Rein Raud. „Rekonstrukcija“. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. – V.: „Apostrofa“, 2017.

Trečiąjį Reino Raudo romaną pradėjau skaityti vildamasi intelektua­linių žaidimų. Intrigavo tarsi su literatūros teorijomis susijęs pavadinimas (rekonstrukcija kaip dekonstrukcijos įveika?) ir viršelis, kuriam panaudotas XV a. dailininko Bernto Notke’s „Danse Macabre“ fragmentas. Tačiau iš tiesų „Rekonstrukcija“ artimiausia vadinamajam euroromanui – detektyvo, trilerio ir intelektualinių madų atgarsiais prisod­rinto psichologinio-realistinio romano hibridui.

Dėl rekonstrukcijos neklydau: romane ji iš tiesų yra dekonstrukcijos – mirties, žlugusių santykių, susipainiojusių gyvenimų – suvaldymo būdas. Pasitelkiama kiek modifikuota detektyvo schema – pasakotojas tiria sektai priklausiusios dukros Ani savižudybę. Tačiau ir pats „detektyvas“ Enas Padrikas ant mirties slenksčio – serga vėžiu, gyvena paskutinius mėnesius. Pastanga rekonstruoti Ani gyvenimą tampa galimybe bent trumpam apgauti savo mirtį, ją nustumti į antrą planą.

Pasakojama tai pirmu asmeniu (paties Eno istorija), tai trečiu – Enas perpasakoja Ani draugų, pakeleivių išgyvenimus. Kaip ir dera detektyve, nuo pat pradžių mėtomos užuominos skatina spėlioti, daryti klaidingas prielaidas. Patiko, kad Eno pasakojimas pradedamas iš toli – nuo jo vaikystės, paauglystės, susitikimo su Ani motina, uošvių, giminių gyvenimų, Ani pažįstamų pasakojimų apie jos mokslus Paryžiuje, jų pačių istorijų. Iš pradžių ši informacija atrodo perteklinė, tačiau ji motyvuoja išdidžios, kovingos Ani charakterį ir vėlesnius poelgius. Kartu tai posovietinę krizę išgyvenančios šalies ir jos žmonių pasakojimas, kurio pagrindas – prasmės, tikėjimo poreikis, jauniems žmonėms tampantis hipsteriškomis dvasingumo paieškomis, varžybomis dėl išskirtinumo, o jų tėvams – nuosaikia degradacija, susvetimėjimu.

Nors ne visi personažai vienodai „pilnaviduriai“, didžiausias kliuvinys – nenatūrali, medinė kalba. Tarkime, frazė „išsverdėjau į kiemą ir puolusi ant kelių apsišliaukinau“ (p. 279), kurią ištaria intelektuali jauna mergina – visiškai negyva. Niekas taip nesako. Kita vertus, lietuvių literatūroje literatūrinis-šnekamasis stilius, būdingas detektyvams ir pan., iš tiesų nėra ištobulintas. Tai esminis romano, o gal, tiksliau, vertimo trūkumas, kliudęs mėgautis šiaip jau neprasta istorija.

 

Leïla Slimani. „Lopšinė“. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

2016 m. Goncourt’ų premija apdovanota Leïlos Slimani „Lopšinė“ anotacijoje pristatoma kaip sociokultūrines problemas narstantis psichologinis romanas. Taigi tikėjausi mažų mažiausiai postmodernios brolių Goncourt’ų romano „Germinie Lacerteux“ apie jaunos tarnaitės nuopuolį variacijos. Tašiau „Lopšinė“ artimesnė psichologiniam trileriui ar net švelniai siaubo pasakai suaugusiems. Tą sufleruoja jau pirmieji – grakštūs, bet negailestingi, taiklūs ir aštrūs it keraminis japoniškas peilis auklės Luizos rankose –­ sakiniai: „Vaikelis nebegyvas. Pakako kelių sekundžių. Gydytojas užtikrino, kad skausmo jis nejautė“ (p. 9).

Lyg ir bandoma rekonstruoti priežastis, kodėl Luiza – lėliškos išvaizdos mažą mergaitę primenanti vidutinio amžiaus moteris – nužudė vaikus, bet jokio socialinio pjūvio, sluoksnių ar kastų analizės nėra. Nors Miriam ir Polis, vaikų tėvai, kartais suabejoja, kad su aukle galbūt elgiasi savanaudiškai, jų skrupulingumas – tai dūmų uždanga. Tokia pat dūmų uždanga – ir pasakojimai apie Luizos dukrą, sutuoktinį, suktą buto šeimininką. Jie nekalti, nes Luiza –­ tipiška literatūrinė psichopatė, kurios keistumas, asocialiumas, iracionalumas nulemti žanro dėsnių, o ne sociokultūrinių ar kokių kitų aspektų. Vienoje paskutinių scenų Miriam auklę netikėtai pamato pro mašinos langą ir nusistebi, kad ji primena gotikinio romano personažą: „...it kadruose kokio seno filmo su apiblukusiais atspalviais, Paryžiuje, kurį prietema daro nerealų. Su savo amžina maža apvalia apykakle ir pernelyg ilgu sijonu Luiza atrodo absurdiška, tarsi koks personažas, kuris supainiojo istoriją ir atsidūrė svetimame pasaulyje, pasmerktas amžinai klajoti“ (p. 205).

