Virginija Cibarauskė. Marius Burokas: „Atsakymai – ne poezijos reikalas“

Poetui, vertėjui, literatūros apžvalgininkui Mariui Burokui šie metai ypatingi – pavasarį pasirodė ketvirtoji kritikos itin palankiai sutikta poezijos knyga „Švaraus buvimo“, o lapkričio pabaigoje jam skirta Vytauto Kubiliaus premija, teikiama už dvejų pastarųjų metų reikšmingiausius literatūros kritikos darbus.

Marius Burokas. Ugnės Žilytės piešinys
Marius Burokas. Ugnės Žilytės piešinys

 

Per šių metų „Poetinį Druskininkų rudenį“ teko stebėti, kaip Giedrė Kazlauskaitė pirmą kartą vartė naujausią savo eilėraščių knygą „Gintaro kambarys“ ieškodama korektūros klaidų ir murmėjo, kad viskas jai nebepatinka. Tavo eilėraščių rinkinys „Švaraus buvimo“ pasirodė pavasarį, koks santykis su juo dabar?

Nesiskųsiu, kaip objektas „Švaraus buvimo“ dar nenusibodo – būtent tokio viršelio, maketo ir norėjau. Knyga tarsi garvežys, prie kurio prikabinti vagonai – pristatymai, skaitymai. Dauguma rinkinio eilėraščių parašyti prieš 5–6 metus, skaičiau juos daugybę kartų ir dar daug kartų teks skaityti renginiuose, nes rašau retai, naujų tekstų beveik neturiu. Taigi knyga dar tikrai atsibos.
Skaitydamas tekstus balsu dažnai pastebiu, kad geriau sukeisti žodžius vietomis ir pan., todėl mano skaitomame egzemplioriuje pilna pastabų, taisymų.

 

„Švaraus buvimo“ – tematiškai labai nuosekli knyga. Ar daug tekstus redagavai, derinai vieną prie kito?

Rankraščiai turi susidėlioti – iškloji viską ant grindų ir ropinėji. Tačiau redagavau nedaug. Jei tekstą reikia daug taisyti – atidedu ateičiai. Naujausioje knygoje taip pat yra du ar trys eilėraščiai, kurie priklauso trečiojo rinkinio „Išmokau nebūti“ (2011) laukui. Paskutinę akimirką atsirado paskutinysis rinkinio eilėraštis, skirtas Aušrai (Kaziliūnaitei, – aut. past.), nes susisiejo su jos mįslingais tekstais. Nenorėjau knygos baigti kūriniu, dedikuotu sau pačiam keturiasdešimtmečio proga.

 

Pastarąsias tris tavo knygas – „Būsenos“ (2005), „Išmokau nebūti“ ir „Švaraus buvimo“ – kai kurie kritikai vadina trilogija. Ar galima jas skaityti kaip asmenybės tapsmo istoriją?

Galima, nes ir rašymo technika, ir tematika susijusios. Rašymą suvokiu kaip mąstymo ir sąmonės būsenų, taip pat ir lūžių fiksavimą. Šioje tariamoje trilogijoje judu link grynesnio, švaresnio kalbėjimo – man patinka santūrumo poetika. Pirmojoje knygoje „Ideogramos (1999), taip pat „Būsenose“ buvo daugiau literatūriškumo (citatų, aliuzijų). Kartais viso to pasiilgstu, nesinori „išsigryninti“ iki abstrakcijų, Stasio Santvaro tipo simbolizmo. O „Išmokau nebūti“ – tarsi vienas gabalas, vienas tekstas. „Švaraus buvimo“ šia prasme yra ir vienalytė, ir heterogeniška.
Tačiau toliau to, ką dariau iki šiol, tęsti neplanuoju – nesu Karlas Ove Knausgårdas. Tikiuosi lūžio, nors niekada negali žinoti, ar jis įvyks.


Stasio Eidrigevičiaus suskaityta M. Buroko knyga „Švaraus buvimo“

 

Jautiesi išsisėmęs?

