Mano pranešimas nepagrįstas moks­liniu tyrimu – jis subjektyvus ir patirtinis, savo teiginius grindžiu asmeniniais išgyvenimais, pamąstymais, perskaitytomis knygomis, įsivaizdavimais. Nežinau, ar tai lemtis, tačiau mano kritika dažniausiai sulaukia epitetų „bloga“. Neretai „blogais“ vadinami ir straipsniai, recenzijos, net tyrimai, kurie man, gal todėl, kad pati turiu neabejotiną polinkį į „blogį“, itin patrauklūs. Ši situacija ir privertė susimąstyti, kas iš tiesų yra bloga ir gera kritika Lietuvoje šiandien.

Manau, viena iš priežasčių, kodėl recenzija, apžvalga ar straipsnis vadinami „blogais“ (nekalbu apie plagiatus ir atvejus, kai tekstas neatitinka net minimalių žanro numatomų kokybės kriterijų), yra ta, jog vietoje kūrinio ir autoriaus vertės kūrimo pasirenkamas vertinimas. Ir pati rašydama apžvalgas, recenzijas visuomet bandau atskirti tai, kas vertinga, nuo to, kas nevertinga. Tokia laikysena yra mažų mažiausiai sąžininga: ieškoti privalumų knygoje, kurią skaitei kamuodamasi iš nuobodulio, – tai tarsi girti to nevertą žmogų. Todėl dažnai sulaukiu priekaištų, neva nekenčiu literatūros, taip pat – kad esu neprofesionali, nes nesugebu įžvelgti ir atskleisti teksto vertės. Tačiau ar iš tiesų visi tekstai vertingi? Ar kiekviena knyga išliks skaitytojų atmintyje, pakeis jų gyvenimus, net kultūros būvius? Visi žinome, kad atsakymas vienareikšmis –­ ne.

O gera kritika šiandien vadinama tokia, kuri kiekvieną tekstą laiko vertingu. Gera kritika prastų tekstų neskaito, nevertina – palieka juos nuošalėje. O tie tekstai, kurie nusipelno geros kritikos plunksnos, yra vertingi. Geros kritikos ir ypač geros kritikės tikslas: parodyti, išskleisti kūrinio vertes tokiu būdu, kad net jo neskaitę ar neskaičiusios nesuabejotų – tai tikra literatūra. Teko skaityti, kad literatūrologę ir kritikę Eleną Bukelienę vadino kritike-mama, nes ji rašytojus mylėjo tarsi savo vaikus – apie kiekvieną rasdavo pasakyti ką nors gera. Bet juk ne visos nori būti mamomis – net ir tėvais nori būti ne visi.

Žinoma, pateiktas skirstymas į gerą ir blogą kritiką tėra žaidimas, be to, šiek tiek ironiškas. Ir kūrinių vertę teigianti, ir neigianti, kvestionuojanti kritikos yra naudingos, net – būtinos. Skirtingų nuomonių koegzistavimas toje pačioje erdvėje – kultūros gyvybės sąlyga. Jei vertė kuriama, palaikoma, ji privalo būti ir griaunama, ardoma, užklausiama. Antraip rizikuojame vieną rytą nubusti tobulame pasaulyje be mirties –­ amžinų be saiko dauginamų šedevrų rojuje. Be to, vadinamoji bloga kritika savo irzlumu, bambėjimu, nuolatiniais reikalavimais atsveria gerosios nuobodumą. Gera kritika – maloni, tačiau bloga kritika – įvykis.

Ir bloga, ir gera kritika įsišaknijusios mūsų kultūros atmintyje. Sovietmečio tyrinėjimams skirtoje knygoje „Nevienareikšmės situacijos“ (2015) literatūrologas, rašytojas ir kritikas Rimantas Kmita profesoriaus Kęstučio Nastopkos teiraujasi, ar kritikų ir rašytojų santykiai sovietmečiu buvo lygiaverčiai, ar vyravo samprata, jog kritikai turi aptarnauti rašytojus. Nastopka patvirtina, kad tuo laiku santykiai lygiaverčiai nebuvo: Kritikai vis tiek eina iš paskos – paskui literatūrą. Anais laikais jų tikslas lyg ir buvo padėti įsitvirtinti poetams, apginti kai kuriuos poetus. Tai galima vadinti aptarnavimu.¹ Vadinamosios blogosios kritikos klestėjimo metas – Lietuvos tarpukario literatūrinis gyvenimas, literatūrinės polemikos, ginčai, net muštynės: avangardistai prieš simbolistus, modernistai-dekadentai –­ prieš kritikus-dvasininkus. Kai oponentų neatsirasdavo, Balys Sruoga susikurdavo naują pseudonimą ir polemizuodavo pats su savimi. Šia prasme paskiro kūrinio ar net žanro, srovės vertė buvo polemikos, ginčų objektas.