Už auklę natūralesni, psichologiškai motyvuotesni vaikų tėvų paveikslai, jų naivi viltis, kad galima suderinti nesuderinamą – vaikų auginimą, jaukius visuomet tvarkingus namus, intensyvų socialinį ir profesinį gyvenimą, šeimos židinio ramybę ir aistros nežinomybę. Ironiška, jog tai pavyksta tik talkininkaujant anapus sveiko proto ribos egzistuojančiai auklei, kuri, kaip ne kartą replikuoja Miriam ir Polis, yra tiesiog „per gera“ (mintyse norisi pridurti – per gera šiam pasauliui).

Gotikinio romano bei siaubo trilerio schemos ir topai naudojami subtiliai ir efektingai, taigi romanas paveikus, tačiau veikia ne protą, o jausmus, vaizduotę. Chrestomatinė baigiamoji scena, kuomet nusikaltimo tyrėja, nesugebėjusi įvykio racionaliai paaiškinti, nusprendžia „įsijausti“ į Luizos būsenas ir empatiškai jas išgyventi.

 

Guzel Jachina. „Zuleicha atmerkia akis“. Iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. – V.: „Alma littera“, 2017.

Apie šį romaną skaičiau daugybę teigiamų atsiliepimų feisbuke ir literatūros apžvalgininkų tekstuose, tad lūkesčių horizontas tapo itin platus. Deja, tegaliu konstatuoti: solidžių apdovanojimų gavęs biografiniais faktais (autorės senelės atsiminimais) grįstas romanas apie Sibiro tremtį manęs neįtikino. Guzel Jachina yra minėjusi, kad romanas rašytas kaip scenarijus – galbūt televizijos serialo*. Būtent toks įspūdis ir liko – serialas, tiksliau, nebloga muilo opera su istoriniu dekoru: veiksmo, intrigų, nuotykių, skausmo ir meilės, išdavysčių ir neteisybės daug, tačiau personažai plokšti, tipiški, pasaulėvaizdis schematiškas, siužeto vingiai – nuspėjami.

Romane, kaip ir populiariuose „istoriniuose“ rusų serialuose bei kino filmuose, kartojama tradicinė pasakėlė, kad pirmieji komunizmo statytojai buvo geri ir nuoširdūs, bet savotiškai naivūs, todėl juos apgavo klastingi ir sukti karjeristai. Toks yra raudonarmietis Ignatovas, nors šiurkščiai, tačiau gerai, sąžiningai rūpinęsis savo išbuožintaisiais: juos gelbėdamas iš skęstančios baržos pats vos nežūsta, Sibire patiria tas pačias kančias, kaip ir ištremtieji, o turėdamas galimybę pakilti karjeros laiptais – atsisako, nes tektų paaukoti lagerio gyventojų gyvybių. Vis dėlto nei jis, nei ištremtieji, tarp kurių yra ir menininkų, ir intelektualų, niekada nesusimąsto apie savo situaciją, viską priima kaip savaimesuprantamybę. Natūralu, kad taip elgiasi neišsilavinusi užguita Zuleicha, tačiau kodėl naujosios santvarkos net mintyse nekeikia kiti?

Buožės – irgi labai tipiški: gobšūs ir žiaurūs. Tiesa, romane tėra viena buožių šeima, tai Zuleichos kankintojai – jos vyras ir anyta. Visi kiti ištremtieji savo istorijų neturi, šmėkščioja bevardžiai ir beveidžiai. Iš bendro konteksto išsiskiria vos kelios figūros: netikėtai Sibiro tremtyje ir protą, ir garbę atgavęs daktaras Leibė, gražiai piešęs, bet prasigėręs tapytojas Ikonikovas. Tačiau apskritai atrodo, jog tremtis Sibire daug kam išėjo tik „į gera“, o lageris priminė draugišką labai sunkiomis sąlygomis gyvenančią komuną. Toje bendruomenėje ir įvyksta Zuleichos emancipacijos, asmeninio augimo istorija: ten ji atgavo savigarbą, laisvę, atsikratė vergės mentaliteto, pražydo, pagimdė kūdikį, net sutiko gyvenimo meilę – vargu ar ką nustebins, bet toji meilė buvo Ignatovas.

Taigi, jei ieškote tekstų apie tremtį, socializmo statybas, rekomenduoju Andrejaus Platonovo „Duobę“ arba Aleksandro Solženicyno „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, puikią Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ arba Hertos Müller „Amo sūpuoklės“. Tačiau jei ieškote dramatiškos pasakos apie vargšės užguitos moters likimą, savo giluminiu lygmeniu artimą „Vergei Izaurai“, tačiau „įvietintą“ 1940 m. Rusijoje, – „Zuleicha atmerkia akis“ patiks.