Jaučiuosi įvaldęs tam tikrą stilių, poetinę vaizdiniją – nesusimąstydamas galėčiau prirašyti daugybę panašių eilėraščių, tačiau nenoriu, kad taip nutiktų.

 

Tad neplanuoji rašyti autoreferencinės poezijos – nuolat grįžti prie ankstesnių tekstų, perrašinėti juos, koreguoti?

Daug labiau norėčiau išbandyti kažką nauja. Jei nepavyks – ką padarysi... Aišku, naujovės visuomet rizikingos – skaitytojai pripranta prie autoriaus braižo. Tačiau tai skaitytojų, o ne mano problemos.

Dar norėčiau pabandyti rašyti apsakymus, tačiau kalbu jau 10 metų ir kol kas nepabandžiau, tai maža vilties, kad kas nors iš to išeis.

 

Pastaraisiais metais lietuvių poezijoje juntama šiokia tokia priešprieša tarp vadinamųjų kalbinių ir išpažintinių arba autobiografinių poetų. Kur pats save regi?

Autobiografiškumo mano kūryboje yra, bet pats jaučiuosi esantis kažkur viduryje. Gal aš – pusiausvyros poetas? Man svarbi ir kalba, ir asmeninė patirtis, nors visko niekada nesuderinsi. Rinkinyje „Švaraus buvimo“ esančius Paryžiaus, Sirijos eilėraščius rašiau norėdamas išmėginti temas, kurios tiesiogiai manęs neliečia, priklauso vadinamųjų bendražmogiškų patirčių spektrui. Kai kas sako, jog šių tekstų galėjo ir nebūti, bet man jų reikėjo, kad knyga netaptų pernelyg monolitiška, vienpusė. Jei būčiau įtraukęs daugiau eilėraščių proza, ciklą apie Vilniaus pastatų interjerus, knyga būtų dar margesnė – tačiau to taip pat nenorėjau.

 

Interjerai, nuotraukos, paveikslai, gamtos peizažai tavo eilėraščiuose – vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių.

Nėra lengva aprašant daiktus perteikti jauseną, nuotaiką – todėl tai intriguoja. Be to, prieš kelerius metus susidomėjau fotografija, nors pats sąmoningai nefotografuoju – dabar visi fotografuoja... Turiu sukaupęs nuotraukų kolekciją – šiais interneto laikais tai padaryti paprasta. Buvo įdomi mėgstamų nuotraukų ir mano paties eilėraščių sąveika – norėjau, kad jie tarpusavyje ir suspintų, ir prieštarautų, būtų kartu, bet ir atskirai, kaip pliusas ir minusas. Apskritai menas man – stiprus atspirties taškas rašant. Dailė arba fotografija sukoncentruoja mintis, padeda pažvelgti nauju rakursu į paprastus dalykus. Vis ketinu parašyti apie linksmąjį nusidėjėlį: Briuselio galerijoje mačiau paveikslą, vaizduojantį pragarą, o jo dešiniajame kampe – šakėmis persmeigtas labai džiugus nusidėjėlis. Norėčiau parašyti jo istoriją, kodėl gi jam taip linksma.

 

Etinė poezija, metafizika, egzistencija – sąvokos, kuriomis apibūdinamas tavo rinkinys. Ar tau jos svarbios?

Kai rašau, tikrai negalvoju: „Štai sukursiu etinės poezijos pluoštelį.“ Bet jei kas nors šiuos dalykus mano poezijoje atpažįsta, tikrai nesiginčysiu, pačios sąvokos nėra svetimos. Kita vertus, jos labai stiprios, lengvai „prilimpančios“. Bet etikečių neišvengsi – kai kurios nukris, o kitos taip ir liks. Net pačiam įdomu – kurios.

 

Ar skaitai recenzijas apie savo kūrybą?

Skaitau, tikiuosi rasti ką nors sau naudinga – įdomūs ne pagyrimai, o atvejai, kai kritika pastebi, ko pats nemačiau. Arba fiksuoja, kas blogai. Deja, tokių tekstų nėra daug: net jei autorius prašo kritiškų recenzijų, vis tiek niekas tokių nerašo.