Šiandienos rašytojai iš kritikos tikisi aptarnavimo, pagalbos įtvirtinant savo reikšmingumą. Viena vertus, į kritikus žiūrima nepatikliai – ypač tuomet, kai jie ar jos nėra rašytojai. Čia vertėtų iš atminties pacituoti Sigitą Gedą, teigusį, kad visa kritika yra nedora, tačiau akademiniai kritikai – patys negailestingiausi, nes patys kažkada norėjo būti rašytojais, bet netapo². Mano blogos intencijos kartą buvo demaskuotos paskelbiant, kad pykstu ant poetų, nes noriu prisėsti prie jų kuklių staliukų, tačiau jie manęs vis nepakviečia. Kitaip tariant, net ne gilios psichologinės traumos, o mergelės pavydas blogį pasėjo.

Be abejo, tokį jautrumą lemia ir samprata, esą rašymas – tai gyvos odos lupimasis, esą autorius rašo krauju, o kritikuoti tekstą tolygu paniekinti kruviną auką. Labai graži metafora tokiam poeto ir jo teksto santykiui nusakyti pasitelkta XX a. pabaigoje itin aktyviai vienas kitą gyrusių poetų ir kritikų Sigito Parulskio ir Aido Marčėno interviu – „poeto oda odinė“ (o ne iš knygos viršelio)³. Taigi viskas šiandien labai rimta, į rašymą žiūrima ne kaip į profesiją, reikalaujančią meistrystės, bet kaip į auką, lemtį, pranašystę.

Kita vertus, mąstant apie literatūrą, reklamą ir vertę, šiandien išryškėja paradoksali Lietuvos literatūros lauko situacija – rašytojai, ypač poetai, kaip velnias kryžiaus vengia žodžių „rinka“, „reklama“, „populiarumas“. „Populiarioji literatūra“, „populiarusis romanas“, tuo labiau – „populiarioji poezija“ vis dar skamba įžeidžiai, o teiginys, jog X užsiima savireklama, gali būti (o dažnai ir būna) interpretuotas kaip šmeižtas. Analogiška ir akademinio pasaulio laikysena – itin dažnai pabrėžiama, kad vertės ir vertybės žėri pelenuose, t. y. nuošalėje, o autoriai ar autorės, įtariami „besireklamuojantys“, tampa „abejotini“. Todėl susidaro įspūdis, kad nenorima pripažinti tarsi ir natūralių – o gal natūralių tik man, nes esu ciniška –­ dalykų. Pavyzdžiui, kad ir literatūrą, ir apie literatūrą rašantieji siekia ne tik altruistiškai dirbti dėl meno, mokslo ir tiesiog Lietuvos, tačiau nori ir šio to sau – pripažinimo, įvertinimų (pavyzdžiui, apdovanojimų), materialinės gerovės.

Nesenas pavyzdys: šį pavasarį Rašytojų sąjungos suvažiavime teko kalbėti tema, ką lietuvių literatūra šiandien turi ir gali pasiūlyti pasauliui. Vėliau vykusioje diskusijoje paaiškėjo, kad didžioji dauguma rašytojų nori būti skaitomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, nori būti pristatomi tarptautinėse knygų mugėse, nori būti siūlomi leidykloms, nori būti verčiami ir perkami. Kai kurie šiuos savo norus formulavo kaip reikalavimus leidykloms, kultūros politiką vykdančioms institucijoms ir pan. Tačiau kalbėti apie knygą kaip prekę – vis dar nejauku, o tam tikruose rateliuose –­ net amoralu.

Taigi nors reklamos, reklamavimosi, apskritai pripažinimo svarba neigiama, iš literatūros kritikos tikimasi vien kūrinio vertę patvirtinančių tekstų. Kuo tokios recenzijos, apžvalgos skiriasi nuo reklamos? Nuo grakščių kūrinį ar autorių giriančių frazių ketvirtuosiuose viršeliuose, nuo šmaikščių kalbų knygų pristatymuose, mugėse? Arba: kuo vadinamoji kritika skiriasi nuo tekstų, –­­ žodinių ir vaizdinių, – kuriuose šlovinami nišiniai kvepalai ar skalbimo milteliai, pabrėžiant jų išskirtinumą, svarbą, gebėjimą pakeisti gyvenimą? Žinoma, trokštama geroji kritika nėra tiesmuka, ji naudojasi rafinuotu žodynu, kartais paminimi ir šiokie tokie trūkumai, tačiau didžiosios dalies tekstų funkcija ta pati – kurti ir palaikyti vertę. Nesakau, jog tai blogai, bet, mano manymu, toks požiūris į kritiką ir tokie jai keliami lūkesčiai (ir šių lūkesčių neatitinkančios kritikos bei jų autorių niekinimas) tiesiogiai susiję su skundais, kad kritikos šiandien iš viso nėra.

 

¹ „Nevienareikšmės situacijos. Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“. Sudarė Rimantas Kmita. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. 243.

² „Kultūros savaitė“, 2013-02-03: www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/11288#wow­za­play­start=10679000&wow­za­play­du­ra­tion=1302000.

³ Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis. „Poeto oda odinė“, Būtieji kartiniai. – V.: „Apostrofa“, 2008, p. 345–351.

Pranešimas skaitytas forume „Šiaurės vasara“ Biržuose rugpjūčio 20 d.