ir kantriai prašomas, sutinka tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
Petras Palilionis, tuometis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, kai jam buvo pranešta, jog atvyksta Bernardas Brazdžionis, tapo savotišku situacijos įkaitu. Ne jis vienas, bet gal labiausiai. Bet savo situaciją jis išnaudojo neįtikėtinai produktyviai. Įgijo poeto pasitikėjimą, tapo lyg kokiu įgaliotiniu, sprendžiant knygų leidimo, namo grąžinimo, jo remonto, priežiūros klausimus. Rengė, sudarinėjo ir paskutinę knygą „Kas šviečia virš galaktikų visų". Įdėjo daug vargo, tikėjo knygos prasme, bet atvirai pacitavo Kazį Bradūną: „Galėjo Bernardas ir nebeleisti..." Gavo daug laiškų ir atvirlaiškių (publikuojami autografai, ne visada įskaitomi, bet ir grafiškai išvaizdūs, pasirašyti nuo jaunystės beveik nepasikeitusiu parašu), lankėsi ten, kur buvota Brazdžionio, ir Amerikoje, Brazdžionių namuose, šeimoje, patyrė jos atmosferą, iš arti žiūrėjo į knygas, daiktus, supusius poetą. Fotografavo, užsirašinėjo. Tikslingai kaupė asmeninio naudojimo medžiagą. Turėjo ir kultūros žurnalisto, ir literatūros publicisto darbo patirtį, ypač atsiskleidusią rašant apie Juozą Grušą. (Lyginimas su Grušu vis iškyla, atsidūstant: koks kontrastas!). Buvo jau pavaikščiojęs prieškarinės Lietuvos kultūrinės spaudos pėdsakais, sukaupęs nemaža literatūrinių siužetų (tikrovės, jos mitinimo ir anekdotinimo samplaikos). Liko poetas, kuris kalba apie poetą.
Knyga apie Bernardą Brazdžionį rašoma lyg atskirais, bet neatskirtais pasakojimais. Trys dalys: „Susitikimai", „Pažintys", „Išsiskyrimai". „Išsiskyrimai" pradedami „Paskutiniaisiais susitikimais". Įdomi slinktis – visose perskyrose veikia visi trys sandai, tik kiti akcentai. Knyga prasideda intriguojančiu „Jeigu būčiau žinojęs, arba kodėl šios knygos galėjo nebūti", iš esmės baigiama „Saujele žodžių ant Poeto karsto". Toliau – priedai, gal ir ne visi būtini, nes vis prisieina grįžti prie tų pačių klausimų. Linijos ir linijėlės tarp pažeminimų ir išaukštinimų, bet juk ir juos sunku griežtai atskirti; išskirtinis asmens įžeidumas, o juk ir pats ir šmaikštavo, ir parodijavo. Gintaro Patacko „Brazdžionio išniekinimas" man atrodo įdomus tekstas... Kai jau tiek surinkta, galėtų rasti vietą ir Pauliaus Drevinio eilėraštis „Poetui emigrantui", bet gal ir ne, kam skaudinti ir taip prisikentėjusio žmogaus atminimą. Juk gerbė Bernardą Brazdžionį, siuntė jam savo rankraščius, laikė mokytoju. Pluoštas atsiminimų, šaltiniai, asmenvardžių rodyklė. Didele knyga patogu naudotis. Sakysim, ieškos kas medžiagos apie Juozą Banaitį, atsivers Petro Palilionio pokalbį (vieną iš daugelio) su Bernardu Brazdžioniu ir perskaitys: „Sakiau, kad geri draugai buvom su Juozu Banaičiu, tikru komunistu, partijos nariu. Karo muziejaus sodelyje pakeliant ir nuleidžiant valstybės vėliavą, jis pūsdavo dūdą. Labai simpatiškas, atviras, naujo stiliaus žmogus. Jis mums pasakė: ideologija sau, gyvenimas – sau..." (p. 306). Taip, nepaneigiamai: gyvenimas turėtų laimėti prieš ideologiją, kai ant svarstyklių dedamas padorumas, garbė ar net žmogaus gyvybė. Yra svarbių paliudijimų apie Vincą Mykolaitį-Putiną, kitus kultūros žmones. Netikėtai naujai skambantis jaunų žmonių, vėliau perskirtų ideologijos ir pasaulėžiūros, – Bernardo Brazdžionio ir Jono Šimkaus susirašinėjimas („Savivokos atspindžiai iš Bern. Brazdžionio laiškų J. Šimkui").
Yra naujų poeto biografijos faktų ar jų versijų: nebuvo baigęs universiteto, bet tapo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaru, už „Mūrininką" buvo norėta pašalinti iš „Šatrijos", bet galiausiai to nepadaryta. Daug įvairių smulkmenų, apie ūkį, turėtus namus, pomėgius, įpročius. Apie eiliavimus, šmaikštavimus, „stalo poeziją". Taip, lengvos plunksnos, lengvai eiliuojantis – iki gilios senatvės. Kartais sunku apčiuopti ribą – kur vienuma, tyla, sutelktis, kad taip lengvai byra žodžiai, kalambūriškai, anekdotiškai.
Knygos erdvei trūksta gerų eilėraščių.
Kad jie skambėtų, aidėtų, veiktų.

Draugai