Vilma Mosteikienė. Frankfurto knygų mugės srautas

Srautas žmonių iš Frankfurto geležinkelio stoties traukia mugės link. Geras srautas, nešantis. Sunku suprasti skundus dėl žmonių gausos knygų mugėse. Tiesiog įsijungi mugės režimą ir eini.

„Zeit“ pašnekovai

Mugėje atraminiu tašku tapo savaitraščio „Zeit“ stendas, kuriame vyko keletas įdomių susitikimų. Iš esmės visi mugės susitikimai, dikusijos – pusvalandžio trukmės, vykstantys atvirose erdvėse. Susėsti uždarose salėse valandai kaip Vilniuje būtų prabanga.

Vienas iš mugės organizatorių – Peteris Wohllebenas, miškininkas, išgarsėjęs knyga „Paslaptingas medžių gyvenimas“. Šiemet pristatyta jo knyga vaikams „Ar girdi, kaip medžiai kalba?“. Savo noru atsisakęs valdininko (Beamte) statuso, suteikiančio socialines garantijas, didesnę pensiją P. Wohllebenas su bendraminčiais įkūrė „Miško akademiją“, o savo prižiūrimus miškus siekia paversti sengirėmis: ten nerasi plyno kirtimo, nukirsti medžiai traukiami ark­liais, visiškai nenaudojama „chemija“. Idėjos, kurias skelbė progresyvusis V. Krėvės Raganius ar Vaižganto Geišė, kad medeliai gyvi ir jaučia skausmą, – ant bangos visame pasaulyje, o P. Wohllebennas veikla ir bestseleriais tapusiomis knygomis tai bangai suteikia pagreitį. Sulaukia ir priekaištų dėl perdėto medžių sužmoginimo. Autorius įsitikinęs, jog didžiausi kritikai – tai medžioklės lobistai ir medienos pramonės atstovai, kurių interesams jis kenkia.

Pusvalandis, skirtas mokslininkams Jannui ir Aleidai Assmannams, kuriuos vienas žurnalistas pavadino garsiausia šių dienų intelektualų pora, buvo akivaizdžiai per striukas. Vis dėlto jiedu spėjo pasidžiaugti ir bendru darbu, draugyste, besitęsiančia nuo 1968 m., ir kūrybine mugės energija, jos srautu, ir padėkoti už gautą Taikos premiją (ją skiria Vokietijos knygų prekybos sąjunga), ir glaustai išdėstyti pagrindines idėjas. Egiptologas ir literatūrologė, dažnai vadinami tiesiog kultūrologais, remdamiesi šiuolaikinėmis ir senosiomis kultūromis, nagrinėja kultūrinės atminties temą, analizuoja istorines traumas ir jų poveikį visuomenei. A. Assmann žinoma ir Lietuvoje: ji skaitė pranešimą Thomo Manno festivalyje, dalyvavo televizijos ir radijo laidose. Taikos premija mokslininkams įteikta paskutinę mugės dieną spalio 14-ąją Šv. Pauliaus bažnyčioje.