Atskiro paminėjimo verti vaizdingi gamtos aprašymai, ypač pirmoje knygos dalyje. G. Jachina talentingai geba tapyti žodžiais: skaitydama tiesiog matai gamtovaizdžius, namų rakandus, sniego žvilgėjimą, ledinio vėjo sūkurius. Gaila, bet antroje romano dalyje šis talentas nunyksta.

 

Lena Andersson. „Estera. Romanas apie meilę“. Iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Nespręsk apie knygą iš viršelio (ir gal net iš pavadinimo) – patarlė, idealiai tinkanti Lenos Andersson romanui. Purpurine suknele vilkinti, nugarą atsukusi marionetė juodame fone, raudonu siūlu apvyniotas protagonistės vardas ir žodis „meilė“ pavadinime kelia pigaus meilės romano lūkestį (dailininkė Deimantė Rybakovienė). Nepadeda ir pirmame viršelyje esantis paminėjimas, kad knyga apdovanota „Augusto premija“ – vargu ar lietuvių skaitytojui ši premija ką sako.
Tačiau viršelio kičas slepia puikų analitišką romaną, įžvalgumu ir ironija primenantį Roland’o Barthes’o „Meilės diskurso fragmentus“. L. Andersson pasakojimas nuoseklus, bet minimalistinis, tokia ir kalba – be sentimentų, poetizmų, vos kelios konceptualios metaforos. Tai analitiškas, o ne poetiškas diskursas. Vyksmą sudaro glaustai fiksuojami meno kritikės Esteros Nilson bei jos aist­ros objekto audiovizualinio meno kūrėjo Hugo Rasko veiksmai ir žodžiai nuo jų pirmo iki paskutinio susitikimo, o intarpuose – savotiškos analitinės-interpretacinės dalys, (besi)aiškinančios Esteros ir Hugo jausmus bei poelgius.

Intriguoja, jog nėra aišku, kas šis interpretatorius – Estera ar visažinė (-is) pasakotoja (-as). Iš pradžių, regis, tai jaunos moters subjektyvios interpretacijos, tačiau pamažu perspektyva kinta, blaivėjant Esterai aiškinimai(si) tampa vis objektyvesni, apimantys ne tik Hugo poelgių motyvus, tačiau ir pačios moters būsenas. Toks perspektyvos pokytis adekvatus obsesinės meilės eigai – iš pradžių Estera pernelyg pasikliauja savo nuojautomis, tačiau blaivėjant žvilgsnis nuo Hugo krypsta savęs pačios, savo jausmų, motyvų link.

Anotacijoje teigiama, kad „dauguma moterų išgyveno panašią istoriją“, tačiau, mano manymu, ši istorija ganėtinai specifinė, būdinga būtent meno lauko subjektams, visų pirma ir labiausiai – menininkams ir kritikams. Tai, kad Estera taip greitai įsitraukia į destruktyvius santykius, susiję ir su jos egzistencine laikysena, kad „tikrovę sukuria jos sąmonė“, o „pasaulis yra toks, kokį ji suvokia“ (p. 7). Šis pasitikėjimas savimi leidžia manyti, kad vos užsinorėjus ir sąmonėje pradėjus projektuoti būsimą santykį, projekcija persikels į realybę. Hugo – tipiškas narciziškas, absoliučiai nerefleksyvus menininkas, teigiantis nepriklausomybę ir kritišką mąstymą, tačiau iš tiesų trokštantis garbinimo, pripažinimo. Hugo taip susižavi Esteros paskaita apie jo kūrybą, kad nė nepajunta, kaip jos pripažinimo ir tolesnio garbinimo pradeda siekti manipuliuodamas potencialiais, tačiau niekuomet tik­rais jausmais nevirstančiais romantiniais pažadais. Kitaip tariant, Hugo buvo užvaldęs „troškimas būti dievinamam nenorint atsimokėti meile“ (p. 151).

Estera jaučia, jog jų santykiams kažko esmiško stinga, bet užsivedęs interpretavimo (iš pradžių – meno kūrinių, o vėliau ir paties menininko) mechanizmas, pastanga kiekvienoje detalėje įžvelgti norimas reikšmes neleidžia santykių nutraukti. Žavinga vilties-parazitės metafora: „Ji girdėjo viską, ką reikėjo girdėti, kad galutinai suvoktų, jog turinti eiti sau ir daugiau niekada nebegalvoti apie šitą vyrą. Bet šito suvokimo Estera negalėjo įterpti į autonomiškai veikiančių įžvalgų sistemą. Jis liko paviršiniame lygmenyje, kur alternatyvūs paaiškinimai yra gyvi viskuo, ką tik nugriebia. Begalinę kovą tarp proto ir vilties laimėjo viltis, kadangi vadovavimosi protu per didelė kaina, o viltis palengvina gyvenimą“ (p. 123).

* literaturairmenas.lt/2017-06-23-nr-3621-3622/4084-literatura/6240-guzel-jachina-megstu-paprastas-istorijas