Kadangi pati tiek praeitais, tiek šiais metais dalyvavau LRS Pirmosios poezijos knygos konkurse, pernykščio konkurso nugalėtojo Nerijaus Cibulsko rinkinį recenzuoti atsisakiau: reakcija į „pralaimėjusiojo" Vytauto Varaniaus (apie jo prozą kitoje apžvalgoje) recenziją tikriausiai atsako į klausimą, „kodėl". Tačiau šiemet persigalvojau: perdėtas politinis korektiškumas – anokia dorybė, tuo labiau kad tiek Ramunės Brundzaitės, tiek Dovilės Kuzminskaitės knygos neabejotinai vertos dėmesio. Tik gaila, kad dėl skirtingų priežasčių.

Ramunė Brundzaitė. „Drugy, mano drauge". – Vilnius: LRS leidykla, 2013.

Brundzaitę žino kiekvienas, besidomintis šiandienės lietuvių poezijos tendencijomis: Ramunė – nuolatinė poetinių pavasarių, rudenų, žiemų, slinkčių ir pan. renginių dalyvė, šių metų Jaunojo Jotvingio premijos laureatė, išsiskirianti tuo, kad jos skaitomos poezijos klausytis iš tiesų malonu – ir tekstai geri, ir balso tembras, nors specifinis, bet mielas, ir charizmos netrūksta.

Tokia yra ir pirmoji Brundzaitės knyga: miela, saikingai išskirtinė, bet kartu ir nuosaikiai pagarbi vyraujančioms tendencijoms ir tradicijoms. Poetė neabejotinai turi kalbos dovaną, jos verlibras kokybiškas (jokių priekaištų nei sintaksei, nei semantikai), intonacijos subtilios, mokama ir žodžiais sužaisti, ir, reikalui esant, klasikus pacituoti. Jei tektų knygą apibūdinti kelias žodžiais, sakyčiau – tai gera pustonių poezija.

Skiriamieji pustonių poezijos bruožai yra sukultūrinta „jautri" gamta (eilėraščiai apie migdolus, kinrožes ir pan.), įvairių rūšių sparnuočiai (drugiai, sniegenos) ir kūniškumo netekęs ar neįgijęs kūnas. Sistemiškas pastarojo pavyzdys – blakstienos, tie virpantys, nuo ašarų sudrėkę akidangčiai. Ypač pirmajame skyriuje gausu įvairių formų ir konsistencijų blakstienų, sniegenų, išbalusių ir raustančių skruostų, žiedlapių, žiedų, nukandžiotų lūpų, žibintmedžių apelsinų, migdolų, sniego, smilkalų. Ir nieko blogo tame nėra: lyrinė subjektė, perfrazuojant kažkada popprincese vadintą dainininkę, jau ne mergaitė, bet dar ir ne moteris. Tačiau kai skyrių užbaigiančiame eilėraštyje, pavadintame „nukirsti migdolą" ir prasidedančiame fraze „jo žiedlapiai sninga", „rausvos migdolo blakstienos / šluosto man akis" (p. 21), vis dėlto nevalingai imi galvoti, kad šio kiek manieringo švelnumo galėtų būti ir mažiau. Net tuomet, kai eilėraščio tema –­ ginekologinė operacija (eil. „tikra vieno pavasario istorija", p. 10), įvykis taip suliteratūrinamas, kad lieka tik ornamentuotas skausmelis, lyriškas ravimo darželio vaizdelis – „operacinių lempų žvaigždės", „drenų vijokliai", „paskutinis vaizdas prieš akis – žydintis mūsų sodo migdolas".

