Virginija Cibarauskė. Kaip grūdinasi menininkai II

Prieš dvi savaites aptariau Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“ ir Patti Smith „Tiesiog vaikai“ – abi knygos yra atsiminimų žanro grynuoliai. Šioje apžvalgoje pristatysiu hibridus: Antano Šileikos atsiminimuose autobiografinis pirmo asmens pasakojimas apie tapimą menininku balansuoja ties biografijos ir fikcijos riba, o Karlas Ove Knausgårdas šią ribą peržengia – „Mano kova“ yra romanas, tačiau autorius vis primena rašantis apie save. Kaip tokius tekstus skaityti? Ar tai liudijimas, ar pramanai? Neatsitiktinai A. Šileika mini įtarių skaitytojų reakcijas: „Kai parašiau rinkinį pasakojimų, įkvėptų vaikystės prisiminimų, kai kurie žmonės sakė man, kad tai tikriausiai memuarai, o ne beletristikos kūriniai. Dabar, kai ėmiausi rašyti pasakojimus remdamasis savo gyvenimo prisiminimais, tikriausiai būsiu apkaltintas, kad visa tai išgalvojau“ (p. 230).

Antanas Šileika. „Basakojis bingo pranešėjas“

Antanas Šileika. „Basakojis bingo pranešėjas“.  Iš anglų kalbos vertė Vitalijus  Šarkovas. –  V.: „Baltos lankos“, 2017.

„Basakojo bingo pranešėjo“ tekstai vadinami atsiminimais. Pasakotojas – Kanadoje gyvenantis emig­rantų iš Lietuvos sūnus Antanas Šileika. Daugiausia dėmesio skiriama 7–10 dešimtmečiams: vaikystei ir paauglystei Toronto priemiestyje, Kanados kultūrinei atmosferai, santykiams su tėvais ir broliais, merginomis, taip pat profesiniam gyvenimui – rašytojo, žurnalisto, anglų kalbos mokytojo veikloms ir tuo metu sutiktiems žmonėms. Svarbus epizodas – A. Šileika, kaip reporteris, grįžta į 9 dešimtmečio Lietuvą, rašo Kanados spaudai apie kovą dėl Nepriklausomybės.
Nuo tradicinės memuaristikos A. Šileikos atsiminimai skiriasi struktūra – tekstai artimi vadinamajam trumpų apsakymų (short stories) žanrui. Kalba gana lakoniška, pasakojimų struktūra griežta: dažniausiai pradžioje paminimos kelios svarbios temos, nuo kurių tarsi nutolstama, bet pabaigoje grįžtama. Pavyzdžiui, pasakojimas „Raketa“ pradedamas Toronto priemiesčio Vestono paauglių kasdienybe, kurią praskaidrina eksperimentas – į petardą primenančią raketą berniukai įtupdo ir į orą paleidžia pelę. Atrodo, žaidimas yra įkvėptas amerikiečių sėkmės Mėnulyje ir su mergaitėmis neturi nieko bendra. Tačiau taip tik atrodo. Tekstų lakoniškumas – ir privalumas, ir trūkumas: nors išvengiama banalaus psichologizavimo bei perteklinių epizodų, kartais pasakojimai tampa sausi, pritrūksta detalių, nuotaikų, emocijų.
