Virginija Cibarauskė. Kaip grūdinasi menininkai I

Nors apžvalgoje, kurią šįkart sudarys dvi dalys, pristatomi skirtingo žanro kūriniai – trys prisiminimų knygos (antroje dalyje aptarsiu Antano Šileikos „Basakojį bingo pranešėją“) ir Karlo Ove’s Knausgårdo romanas, – juos sieja keli esminiai požymiai. Knygose pasakojamos tapimo menininku istorijos – savotiški bildung naratyvai. Kadangi visuose keturiuose pasakoja patys menininkai, regime savivaizdžio formavimo procesą, grindžiamą atranka – vieni biografijos faktai įtraukiami, kiti „užmirštami“. Svarbus ir įsišaknijimas laike, tiksliau, tam tikrame periode, kurį pirmiausia ir siekiama rekonst­ruoti, nes tikima, jog būtent tuomet susiformavo kūrėjų savastis.

Tomas Venclova. „Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey“

Tomas Venclova. „Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. –  V.: „Apostrofa“, 2017.

Nors knyga paantraštėje vadinama pašnekesiais, poetės, eseistės Ellen Hinsey (g. 1960) balsas ne oponuoja, bet nuosekliai išryškina ypatumus Tomo Venclovos asmeninės istorijos, kuri tampa galimybe papasakoti Lietuvos bei Sovietų Sąjungos istorijas. E. Hinsey klausimai tikslūs, konkretūs. Tiesa, klausiama visuomet itin korektiškai, jokių provokacijų, netikėtų vingių. Biografijos centru tampa laikas, erdvės ir sutikti žmonės, kitaip tariant, kontekstai, o ne psichologinio gyvenimo peripetijos – apie asmeninius išgyvenimus užsimenama glaustai. Didžiausias dėmesys tenka periodui nuo gimimo iki 7 dešimtmečio pabaigos, t. y. emigracijos. Tai nenustebina: T. Venclova visą laiką savo biografiją konstravo kaip už geležinės uždangos brendusio ir šią uždangą įveikusio menininko istoriją. Išskirtinis šio pasakojimo ypatumas: stoiška laikysena, atsisakymas save ir artimuosius vaizduoti kaip aukas. Lietuvių autobio­grafinės ir grožinės literatūros kontekste, kuriame aukizmas ir visos įmanomos kentėjimo formos – mėgstamiausia laikysena (ypač kai preteksto jaustis auka beveik ar visiškai nėra), T. Venclova – maloni išimtis. Žinoma, kaip ir kiekvienam menininkui nesvetimas narcisizmas, bet šiuo atveju jis tik prideda įtaigumo.
Paradoksalu, kad nuo autoriaus prie teksto grįžti skatinančia semiotika, struktūralizmu besidominčio poeto poezijai skaityti tinkamiausias yra būtent autobiografinis kodas. „Nelyginant šiaurė magnetą“ atskleis dar daugiau kūrybos kontekstų nei, pavyzdžiui, rinktinėje „Visi eilėraščiai“ (2010) pateikti autoriniai komentarai. Knygą galima skaityti ir kaip originalų istorijos vadovėlį: XX a. pradžios Klaipėda, Kaunas tarpukariu ir Vilnius po Antrojo pasaulinio karo, sovietiniai intelektualai, Vilniaus universiteto akademinė atmosfera, 7 dešimtmečio Maskva – literatų, dailininkų, rezistentų rateliai, specifinis jų bend­ravimas, virtuvės pokalbiai 8 dešimtmečio Vilniuje, specialiųjų tarnybų dėmesys.