Kitas labai jau nuspėjamas poetinio pasaulėvaizdžio elementas, aptinkamas jaunųjų tekstuose, – rašymas apie rašymą, kuris aštuoniais iš devynių atvejų reiškia tai, kad labai jau norisi kažką (gudraus) parašyti, bet nelabai yra ką, tad tiesiog rašoma apie rašymą. Brundzaitės atvejis ne visai toks: rašymas lyrinei subjektei ne atstoja ar užstoja gyvenimą, tai ne žaidimas, o pats gyvenimas; meilė, aist­ra – viskas telpa tariamame, rašomame ar rašysimame žodyje; kalbinė plotmė ir santykis su ja – įvairios ištaros, įvardijimai, nutylėjimai, nesu(si)pratimai – jaudina ir neramina. Rašo ne tik lyrinė subjektė, bet ir jos geismo, ilgesio objektai (o jei nerašo, tai skaito, o jei neskaito, tai kalba): besikartojanti situacija – ji skaito, o jis rašo; jis skaito, o ji rašo. Arba – ji rašo, o kita ji – nesupranta, neskaito. O paskui visi kartu gali atsidusti – „dūsaujam tekstais ir į tekstus" (p. 39): „visur man tu –­ neskaitantis knygų, tik į jas įsirašantis / štai ir šitas nevykęs eilėraštis – išspjautas antrą nakties / tavęs prisisiurbęs ilgesio gūsis" (p. 42); „rašau tau į word'o ekraną (...) // Rašau tau iš / savo kambario (...) // Nenoriu rašyti eilėraščių apie tave, (...) // Visa tai rašydama pagaliau galiu nuoširdžiai nusijuokti, / galėčiau dėlioti ir perdėlioti tau tūkstantį tekstų / iš visų pasaulio žodžių / ir vis tiek nesuprastum" (p. 44–47).

Filologinės ar semiotinės problemos –­ kirčių dėlionės, pranešėjo ir suvokėjo kodai, jų (ne)tapatumas, vertimas, perkodavimas – įdomu ir aktualu, tačiau tik tuo atveju, jei komunikuojama iš tiesų –­ Brundzaitės pasaulyje viskas dažniausiai taip ir lieka ties ilgesingo atodūsio riba.

Ir vis dėlto neapleidžia įspūdis, kad lyriškos mergelės-poetės uniforma Brundzaitei kiek per ankšta: per užrašytų atodūsių luobą aiškiai šviečia kažkas aštraus, žaismingo ir kartu pavojingo, ironiško ir kieto, atklydusio iš anapus lyrinės sodininkystės ir raštininkystės tradicijos: „skeletas su dalgeliu, „iš dulkės į dulkę", graikų požemio upės – / skustis kojas – tai beveik mirti, / mirtis yra moteris, / kuri skutasi kojas ir pažastis / mosikuodama ne dalgiu, o skustuvu / verčia žmones į kojų vašką, / linksmai traukdama: I'm your Venus! I'm your fire, at your desire!" (p. 75). Norėtųsi, kad to aštraus žaismingumo būtų daugiau.

 

Dovilė Kuzminskaitė. „Namas su paukščio ženklu". – Vilnius: LRS leidykla, 2013.

Dovilė Kuzminskaitė – sąlyginai naujas paukštis Lietuvos poezijos padangėje: kelios publikacijos mėnraštyje „Metai", kelios recenzijos, praeitų metų PDR'e – „Puškino" prizas. Pati autorė ketvirtajame knygos viršelyje apie save pasako ne kažin ką, pavyzdžiui, kad kates myli labiau nei šunis, kad vaikystėje išsikūlė visus priekinius dantis ir kad visa tai nesvarbu... Gerai, kad „Namo su paukščio ženklu" pabaigoje tradiciškai pridedama antroji –­ Aido Marčėno – anotacija, kurioje knygos redaktorius tvirtai ir užtikrintai tikina: „Dovilė Kuzminskaitė eilėdaros egzaminą išlaikė" (p. 79).

Deja, skaitant jau patį pirmą eilėraštį kyla abejonių. Ir toliau jos tik stiprėja: Kuzminskaitės sukalti (ne parašyti, o būtent sukalti, nes nuolat ir labai aiškiai jaučiamos pastangos, darbas) metriniai ketureiliai krūpčioja ir trūkčioja („tai metas, artėjant akimirksniui tam, kada norisi ploti, (...) o tu taip ir paliksi – nebesupratęs – spoksoti", p. 5), rimai banalūs (parašyti – paprašyti, p. 9; duonos – aguonos ir trupinių – sakinių toje pačioje strofoje, p. 15; lelijos – gijos ir sniegas – miegas toje pačioje strofoje, p. 19). Ties knygos viduriu ėmiau svarstyti, ar aptiksiu karą – marą – ir aptikau: „Šis miestas degs. Raudonas, tarsi kraujas / dar prieš išauštant rytui skelbs, kad vyksta karas, / ir pelenai nusės į mano saujas, / nes meilė daug baisesnė negu maras" (p. 36). Nustebino, o gal kaip tik – nenustebino ir venclovizmo era rimavimo ypatumai: derinys yra – era („bet visai netoli dar yra / figūra, kurią čaižai rimbu (...) / bet už tai atsakysi, kai baigsis ir tavo era", p. 29) kitame tekste vėl pasirodo kaip nėra – era kombinacija („kur visko taip daug, kad atrodo, jog nieko nėra. / (...) žinojai – esi padarytas, / kažin kam. Bet nusibaigė tavo era", p. 42).