Lyginant su T. Venclova ir P. Smith, A. Šileika gyveno pačioje nykiausioje vietoje pačiais nykiausiais laikais – 7–8 dešimtmečiais Kanadoje „viskas buvo draudžiama – ši šalis mus nuolat nuvildavo, palyginti su JAV, kurias matėme per televizorių. Net šokoladukais „Mars“ ir „Three Musketeers“, kurių reklamas matėme per Bafalo televiziją, Kanadoje prekiauti buvo draudžiama. Mes gyvenome saugumo ir nuobodulio žemėje“ (p. 22). Ir kelionė į Paryžių negarantuoja hemingvėjiškų ar ficdžeraldiškų nuotykių – 8 dešimtmečio „anglišką literatūrinį Paryžių, regis, ištiko neįveikiamas nuosmukis“ (p. 99). A. Šileikos gyvenimas pasuka tradicine linkme – jis veda, susilaukia dviejų sūnų, moko emigrantus anglų kalbos, rašo straipsnius kultūriniams leidiniams ir nepublikuojamus romanus. Jo draugai taip pat neprimena ekstravagantiškų bohemiečių. Taigi pasakojamas ypatingų aukštumų nepasiekusio intelektualo gyvenimas.
Tačiau būtent čia glūdi knygos unikalumas – gyvenimas paprastas, bet neprastai papasakotas. Dažnai įsivaizduojama, jog rašant atsiminimus ar dienoraščius užtenka parašyti „taip, kaip buvo“. Bet tokie rašiniai, nors grįsti pačiais tikriausiais faktais, beveik visuomet primena banalybių prisodrintus pramanus. Kitaip tariant, neradus tinkamos raiškos, tekstas paprasčiausiai neįtikina. A. Šileikos atsiminimai įtikina. Žavesio teikia ir lengva ironija bei saviironija – pasakotojas nesistengia pasirodyti geresnis, stipresnis, nebijo būti kvailas, juokingas. Saviironiškas žvilgsnis išlieka net tuomet, kai galima didžiuotis savo veikla. Kartu su bendraminčiais pasakotojas siekia parodyti Toronto politikams ir žiniasklaidai komplikuotą Lietuvos situaciją Sovietų Sąjungoje, išsilaisvinimo siekį, todėl į Kanadą pasikviečiamas Lietuvos Aukščiausios Tarybos vicepirmininkas Bronislovas Kuzmickas. Prieš spaudos konferenciją A. Šileika ne tik instruktuoja, kaip B. Kuzmickas turėtų kalbėti su žurnalistais, ką vilkėti, bet ir apuosto – „Sovietų Sąjungoje, regis, nebuvo dezodoranto“ (p. 196). Jautrios savivertės lietuviai šį epizodą galėtų suvokti kaip įžeidimą, vakarietiško miesčioniškumo apraišką – kokie dezodorantai, kokie lietpalčiai, kai Lietuva atgimsta? Tačiau A. Šileika puikiai suvokia įvykio reikšmę („Sunku pasakyti, kuriam iš mūsų teko labiau neįprasta užduotis. Aš buvau pradedantis romanistas ir koledžo anglų kalbos mokytojas, tapęs viešųjų ryšių patarėju, o jis buvo filosofijos profesorius, kuriam teko užduotis patraukti žiniasklaidos dėmesį, kad ši įtikintų Kanados žmones pareikalauti iš savo politikų palaikyti Lietuva“, p. 197), bet humoro jausmas net dramatiškose ir liūdnose situacijose neleidžia įsivyrauti patetiškam tonui.
Įtaigesni, gyvesni būtent vaikystės, paauglystės ir 10 dešimtmečių įvykiai. XXI a. nutikimai („Pietūs su silpnaprotyste“, „Trys Viešpaties veidai“) abstraktūs, kartais ir banaloki.