 

Arba parašo, o tada autorius įsižeidžia, nes tikėjosi ko kito.

Žinoma, neigiamą recenziją skaityti nemalonu. Sužinai dalykų, kuriuos gal ir numanei, bet jų nenorėjai sau prisipažinti. Nemanau, kad įsižeisčiau dėl neigiamos recenzijos, nors dėl piktybiškos – taip, įsižeisčiau. Gaila, bet pas mus dažniausiai rašomos arba tyčinės-piktybinės, arba teigiamos. Tuomet labai sunku suvokti savo situaciją, vertę literatūros lauke, gali pradėti apie save neadekvačiai galvoti.

 

Esi ir poetas, ir vertėjas. Ar vertimai neatima laiko, kurį galėtum skirti rašymui? Nebijai versdamas užsikrėsti „įtakomis“?

Vertimas laiko neatima – jei norėsi rašyti, laiko rasi. Vertimas man yra būdas nepamiršti amato, įgūdžių. Jei ilgai nerašai – o aš rašau retai – įgūdžiai tarsi užrūdija. Be to, vertimas leidžia išlaikyti lankstumą, moko glaustumo, gebėjimo sutalpinti informaciją vienoje eilutėje ar frazėje. O įtakų jau nebijau. Versti pradėjau gal prieš 15 metų ir net tada nepradėjau rašyti kaip, pavyzdžiui, Ch. Bukowskis, nors išverčiau labai daug jo tekstų. O su amžiumi ribos tarp savos ir svetimos kūrybos juntamos vis aiškiau.

Labiau veikia ne konkretūs autoriai, o tam tikros poezijos mokyklos, pavyzdžiui, JAV poezija, ypač poetinės prozos tekstai. Imponuoja poetinis minimalizmas, konkretumas. Pavyzdžiui, Williamo Carloso Williamso eilėraščiai arba Margaret Atwood, gebanti rasti puikų balansą tarp „didelių“, abstrakčių temų ir konkrečių įvaizdžių. To reikia mokytis, o niekur geriau neišmoksi poezijos nei versdamas. Be to, vertimas leidžia suvokti, jog neverta apsiriboti savo jau pravažinėta vagele, nes yra tiek visko, ką galėtum išbandyti.

 

Dažnai dalyvauji užsienio knygų mugėse, bendrauji su poetais, atvykstančiais į Lietuvą. Kaip lietuvių poezija tau atrodo pasaulio kontekste?

Europietiškos poezijos kontekste lietuvių tekstai atrodo gerai ir tikrai nenusileidžia nei kokybe, nei kitais aspektais. Bėda, kad mūsų mažai, todėl sunkiau prasimušti, būti pastebėtiems. Kita problema – lietuvių autoriai nelabai ir stengiasi kažkur prasimušti, jiems gerai gimtajame prūdelyje. Nežinau, kodėl geri poetai nesiunčia savo eilėraščių vertimų užsienio leidiniams.

 

Gal nedrįsta, laukia, kol kas nors ateis ir pasiūlys.

Bet taip nenutiks – nieks neateis ir nepasiūlys. Be to, didelė tikimybė, kad net jei pasisiūlysi, į tave vis tiek neatkreips domesio.

O skirtumą pastebiu tarp didesnių blokų – tarp Rytų ir Vakarų Europos poezijos. Rytų Europos poezija, mano manymu, gyvesnė ir atviresnė, neapsiriboja kalbiniais eksperimentais, nesiknaisioja smulkmenose. Atrinkinėdamas autorius, pavyzdžiui, „Versopoliui“, pastebiu, kad Vakarų Europos poezijai kažkas negerai, kažkas prarasta. Trūksta šerdies, vidinio kauliuko. Neabsoliutinu, bet tendencija pastebima. Gal stinga trauminės patirties, gal ir mes iš gero gyvenimo kažkada apsiribosime tik kalbiniais eksperimentais... O gal vakarietiška poezija man tiesiog svetimesnė? Dažnai nereikia net pavardės – iš teksto akivaizdi autoriaus kilmė, tai, ar jis yra emig­rantas. Pavyzdžiui, Amerikoje ar Anglijoje gyvenančio gero poeto iš Azijos ar Afrikos eilėraštyje daugiau aštrumo, o prasti dažniausiai imituoja vyraujančias tendencijas.