Peteris Wohllebenas. Autorės nuotrauka
Peteris Wohllebenas. Autorės nuotrauka

Tarp Rusijos ir Sakartvelo

Penktasis mugės komplekso pastatas skirtas užsienio šalių stendams, čia gerokai mažiau lankytojų, ramu. Stebi nacionalinius stendus ir galvoji, kad čia kažkas panašaus į mandalas: tik kelioms dienoms sukuriamos ištisos konstrukcijos, jos materializuojamos, o kitąmet vėl viskas iš naujo. Lietuvių stendas sako: „Nagi, nesusireikšminkim“, ir (dėl to?) lieka nepastebimas. Pribloškia Rusijos sprendimas: jų kampas švyti pionieriško kaklaraiščio raudoniu. Ant raudonos drapiruotos juostos – baltos kampuotos raidės „Russia“. Kaip kolūkio kultūrnamio salėje, papuoštoje lapkričio šventėms. Kultūrinė provokacija ar agresyvus kičas? Nelabai ir bevilioja iš anksto nusižiūrėtas dokumentinio filmo apie Vladimirą Vysockį pristatymas (šiemet jam būtų sukakę 80). Pavėlavusi 10 min. tarsi iš niekur ateina moteris ir sako, kad filmą apie V. Vysockį „Odesos sąsiuvinis“ pristatys režisierius Anatolijus Balčevas. Susiglamžęs vyras tarsi nenorom pasako porą sakinių, ir filmas, be subtitrų, be normalaus įgarsinimo, prasideda. Žiūriu iki momento, kai kadrai užplaukia vienas ant kito ir fone pasirodo laikrodžio švytuoklės, o monotoniškas balsas prabyla apie V. Vysockio senelius. Tuomet instinktas pakužda: bėk. Bėgu pas gruzinus. Kartvelus? Ne, gruzinus. Jiems, šiųmečiams garbės svečiams, skirtas didelis paviljonas, dėmesys. Abu dalykus jie puikiai išnaudojo. Parengta galinga visapusė kultūrinė programa, prisistatyti skoningai „eksploatuojamas“ gražusis gruzinų raidynas. Jis visur: ir ekspozicijoje, ir plakatuose, ir videoinstaliacijose, ir ant maišelių. Subtiliame, įsimenančiame paviljone būriuojasi gruzinų bendruomenės Vokietijoje atstovai. Jie akivaizdžiai didžiuojasi ir mėgaujasi savo šalies prisistatymu: bendraudami sugeba peršaukti elektroninę muziką. Lankytojai gauna ne tik šalto vandens, bet ir vyno, o iš virtuvės atplaukia padėklai su karštu pupelių užkandžiu – lobio.

Rengiantis mugei į vokiečių kalbą išversta 160 gruzinų knygų. Keletas autorių vokiečiams pažįstami ir be programinių pristatymų. Garbingas mugės svečias – pernai 90-ies sulaukęs filosofas ir rašytojas Givis Margvelašvilis. Dramatiško likimo asmenybė gimė Berlyne, bet 1945 m. apgaule atsidūrė sovietinėje Gruzijoje. Martino Heideggerio tyrinėtojas parašė ir keletą didelio pasisekimo sulaukusių autobiografinių knygų. Jaunosios kartos Sakartvelo rašytojams atstovauja dvi moterys. Nana Ekvtimišvili rašo ne tik romanus, bet – kartu su vyru režisieriumi Simonu Grossu – kuria ir filmus. Šeima turi keletą kavinukių Tbilisyje ir gyvena tarp Tbilisio ir Berlyno. Svarbiausia jos kūrybos tema – Sakartvelas po 1990-ųjų. Kritikų palankiai įvertintoje knygoje „Kriaušių laukas“ būtent ir pasakojama apie šį permainų laiką, kai „iš pradžių griuvo Sovietų Sąjunga, paskui – ekonomika, elektros tiekimas, galiausiai – šeimos“ (literatūros kritikė Iris Radisch). Pagal šią knygą N. Ekvtimišvili su vyru sukūrė filmą. Kita populiari autorė Nino Haratišvili Vokietijoje gyvena 15 metų, o romanus bei scenarijus kuria vokiečių kalba. Jos romanas „Katė ir generolas“ šiemet buvo trumpajame Vokiečių knygos premijos sąraše.

Vokiečių knygos premija

Vokiečių knygos premija skirta rašytojai Inger Mariai Mahlke’i už romaną „Archipelagas“. Romano veiksmas vyksta Tenerifėje, kur autorė praleido dalį vaikystės, aprašomi trijų skirtingų socialinių sluoksnių šeimų likimai. Apdovanojimas suteiktas už „daugybę detalių, kurios knygos skaitymą paverčia įsimintinu įvykiu“, – toks buvo komisijos palydimasis žodis. Šis įvykis žiniasklaidos sutiktas santūriai, kritiškai įvertinta nevykusi autorių atrankos tvarka, nuobodulį kelianti apdovanojimų ceremonija. Literatūros apžvalgininko Andreaso Platthauso teigimu, komisija atsijojo įdomius, aukšto meninio lygio romanus. Jo išvardyti „atstumtieji“ – vyrai. Trumpajame premijos sąraše liko keturios moterys ir du vyrai. Anot minėto apžvalgininko, visų šešių romanų veiksmas iš esmės vyksta už Vokietijos ribų, pavieniui jie gal ir verti būti trumpajame sąraše, bet atsidūrę greta vienas kito tampa bejėgiai ir niekuo neišsiskiriantys. Premijų skyrimo kriterijai lieka neskaidrūs, sako ir kiti literatūros kritikai bei apžvalgininkai.


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 20:26:54)
Draugai