Tačiau knygos struktūra puiki: „Namą" sudaro penki skyriai, kiekvienas – vis kita namo erdvė. Skirtingos erdvės susietos su Kuzminskaitei svarbiais poetais-Tėvais: Tomas Venclova karaliauja „Prieangyje", „Pusrūsyje" ir dalyje „Kambarių" eilėraščių. Venclova čia ir Mokytojas, ir bendrininkas: lyrinė subjektė guodžiasi tuo, kas kitados kankino ir Venclovą, – anais laikais aktualiu, o šiandien jau pačia tikriausia kliše virtusiu (poezijos) baigties, beprasmybės pojūčiu („ir poezija, sakytum, / regos netenka ir tiesos, / ir žodis užkirstas. Ir tyko / eilutėj nuojauta tamsos"). Ramina tai, kad tamsa užguls (ar užgulė) ne ją vieną: tamsos patirties galimybė panaikina skirtį tarp aš ir Tu, sulieja lyrinės subjektės ir T. V. poetinius pasaulėvaizdžius į vieną išliksiančią knygą („kad ten, kur mudu – imk, skaityki, / paliks tik atversta knyga", p. 11).

Būtų įdomu pamatyti Venclovos reakciją, jei šis kada imtų ir perskaitytų Kuzminskaitės eiles: kai kurios strofos – išties įspūdingos Venclovos poetinio pasaulėvaizdžio parodijos („Regis, miršta kalba, po nakties nusibaigia diena, / žodis žodį pakeičia ir tampa lengviau susiprasti, / kad jei būtų mažiau, pasakyčiau kad visko gana, / jei nebūtų visai, gal pavyktų lengviau atsirasti", p. 31).

Tačiau nuoseklios poetinių Tėvų kritikos tikėtis neverta: parodijinės intonacijos greičiausiai kyla ne dėl sąmoningos re­fleksijos, o iš perdėtos pagarbos autoritetams, noro rašyti kaip jie, neturint tam nei įgūdžių, nei vidinio turinio. Būtent todėl ironiškos intonacijos taip netikėtai sušvinta ir vėl užgęsta tarp dievišką poe­to ir poezijos prigimtį bei įvairaus plauko poetinius Tėvus šlovinančių Kuzminskaitės strofų.

Beje, ką tik cituoto eilėraščio trečioje eilutėje po antrojo kad kablelį pamiršau padėti ne aš, o redaktorius ir/arba korektorė. Korektūros klaidų vos kelios, bet redaktorius savo darbą atliko atmestinai. Keli pavyzdžiai: „kai mano kūnas perkirstą save // visai užmiršo. Nors viena jo pusė / nešioja Vilniaus gatvėm mano vardą, / o kitą, jei kada anksti pabusi, / matysi veidrody, tarytum kardą // iškeltą virš kalnų, mašinų, gatvių, smogo, / mergaičių krūtimis, prisirpusiom nei vaisiai" (p. 39). O dabar pabandykite įsivaizduoti kūną, kurį anksti nubudęs „tu" pamato veidrodyje tarytum virš kalnų, mašinų, smogo iškeltą kardą su mergaičių krūtimis. Taip, nesuklydote: kardą ne su mergaitės krūtimis (t. y. ne su mergaitiškomis krūtimis), o su mergaičių krūtimis – kūnas tarytum kardas su daugybe mergaičių krūtų. Dar vienas galimas interpretacinis variantas: matysi kūną-kardą, virš smogo mergaičių krūtimis iškeltą. Net nežinau, kuris variantas mažiau komiškas. Panašių semantinių liapsusų daug: „Taip norėčiau sakyt, kad nesu dar ištarus to visa supurtančio gruodo" (p. 29); „Tik miegu / ištuštintas protas" (p. 33); „vasaris sniegenom nukaro" (p. 73) ir t. t.