Pasakotojas puikus portretistas, keliomis taikliomis frazėmis nusako įvykio ar asmenybės ypatumus. Kai kurios asmenybės, pavyzdžiui, Kauno universiteto klasikinių kalbų profesorius, T. Venclovos senelis Merkelis Račkauskas, gyvesnės, ekstravagantiškesnės nei dauguma literatūrinių personažų: vos pramokusiam skaityti anūkui senelis padovanoja „Odisėją“ su išsamiais komentarais, juokauja pasitelkdamas susikurtus lotyniškus posakius, o gyvenimą baigia nusišaudamas, nes manosi sergąs vėžiu ir nenori tapti našta aplinkiniams, tačiau atliktas skrodimas atskleidžia, kad senelis buvo visiškai sveikas. Gana detaliai pasakojama apie tėvus, jų komplikuotus santykius. Aukščiausiosios Tarybos deputato Antano Venclovos biografijos gairės brėžiamos, sakyčiau, gana sąžiningai – išvengta patetikos, literatūrinių klišių, svarstomos priežastys, kodėl tėvas tikėjo komunistine ideologija, priėmė tam tikrus sprendimus. Paties rezistencinė laikysena, nors ir pabrėžiama, aprašoma taip pat santūriai. Kartais tokie epizodai, žvelgiant šiandienos akimis, kartu ir juokingi, ir graudūs. Tarkime, su Viktoru Petkumi aptariant Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimą, „kad mudviejų nenugirstų, bendravome raštu – Viktoras turėjo specialų bloknotą (atrodo, pagamintą JAV), kuriame buvo rašoma ant skaidrios plėvelės; ją pakėlus nuo popieriaus žodžiai išnykdavo“ (p. 372).
T. Venclovos istorija paneigia mitą, kad poetas, intelektualas gali bręsti, klestėti vienatvėje. Ne atsitiktinai lemtingu miestu tampa Maskva: „...o ypatinga Maskva buvo žmonėmis – jeigu randi tuos, kurių reikia“ (p. 218). Aktyviai ieškoma draugų, bendraminčių, kuriami įvairūs savišvietos būreliai, siekiama pažinčių su didžiausiais kūrėjais. Per susitikimą Borisas Pasternakas „nesustodamas įsijautęs kalbėjo, o mes klausėmės, protarpiais pertraukdami“ (p. 198), o Ana Achmatova (supažindina Jelena Vasiljeva, buto, kurį nuomojosi T. Venclova, šeimininkė) buvo mažiau draugiška „apkūni, aristokratiškų manierų dama“ (p. 247). Romantinis gyvenimas taip pat iš dalies pasitarnauja siekiant įsitvirtinti kultūros , nors pats T. Venclova apie tai nė karto neužsimena, kaip tik atvirkščiai – pabrėžia, jog tai buvo jausmai, jokios pragmatikos. Pirmoji meilė Marina – vedlė į pogrindinį Maskvos intelektualų pasaulį – pasirodo būtent tuomet, kai į Maskvą atvykusiam T. Venclovai kyla būsto problema, ryšys nutrūksta poetui apsisprendus grįžti į Lietuvą. O grynosios intelektualinės meilės išlieka iki gyvenimo pabaigos. Čia svarbiausiu partneriu tampa Josifas Brodskis. Pavyzdžiui, eilėraštį „Achilo skydas“ įkvepia J. Brodskio laiškas: „...tuo metu (1972 m. vasarą, – V. C.) gavau jo atviruką su pirmaisiais emigranto įspūdžiais: iš jų padariau išvadą, kad Brodskio dvasinė būsena nedaug tepasikeitė, – tai suteikė tonaciją mano pirmai strofai. Pavadinimas, žinoma, su užuomina į Audeną“ (p. 316). Tarsi atsilygindamas J. Brodskis įvykdo draugo pavedimą ir Austrijoje susitikęs su garsiuoju poetu Audenu išgeria T. Venclovos įduotą „Malūninkų trauktinę“.
„Nelyginant šiaurė magnetą“ parašyta sąmoningai vengiant literatūrinių priemonių, orientuojantis į dokumento statusą – vengiama perkeltinių reikšmių, siužetiškumo. Vis dėlto neišvengiama nutylėjimų, kurie gali būti savaip iškalbingi. Dėmesys detalėms, gebėjimas subtiliai fiksuoti aplinką leidžia įsijausti į buvusias gyvenimo formas ir erdves, todėl pašnekesiai įtraukia kaip geras romanas.