 

Lietuvių poeziją priskiri prie Rytų Europos?

Poezijoje mes nesame jokie Vakarai. Esame keistas Rytų Europos bei anglų ir amerikiečių poezijos tradicijų miksas. Tai ypač būdinga jaunesniems autoriams – vyresnieji labiau paveikti lenkų, prancūzų, vokiečių.

 

Manai, gera poezija ir nesaugumas, nejaukumas susiję?

Poezija turi sujaukti galvą, išklibinti nusistovėjusias ribas. Bent jau pačiam autoriui. Ji privalo užduoti klausimus, o ne į juos atsakinėti. Atsakymai – ne poezijos reikalas.

 

Ar tapatiniesi su tam tikra karta, literatūrine grupele? Apie tave rašantys dažnai vartoja epitetus „individualistas“, „nevykėlis“, o pats ir tiesiogiai, ir kūryboje akcentuoji, jog poezijoje jautiesi esantis kažkur per vidurį – nei poetas-karys, nei kamerinis ar išpažintinis kūrėjas.

Man gerai taip, kaip yra. Svarstymai, kur literatūros lauke galėčiau priklausyti, kildavo anksčiau – dabar tai jau nebeįdomu. Kam reiks, tas išsiaiškins, pats nenoriu kažkur savęs „padėti“, nes tuomet ir teks ten visą laiką gulėt. „Nevykėliai“ buvo gražus gana ilgai užsitęsęs pokštas – neseniai Andrius Jakučiūnas iškapstė mūsų portalą „nevykėliai.lt“. Tai buvo smagi smegenų ir rašymo raumenų mankšta. Kai kuriuos tekstus mielai pratęsčiau.

Nors buvo grupė draugų, bendraminčių, mūsų niekas nelipdė į krūvą ir nelaikė karta. Gal todėl dabar ir esame vadinami individualistais. Be to, gana skirtingai rašome, o kai kuriuos skiria daugiau nei 10 metų tarpas. Apskritai man svarbi žmogiškoji prasmė, kuomet skaitydamas tekstą suprantu, apie ką ir kodėl žmogus rašo. Tokių artimų rašytojų nemažai: A. Jakučiūnas, Tomas S. Butkus, Vytautas Dekšnys, Donatas Petrošius, Rimantu Kmita, kuris poezijos neberašo, nors jo eilėraščiai man labai patiko ir patinka iki šiol. Žodžiu, esame nematomas būrelis.

 

Galėtum išvardyti savo poetinius mokytojus?

Galiu, nors nežinau, ar to reikia. Standartinis rinkinys, susidaręs periodu nuo vienuoliktos klasės iki pirmo kurso pradžios: Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, Kornelijus Platelis, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas ir ankstyvasis Gintaras Patackas.

Buvo svarbu ir tai, kad rašydamas kursinius darbus turėjau galimybę iš naujo perskaityti Joną Aistį. Tai prasklaidė stereotipus apie nykią neoromantikų poeziją, kuri iš tiesų nėra nei nyki, nei neįdomi, tik tas įdomumo tarpas nedidelis – emigracija viską nukirto kaip kirviu, liko vien tautiniai art deco ornamentai.

 

Prieš keletą dienų paskelbta, kad tapai šių metų Vytauto Kubiliaus premijos, skiriamos už literatūros kritiką, laureatu.

Nelaikau savęs kritiku, nes dabar recenzijų nerašau. Rašau knygų apžvalgas, kurioms keliami visai kiti reikalavimai. Apžvalgų tikslas – sudominti skaitytoją arba paaiškinti, kodėl verti dėmesio tam tikri tekstai, autoriai. Blogai, kad recenzijos ir apžvalgos dažnai tapatinamos – kai apžvalgos skaitomos kaip recenzijos, literatūros kritika iš tiesų gali pasirodyti labai prėska.

Draugai