Karl Ove Knausgård. „Mano kova. Mirtis šeimoje“

Karl Ove  Knausgård.  „Mano kova.  Mirtis šeimoje“.  Iš norvegų  kalbos vertė  Justė Nepaitė. –  V.: „Baltos lankos“, 2018.

Jei ne debiutinis K. O. Knausgårdo romanas „Anapus pasaulio“ („Tyto alba“, 2002), kurį su ypatingu malonumu perskaičiau praėjusią vasarą, pirmąją šešių romanų ciklo „Mano kova“ dalį būčiau aptarusi kiek kitaip. „Anapus pasaulio“ yra Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ parafrazė: pagrindinis personažas Henrikas (aliuzija į „Lolitos“ Humbertą) – psichologinių problemų turintis jaunas mokytojas, suviliojantis trylikametę mokinę Miriam. Skaitant „Mano kovą“, kurioje minimas ir šis K. O. Knausgårdo romanas („Ta vieta, kai Henrikas pabėga iš kaimo. Jam reikia pasiteisinimo, ir vienintelis dalykas, kuris šauna į galvą, yra „Mano tėvas mirė“, p. 331), paaiškėja, kiek daug autobiografinės medžiagos rašytojas panaudojo pirmajame neautobiografiniame kūrinyje, koks artimas autoriui Henrikas ir kaip stipriai šią pramanytą asmenybę nulėmė paties Karlo Ove’s santykiai su tėvu. „Mano kovoje“ atsimenama, jog brolis Ingvė, perskaitęs „Anapus pasaulio“ rankraštį, Karlui Ove’i pasakė: „Tėtis iškels tau ieškinį.“ Tačiau tėvas mirė anksčiau, nei romanas buvo išleistas.
„Mano kovos“ pasakotojas yra pats rašytojas K. O. Knausgårdas: „Aš, šitai rašantis, esu Karlas Uvė Knausgordas, gimęs 1968-ųjų gruodį“ (p. 27). Tačiau pasakojimo struktūra sufleruoja, jog pagrindinis personažas – ne rašytojas, o jo tėvas. Tiksliau – tėvo šešėlis. Karlo Ove’s tapimas rašytoju neatsiejamas nuo tėvo ir sūnaus ryšio, grindžiamo gėda, menka saviverte, neįveikiamu nuotoliu ir artumo troškimu. Komplikuotų santykių rekonstrukcija tampa pretekstu atkurti 8–9 dešimtmečius – rašytojo paauglystės metus. Tiesą sakant, vyrų literatūrai itin būdinga sūnaus ir tėvo santykių tema man vis mažiau įdomi, todėl įdėmiau skaičiau ne prisiminimus apie tėvą, o santykių su draugais ir merginomis istorijas, fragmentus, kuriuose drąsiai analizuojamos vadinamosios asmenybės ydos (noras pasirodyti geresniam, bailumas), bei epizodus, kuriuose netiesiogiai nusakomas tėvo ir jo motinos, K. O. Knausgårdo senelės, santykis. Ši linija ypač ryškiai atskleidžia tamsiąsias šeimos narių prigimties puses – tiek berniuką žavintis ir kartu bauginantis tėvas, tiek elegantiška senelė pamažu virsta pabaisomis. Asmenybių degradaciją simbolizuoja klaikūs senelės namai – juose K. O. Knausgårdas lankydavosi vaikystėje ir paauglystėje, čia savo paskutines dienas praleido jo tėvas: „...grindys nuklotos šiukšlėmis ir drabužiais. (...) Po pat lova – sudžiūvusi, netolygi, gelsvai raudona dėmė, tikriausiai vėmalų. Drabužiai murzini, nusėti tamsių dėmių, tikriausiai sudžiūvusio kraujo. Vieno iš drabužių vidus pajuodęs nuo išmatų. Viskas trenkė šlapimu“ (p. 274). Romano pabaigoje užsimenama, kad su tėvo mirtimi galėjo būti susijusi ir senelė – galbūt ši užuomina paaiškės antrojoje dalyje.
„Mano kova“ – monumentaliosios literatūros pavyzdys, taigi lengvo skaitymo tikėtis neverta. Nors rašymo pastangų, literatūrinio prakaito nė ženklo. Plastiškai jungiami skirtingiems erdvėlaikiams priklausantys pasakojimo blokai, hiperrealistinis detalumas dera su plačios aprėpties peizažais, kurie tuo pat metu ir išryškina ar net išreiškia veikėjų emocijas, ir jas slopina, menkiną jų reikšmingumą. K. O. Knausgårdo pasaulis artimas realizmui ar net natūralizmui, nors rašytoją domina ne asmens subordinacija jo sociokultūrinei aplinkai, bet sudėtinga individo ir jį supančio erdvėlaikio dialektika – „gyva būtybė yra niekas, o gyvenimas – viskas. (...) Kai visi, vaikštantys šiandien mieste, bus mirę, po, sakysim, šimto penkiasdešimties metų, jų būties atgarsis atsispindės miesto struktūrose“ (p. 184). Mažo žmogaus ir jo gyvenimo patalpinimas gyvuose peizažuose (ne kalnų ar jūros, o, pavyzdžiui, priemiesčio gatvelių) susijęs ir su K. O. Knausgårdo mėgstama romantine daile. Kitas specifinis aspektas – nuoširdi savirefleksija, drąsa įvardyti gėdingas tamsiąsias (ne romantine, o kasdiene, buitine, banaliąja prasme) asmenybės savybes – tuštybę, pataikūniškumą, baimę ir pan.
K. O. Knausgårdas nesiekia skaitytojų nei šokiruoti, nei bauginti, tačiau ir patikti, sukelti gailestį, romantizuoti ar savęs demonizuoti nebando. „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikroje vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti?“ (p. 182) Stilius bei forma suvaldo atsimenamų patirčių chaosą ar, tiksliau, sugeba fiksuoti šio chaoso ritmą, todėl, nepaisant asmeniškai ne itin įdomaus pasakojimo, romano skaitymas buvo unikali patirtis – panirus į tekstą, nesinori grįžti atgal. Prie to, be abejo, prisidėjo ir vertėjos J. Nepaitės bei redaktorės Dianos Bučiūtės profesionalumas. Vis dėlto rekomenduoju prieš „Mano kovą“ perskaityti pirmąjį norvego romaną „Anapus pasaulio“ – kūrinys ne mažiau įtaigus ir įtraukiantis, nors istorija (ar bent didžioji jos dalis) pramanyta.


Iš 3663 žurnalo (2018-08-05 13:18:24)
Draugai