Patti Smith. „Tiesiog vaikai“

Patti Smith.  „Tiesiog vaikai“.  Iš anglų kalbos  vertė Gediminas  Sadauskas. –  V.: „Kitos knygos“,  2017.

7 dešimtmetis yra ir Patti Smith prisiminimų knygos pagrindinis erdvėlaikis: nors pasakojimas prasideda Čikagos priemiestyje, kuriame mažoji Patti skaitė knygas ir svajojo būti menininke, nes „būti menininku reiškia pastebėti tai, ko nepastebi kiti“ (p. 25), vos tik atsiranda galimybė, palieka šeimą ir išvyksta į Niujorką tikėdamasi įgyvendinti savo svajonę. Tačiau ne tik 7 dešimtmečio Sovietų Sąjungos ir laisve pulsuojančios Amerikos kultūros laukų ypatumai lemia, jog P. Smith biografija rašoma visai kitaip, nei T. Venclovos. Savireprezentacijų strategijos susijusios tiek su priklausymu skirtingiems kultūros lauko poliams (T. Venclova – elitinis poetas, universiteto profesorius, o P. Smith – roko žvaigždė), tiek su menininkų lytimi. Nors ir siekė atsiriboti nuo stereo­tipinio moteriškumo, P. Smith savo biografiją, kaip dažnai nutinka kultūros moterų pasakojimuose, supina su mylimojo fotografo Roberto Mapplethorpe’o istorija. Kitas ne mažiau svarbus aspektas: tapsmas poetu T. Venclovai tarsi savaime suprantamas, o P. Smith, nors jaučia kūrybinį pašaukimą, nuolat savimi abejoja. Jos mylimasis R. Mapplethorpe’as, kaip ir T. Venclova, net būdamas pačiame dugne tiki, kad yra genialus. O P. Smith tenka įveikti ir finansines, ir pasitikėjimo savimi dilemas, be to, reikia atrasti savo nišą, žanrą, balsą. Kitas išbandymas, su kuriuo T. Venclova beveik nesusiduria – laisvosios rinkos sąlygomis gyvenančiam, tačiau prie rinkos poreikių nesitaikstančiam kūrėjui būtini mecenatai. Šia prasme P. Smith aprašomas kelias daug artimesnis mūsų dienų realijoms. Tiesa, abi knygos patvirtina – tapsmas menininku neatsiejamas nuo buvimo tarp menininkų – kuo ryškesnių, ypatingesnių, tuo geriau.
Pasirinkimas nenutylėti pikantiškų savo ir draugų gyvenimo smulkmenų greičiausiai susijęs su amerikietiškos literatūros bei kultūros (ypač – aptariamo periodo) ypatumais: atviravimas, polinkis šokiruoti, obsceniškumas čia ne trūkumas, o privalumas. Pavyzdžiui, menininkė atvirai pasakoja, kad prieš išvykdama į Niujorką pagimdė vaiką ir atidavusi įtėviams nė karto dėl to nesigailėjo. Meile, bet ne gailesčiu ir apgailestavimais grįstas santykis ir su kitais: nors knyga rašoma po R. Mapplethorpe’o mirties nuo AIDS, P. Smith neieško kaltų ir nesvarsto, kaip viskas būtų galėję pasisukti. Bohemiškų jaunų menininkų aplinkoje nesmerkiamos nei vagystės, nei prostitucija, nei sadomazochistiniai ryšiai, nei karjera per lovą – šia prasme 7 dešimtmečio Niujorkas iš tiesų priminė žaidimų aikštelę. Kita vertus, P. Smith atsakomybės samprata brandi, savotiškai artima egzistencia­listams: „Jėzus mirė už kiekvieno nuodėmes, bet ne už mano.“ Šią eilutę prieš kelerius metus parašiau kaip egzistencijos deklaraciją, kaip priesaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus“  (p. 305).
P. Smith pasakojimo epicentru tampa pažintis su R. Mapplethorpe’u ir romantinis jų ryšys, trukęs 1967–1972 metais. R. Mapplethorpe’as išgarsėjo nespalvotose nuotraukose užfiksavęs sadomazochistines homoerotines scenas. Minimalistinė estetika, preciziškos kompozicijos lėmė, jog obsceniški objektai, pavyzdžiui, stambiu planu nufotografuoti supančioti peniai ar autoportretas su užpakalin sukišta bizūno rankena, įgyja konceptualų matmenį ir šokiruoja tiek pat, kiek R. Mapplethorpe’o fotografuotos kalijos ir tulpės. Menininko biografija bemaž chrestomatinė: talentingas vyras, kurio geidė tiek vyrai, tiek moterys, mirė nuo AIDS pačioje šlovės ir pripažinimo viršūnėje, sulaukęs vos 42-ejų. P. Smith subtiliai fiksuoja šio menininko tapsmą – eksperimentus tiek dailės, tiek narkotikų, tiek fotografijos ir sekso plotmėse, nes kūryba knygoje neatsiejama nuo gyvenimo.
T. Venclova pastangas pakliūti į menininkų bend­ruomenę aprašo kaip natūralias pažintis, o Patti ir Robertui tenka kaip reikiant pasistengti. Nors neturi pinigų, jie apsigyvena legendiniame „Chelsea“ viešbutyje ir čia visokiais būdais siekia susipažinti su literatūros, muzikos pasaulio atstovais. Įgyvendindami Roberto svajonę „prasibrauti į Andy’į Warholą supantį pasaulį“ (p. 151), jie valandų valandas sėdi „Max’s“ klube tikėdamiesi, jog susipažins su kuo nors, kas supažindins su įžymybėmis. Kartais padėdavo nauja šukuosena, stilingi rūbai (prieš kur nors išeidami abu religingai renkasi garderobą), kartais – seksas. Roberto tramplinu į šlovę tampa pažintis su turtingu meno kuratoriumi Samu Wagstaffu: „Robertui patiko Samo pinigai, o Samui patiko, kad Robertui patinka jo pinigai. (...) Abu turėjo tai, ko troško kitas, ir taip vienas kitą papildė. Samas slapčia troško būti menininku, bet toks nebuvo. Būdami kartu, jie naudojosi vienas kito privalumais. Lyg savotiškas komplektas. Jiems reikėjo vienas kito. Globėjui – būti kūrybos išaukštintam. Menininkui – kurti“ (p. 290).
Nei sau, nei kitiems negailestingas nuoširdumas ir nepretenzingas stilius – P. Smith atsiminimų esminis bruožas. Žavi ir tai, jog bemaž visi sutikti žmonės, nepaisant apviltų lūkesčių, nutrūkusių ryšių, prisimenami su meile.


Iš 3662 žurnalo (2018-07-20 18:05:20)
Draugai