Hannah Arendt. „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“. Iš anglų kalbos vertė Vilius Bartninkas. – V.: „Aidai“, 2015.

Arendt knyga nėra „grynoji“ filosofinė studija, blogio fenomeną nagrinėjanti pasitelkus abstrakčias kategorijas. Tai teismo proceso, vykusio Jeruzalėje 1961–1962 m., apžvalga, kurios sutrumpintą variantą filosofė pirmą kartą publikavo žurnale „The New Yorker“. Kita vertus, faktografinė medžiaga tampa pretekstu kelti klausimams apie moralinių kategorijų universalumą, individualią atsakomybę, blogio prigimtį, apsisprendimo laisvę. Knygos problema­tika, recepcija aptariama įvadiniame Si­mo Čelutkos straipsnyje.

Studijoje pristatoma medžiaga ir jos traktuotės iškalbingos pačios savaime. Pavyzdžiui, Arendt kritiškai vertina Žy­dų tarybų (Judenrat) veiklą: jos manymu, nėra moralu gelbėti vieną žmogų kitų žmonių sąskaita. Dėl tokio požiūrio ir prielaidos, kad Judenrat veikla iš esmės prisidėjo prie Holokausto mašinos efektyvumo, Arendt sulaukė neapykantos bangos, buvo vadinama išdavike.

Lietuvių skaitytojui specifinių asociacijų (visų pirma su sovietų okupacija ir lietuvių elgsenos strategijomis) galbūt sukels Arendt aptariama „vidinė emigracija“ arba „vidinė opozicija“. „Vidiniais emigrantais“ nacistinėje Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse save vadino valstybės tarnautojai, kurie, nors nacių ideologijai nepritarė, liko savo darbuose, kad, pasak pačių, „sušvelnintų aplinkybes ir užkirstų kelią jų pozicijas užimti „tikriesiems naciams“ (p. 198).

Specifiška, kad ne visose nacių okupuotose šalyse su žydais buvo susidorojama vienodai lengvai ir noriai. Arendt daro prielaidą, kad tai, kaip greitai ir nuosekliai buvo vykdomos nacių direktyvos, priklausė nuo to, kiek žydai konk­rečioje šalyje buvo laikomi bend­ruomenės nariais, t. y. kiek jie buvo savi. Pavyzdžiui, Danijoje visi masiškai slėpė žydus, tai buvo savaime suprantamybė, o ne heroizmas. Tačiau tose bend­ruomenėse (prie jų, remiantis Arendt duomenimis, priskiriama ir Lietuva), kur žydai buvo kiti, kitokie, nacių įsakymai vykdyti be didesnio pasipriešinimo.

Itin paveikaus Eichmanno psichologinio portreto ir kultūrinės terpės, kurios produktas jis buvo, rekonst­rukci­ja –­ vieta, kur susipina rašytojos talentas ir moks­lininkės kruopštumas. Svarbu pabrėžti, kad Arendt skeptiškai vertina deterministines sociologijos ir psichologijos teorijas. Nors kultūrinė terpė svarbi ir atskleidžia blogio paplitimo visuomenėje mastą, asmeninė atsakomybė, filosofės manymu, neišvengiama – subjektas bet kokiu atveju priima sprendimus, renkasi.

Kaltinamasis – Adolfas Eichmannas –­ nacistinėje Vokietijoje buvo atsakingas už žydų transportavimą iš vienos okupuotos šalies į kitą, į koncentracijos stovyklas bei naikinimo vietas. Teisme buvo siekiama jį pristatyti kaip demoną, blogio kūrėją, žmogų, nužudžiusį šimtus tūkstančių. Ši pastanga kyla iš tradicinio įsivaizdavimo, kad blogis neatsiejamas nuo moralinio, psichinio pakrikimo ir/ar intencijos daryti bloga, kenkti. Tačiau iš liudytojų (tiek vokiečių, tiek žydų) parodymų ir gydytojų ekspertizės paaiškėjo, kad psichiškai sveikas, visiškai adekvatus Eichmannas fiziškai nenužudė nė vieno žydo ir intencijų žudyti apskritai neturėjo, praktiškai jokių sprendimų nepriiminėjo, tik uoliai vykdė vadovybės nurodymus. Be to, jis veikė šalyje, kurioje tai, kas dabar vadinama nusikaltimu žmogiškumui, buvo laikoma pareiga tėvynei.

Eichmanno pavyzdyje Arendt įžvelgia kasdienybėje klestintį, todėl nepastebimą, blogį. Laikantis prielaidos, kad net tuomet, kai visas pasaulis pradeda gyventi pagal nežmogiškas taisykles, paskiras subjektas neatleidžiamas nuo atsakomybės už savo veiksmus, Eichmannas yra kaltas, nes, būdamas psichiškai pajėgus, nesiėmė spręsti, o pakluso nereflektuodamas. Blogis, pasak Arendt, slypi nesugebėjime mąstyti, kelti klausimų, abejoti. Šis blogis banalus, nes neturi nieko bendra su individualia valia ar ketinimais, kaip tik atvirkščiai –­ jis pasyvus, bukas. Eichmanno blogio manifestacija – jo kalba, prisodrinta vieno kitam prieštaraujančių „topų“, šūkių, didingų tezių apie Dievą, pareigą ir tėvynę. Šios gražios, bet tuščios frazės jį jaudino ir svaigino, savotiškai motyvavo, ir jis kartojo jas kaip papūga visiškai nesusimąstydamas, ką iš tiesų jos reiškia.