Kaip kad minėtu atveju būtų užtekę daugiskaitą pakeisti vienaskaita (mergaitės krūtimis), taip iki pusėtino varianto neretai pritrūksta adekvačių skyrybos ženklų. Ir skliaustai, ir dvitaškis, ir kabliataškis ignoruojami apsiribojant kableliais ir taškais –­ dėl tokios skyrybos strofos virsta nežinia kaip tarpusavyje susijusių frazių kratiniu (apie santykį tarp atskirų strofų net nekalbu – dažnai neišlaikomas nė minimalus sąryšingumas –­ pradedama apie ratus, o baigiama nežinia apie ką). Štai strofa iš eilėraščio „Lakoniškas": „Atsibundi, ir nežinai kada, / bet taip, lyg niekad šito nedarytum, / ar paskutinė ryto valanda, / ar paskutinė valanda prieš rytą?" (p. 55) Perskaičius šį sakinį antrą, trečią kartą taip ir nepaaiškėja, ko ir kodėl nedarytum – neatsibustum? O gal ne-nežinotum? Nežinia, kaip šis „nedarymas" susijęs su trečia ir ketvirta eilutėmis. Neabejoju, atsiras tokių, kurie bandys šią painiavą išaiškinti galingu interpretaciniu mostu (be abejo, labai norint paaiškinti ar pateisinti galima viską – klausimas tik, ar verta), tačiau viso to buvo galima išvengti, jei semantiškai iš bendro konteksto iškrentanti antroji eilutė būtų suskliausta (ar bent jau išskirta brūkšniais), taip pabrėžiant jos atsietumą ir pirmosios bei trečiosios, ir ketvirtosios eilučių sąryšį.

Tačiau grįžkime prie knygos struktūros. Kol „Namo" prieangyje, pusrūsyje ir dalyje kambarių klaidžioja hipertrofuota nei tai dejuojanti, nei tai kikenanti Venc­lovos dvasia („paukščio ženklas" knygos pavadinime, matyt, aliuzija į Venclovos „Kalbos ženklą"?), kitoje dalyje kambarių ir skyriuje „Pro langus" į gamtos ir meilės išdaigas žvalgosi lyg ir Henrikas Radauskas: štai ruduo, kaip radauskiškame pasaulyje ir dera, „ištyška", o žibintai plieskia ir amūrai siaučia (p. 54). Aišku, esti čia ir princų, ir pelenių, ir baras, ir cirkas, ir t. t. O „Palėpėje", arčiausiai dangaus, gyvena Marčėnas. Tiksliau, poeto eilėraščių klonai: nežinia, ar pati Kuzminskaitė prie šių tekstų ilgiau padirbėjo, ar redaktorius pasistengė, bet kai kurias imitacijas vargiai atskirsi nuo originalo (žr., pvz., „Cursi", p. 66; „Pagal pageidavimą", p. 70).

Žinoma, ne visus eilėraščius įmanoma taip paprastai priskirti vencloviškajai, radauskiškajai ar marčėniškajai paradigmai, tuo labiau kad pats Marčėnas kaip reikiant pasimokė tiek iš vieno, tiek iš kito: galima būtų net teigti, kad „Namas" – tai knyga, nužyminti kelią nuo „geležies amžių" iki Marčėno. Klausimas tik, o kur pati Kuzminskaitė, – nejau jai vietos neliko net ant vėtrungės ar po slenksčiu? Be abejo, rinkinyje yra gerų, originalių eilučių, net visai neblogų tekstų, bet savito pasaulėvaizdžio, be kurio rašymas tampa geriausiu atveju pratybomis, blogiausiu – popieriaus gadinimu, nėra: rinkinys visu šimtu procentų patvirtina 2011 m. Valdemaro Kukulo teiginį, kad jaunoji poetė pernelyg atvirai mėgdžioja kitus*. Tačiau net ir tokie tekstai-beždžionėlės, jei jau buvo nuspręsta juos sudėti į knygą, privalėjo būti tinkamai parengti, o ne išleisti į pasaulį nei skusti, nei lupti.

* Valdemaras Kukulas, „Tiki? Netiki? Tiki? Netiki?", Nemunas 2011-03-17/04-06. Prieiga internetu: http://nemunas.net/archive/nr.11-12/13_14psl.php