Taigi knyga skirta gana plačiai skaitytojų auditorijai: tiek besidomintiems Holokaustu, jo istorija, tiek ir blogio reiškiniu apskritai, atsakomybės, moralės ambivalentiškumu. Arendt studija lietuvių humanistikos kontekste galėtų tapti sektinu pavyzdžiu, kaip turėtų būti atliekamas mokslinis tyrimas. „Blogio banalume“ faktografinė medžiaga pasitelkiama ne iliustruoti, pagrįsti tyrėjo teorinių prieigų nulemtas hipotezes, o kaip tokių hipotezių pretekstas. Kita vertus, „Blogio banalumas“ gali būti skaitomas ir kaip tam tikra savigalbos knyga, teikianti galimybę savyje ir savo kultūroje identifikuoti, taigi bent iš dalies ir nukenksminti, polinkį į banalų blogį – kvailumą.

 

Saulius Šaltenis. „Žydų karalaitės dienoraštis“. – V.: „Tyto alba“, 2015.

Kaip ir daugumai, Šaltenis man –­ apysakų „Riešutų duona“ ir „Duokiškis“ autorius, bendrame kontekste išsiskirian­tis žaismingai ironišku tonu, gebėjimu išvengti patetikos, emociją, nuotaiką perteikti taikliai parinktu vaizdu, detale, kontrastų derme. Tad romaną apie „žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais“ atsiverčiau su nemenkais lūkesčiais. Pavyzdžiui, kad Holokausto tema bus plėtojama mažiau dramatišku registru, be erotinių konotacijų ir pan.

Manieji lūkesčiai nepasiteisino, tačiau skaitydama „Žydų karalaitę“ supratau, kodėl daliai skaitytojų amoralus pasirodė Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“. Vaizduodamas žydus, rusus ir lietuvius Parulskis juos traktavo vienodai – visi gašlūs, bailiai, savanaudžiai. Taigi priekaištas, jog romano protagonistas nejautė kaltės dėl savo poelgių, iš esmės reiškė pasipiktinimą, kad protagonistas – lietuvis – vaizduojamas kaip abejingas, amoralus, nedvasingas.

Šia prasme „Žydų karalaitė“ turėtų patikti bent jau daliai tų, kuriems nepatiko Parulskio romanas. Galbūt kai kam Šaltenio karo ir pokario interpretacija net pasirodys tikroviška ta prasme, kad romane patetiškomis istorijomis virsta daliai lietuvių itin „savi“ įsitikinimai apie Holokaustą, žydus, nacius, sovietus ir pan. Pavyzdžiui, tik lietuviai ‒­ mergaitę priglaudusi mokytojų pora –­ Šaltenio pasaulyje vienareikšmiškai teigiami personažai, romantiški geradariai, apgaubti didinga tarpukario aura. Tiesa, minimi ir keli lietuviai niekšeliai, net piktadariai, bet jie sušmėžuoja ir pranyksta, o mokytojų pora, jų pozityvi laikysena – romano epicentras, moralinių laikysenų gairės.

Kartais net atrodo, kad minėti antraeiliai niekdariai atlieka savotiško perkūnsargio funkciją. Pavyzdžiui, skyriuje „Žydų medžioklė“ mokytojo priglaustas ir jį apvogęs komunistuojantis Icikas ir jo brolis, pasirodo, ištrėmė mokytojo Vlado senelį, tarpukario pulkininką. Mokytojas tai žino, bet vis tiek atiduoda Icikui senelio daiktus ir dar patvirtina, kad Iciko brolis nebuvo pats blogiausias komunistas, už jį blogesni –­ lietuvis Bradauskis su Ragozinu. Nepai­sant to, pagrindinis akcentas, taip sakant, pamatinė skyriaus mintis: Vlado priglaustas žydas buvo komunistas, naikinęs lietuvių šviesuomenę, ir dar vagis, bet mokytojas jam atleido. O apie lietuvio Bradausko žiaurius darbus toliau – nė žodžio.

Visi romane vaizduojami žydai – absoliučiai kiti, abjektiniai subjektai. Žydai grubūs: Dvoira ir Rachelė viena į kitą nesikreipia kitaip nei „karve“, „kvaile“, „kale“ ir pan. Žydai gašlūs ir kūniški, ir tai romane ypač akcentuojama: mokytojų priglaustos Esteros-Elizos sesuo laisvalaikiu pozavo pornografinėms ar erotinėms nuotraukoms, o pati Estera savo jausmus – meilę, švelnumą, draugystę – tegeba jausti ir reikšti tik per kūnišką geismą. Pavyzdžiui, dar būdama vaiku ir ieškodama motiniškos meilės „užmezga romaną“ su sofą puošiančia moters galva (apskritai per visą romaną plėtojama sofos Izoldos tema – itin nevykusio bandymo kalbėti vaizdais pavyzdys), vėliau erotiškai geidžia Mildos.

Galbūt labiausiai romantiškų lietu­vių (mokytojų pora) ir gašlių žydų opozicija išryškėja epizode, kai Milda prisipažįsta, jog negalės turėti vaikų, nes vestuvių naktį gelbstint Elizą jai trūko neseniai darytos operacijos siūlė: „Dievas mums tiek jau daug davė, ar ne? Buvau visai nekalta mergaitė, nebuvau su niekuo net pasibučiavusi... Bet tik šventą vestuvių naktį išėjau į lauką su dubeniu vandens ir iš karto dideliuose skausmuose pagimdžiau tokią va nepaprastą karalaitę“ (p. 80). Šį dramatišką prisipažinimą vainikuoja mokytojo iškastoje žeminėje vienas virš kito sukaltuose gultuose gulinčių žydų erotiniai žaidimai: „Virš Rachelės Icikas Kaplanskis. Jis pakelia ranką, ištraukia vinį, įkiša pro lentų tarpą ranką į viršutinę lentyną, kur guli seserys Dvoira ir Chaja. Dvoira aikteli, pasislenka truputį žemyn, varto akis, krūpčioja. Chaja atmerkia akis ir stebi savo seserį, kuri riečiasi ir vis sunkiau alsuoja. Chaja nori pasikeisti su Dvoira vietomis“ (p. 80).

Pateikti epizodai gerai iliustruoja, kaip vaizduojant lietuvius ir žydus keičiasi stilius, vadinamasis registras. Mokytojų, sulietuvintos Elizos istorijose gausu metaforikos, literatūrinių topų. Tokiu būdu situacijos tarsi pakylėjamos, sudvasinamos. O žydų išvaizdos, poelgių, būsenų aprašymai priartėja prie realistinio-buitinio registro, dažnai –­­ pasirenkant itin neparankų rakursą („Dvoira rauda į Iciko pagalvę, gulėdama ant pilvo išsižergusi“, p. 88).

Šis žydų sugyvulėjimas aiškinamas iš dalies kaip Holokausto pėdsakas. Vis dėlto romano pasaulėvaizdyje abjektiškumas būdingas žydams apskritai. Todėl visai nekeista, kad po karo Esteros į Izraelį išsivežti atvykus giminaičiui, kuris „lyg šuva liežuviu išlaižo lėkštę“, Estera atsisako su juo vykti, nes jis –­ žydas – jai bjaurus: „bjauriai ryja... taškosi ir purvinus pirštus kiša į burną“ (p. 106). Mokytojų globojama, jų mylima ir „sulietuvinta“, ji nebenori būti žydaite, o tik lietuvaite.

Šia prasme simptomiškai skamba ir romaną recenzavusios Rimgailės Kasparaitės mintys apie Esterai suteiktą dovaną –­ galimybę „išsižydinti“ ir tapti „lietuvių karalaite“: „Anotacijoje pateikiama, jog tai romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą (...). Tačiau, perskaičiusi šią knygą, pradedu klausti: ar iš tiesų Esterą vis dar galima laikyti žyde? Mergaitė, atsidūrusi mylinčių lietuvių šeimoje, gauna nepapras­tą dovaną –­ kitos mergaitės gyvenimą, ji tampa Eliza, jai nudažomi plaukai, aprangą išryškina nacistinės Vokietijos ženklelis. Mergaitė kiekvieną kartą ne tik kitiems, tačiau ir sau pati kartoja, kad ji Eliza. Estera tarsi žūva kartu su visais likusiais žydais genocido metu. Ji atgimsta kaip lietuvių karalaitė, kaip Eliza.“*

Ne mažiau tipizuotai, stereotipiškai vaizduojami rusai ir vokiečiai. Vokiečiai – galantiški, delikatūs net tuomet, kai ieško pasislėpusių žydų („Karininkas išeidamas pedantiškai išlygina kareivių batų nustumtą į šoną grindų kilimėlį“, p. 84). O rusai – neįtikėtinai žiaurūs mužikai, sadistai, po savęs paliekantys išmatas ir išprievartautas moteris. Panašių Holokaustą, žydus komunistus, pokarį, partizanus lydinčių stereotipų –­ nors vežimu vežk. Pavyzdžiui, lietuviams mielas įsitikinimas, kad partizanai buvo dori, o tie, kurie elgėsi niekšiškai, buvo apsimetėliai, Šaltenio romane motyvuoja pasakojimą apie mokytojo Vlado mirtį: oficialiai buvo pranešta, jog mokytoją Vladą nušovė partizanas, tačiau iš tiesų Vladą nušovė partizanu persirengęs stribas.

Bet ar verta tiek dėmesio skirti siužetui, personažams ir vos užsiminti apie kūrinio stilių, meninės kalbos specifiką? Net jei stilius būtų nepriekaištingas, raiška negali atpirkti banalaus, kultūrinius stereotipus palaikančio ir generuojančio turinio.

* www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-17-zydu-karalaites-dienoras