Susidomėjimas sovietmečiu pastaraisiais metais akivaizdžiai didėja. Pavyzdžiui, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute periodiškai vyksta sovietmečio seminarai, planuojama tarptautinė sovietmečiui skirta konferencija. Tačiau klausantis ypač vyresniųjų perspėjimų, kad jaunimas nei Ezopo kalbos, nei tyliosios rezistencijos tinkamai nesupras, kyla klausimas, ar ir kiek esame pasirengę stoti į akistatą su savo praeitimi, kuri neabejotinai veikia ir mūsų šiandieną? Šiai problemai skirtos jaunų mokslininkų – literatūrologės Taisijos Laukkonėn ir istoriko Tomo Vaisetos* – studijos, kurių centrinė ašis –­ vėlyvasis ir posovietmetis, jo specifika ir formos.

Taisija Laukkonėn. „Dainiai be tautos. Lietuvos rusų rašytojų strategijos (po)sovietmečiu". – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013.

Laukkonėn studija verta dėmesio dėl kelių priežasčių. Visų pirma, nepaisant to, kad tekstas parengtas disertacijos pagrindu, jis neturi tokiems darbams būdingo „moksliškumo", pasireiškiančio įnirtingu komplikuotų teorinių sąvokų vartojimu, schematiškumu, pertekliniu citavimu ir parafrazavimu. Taigi studiją drąsiai gali skaityti visi, besidomintys sovietmečiu ir posovietmečiu, literatūra ir literatais. Antra, atliktas tyrimas suteikia galimybę susipažinti su Lietuvos literatūros dalimi, apie kurios egzistavimą, pavyzdžiui, lituanistiką baigusieji nieko arba beveik nieko nežino. Taigi, nepaisant pastaruoju metu itin madingo Vilniaus ir Lietuvos kultūros daugiakalbiškumo, multikultūriškumo akcentavimo, šiuolaikiniai Lietuvos rusų poetai (tą patį galima pasakyti ir, tarkim, apie šiuolaikinius Lietuvos lenkų poetus) mūsų literatūros tyrėjams ir tyrėjoms menkai įdomūs. Šia prasme Laukkonėn studija yra pirmoji ir kol kas vienintelė, skirta XX a. pabaigos lietuvių ir rusų literatūriniam pasieniui, jo formoms ir reikšmėms.

Kitas tikrai intriguojantis aspektas: remiantis sociologo Pierre'o Bourdieu literatūros lauko teorija, tiriamos skirtingos literatūrinės strategijos, t. y. tapimo poetu, įsitvirtinimo literatūros lauke būdai – tiek sėkmingi, tiek ir nesėkmingi. Todėl „Dainiai be tautos" galėtų, o gal net ir turėtų būti aktualūs visiems būsimiems ir esamiems, bet savo padėtį lauke keisti ar pagerinti norintiems kūrėjams ir kūrėjoms kaip tam tikras savivokos modelių, elgsenos strategijų vadovėlis, leisiantis geriau suprasti tiek patį literatūros lauką, jo struktūrą, veikimo principus, tiek kolegas kūrėjus (jų veikimo principus), tiek save. O rimtas metodologinis nuopelnas yra tyrėjos gebėjimas suderinti literatūros sociologijos premisas ir kruopščią teksto analizę: ypatingas dėmesys skiriamas ir kūrėjų habitus, sociokultūrinei terpei, ir pačiai poezijai, dėmesį telkiant ties intertekstinėmis nuorodomis ir paratekstais – pavadinimais, dedikacijomis, epigrafais.

Taigi, kokios tos literatūrinės strategijos, kas yra svarbu, ką reikia daryti norint įsitvirtinti literatūros lauke ar bent jau sulaukti pomirtinės šlovės. Išskiriamos trys nesėkmės istorijos. Pavyzdžiui, Jurijaus Dubasovo (1910–2000) kūryba ir laikysena netilpo nei į socialinio realizmo, nei į pogrindžio kultūros (kaip, pavyzdžiui, paslaptingieji Tryntravistai) rėmus. Pagrindinis Dubasovo eilių akcentas – poezijos kaip atminties samprata: eilėraščius rašęs Didžiojo Tėvynės karo dalyvis savo itin detaliuose (dėl to neretai komiškuose) „vaizdeliuose" užfiksavo ir ateities kartoms išsaugojo žmones, vietas ir įvykius. Tokia „naiviojo rašytojo" strategija Dubasovui leido išvengti cenzūros, o perteklinis, itin tirštas jo „realizmas" įveikė literatūrinį banalumą, tačiau vis dėlto nebuvo pripažintas ir atpažintas kaip „aukštoji" literatūra. Poeto eiles daugiausia skaitė karininkai ir „paprasti skaitytojai" (p. 83). Kaip aukštoji literatūra nebuvo pripažinta ir Jurijaus Grigorjevo (g. 1937) poezija, tačiau visai dėl kitų priežasčių: nors jo eilės meniniu požiūriu lyginamos su ankstyvuoju Brodskiu, poetas vis dėlto neišdrįso žengti to lemiamo žingsnio, t. y. jo laikysena, nors tiesi, nebuvo pakankamai aiški. Pavyzdžiui, tiesioginių konfliktų su valdžia jis vengė. Taigi, „Brodskis ryžosi, „gavo per galvą", bet „nuėjo" (p. 97), o Grigorjevas tiesiog nustojo intensyviai reikštis literatūriniame lauke.

Įdomiausias ir gyvenimo būdo, ir kūrybos požiūriu yra „prakeiktasis poetas" Michailas Didusenko (1951–2003). Pasirinkęs radikalaus nonkonformisto strategiją, jis pamiršo, kad intensyvios girtuoklystės, paleistuvystės, beprotybė, bjaurus, visus draugus ir pažįstamus galų gale atbaidęs būdas ir intensyvus vidinis gyvenimas pateisinami, kai kalbama apie rimtus genijus. Tačiau ši istorija, kai dėl buvimo poetu paaukojamas gyvenimas, nėra tikra nesėkmė: nors kol kas Didusenka genijumi dar nepaskelbtas, po poeto mirties domėjimasis jo kūryba itin suaktyvėjo.

Sėkmės strategijų, deja, neatskleisiu, tikėdamasi, kad noras jas sužinoti pačius mielus esamus ir būsimus poetus bei poetes paskatins knygą nusipirkti ir perskaityti.

O pabaigoje – KGB sudominęs 7 dešimtmetyje kažkur Vilniuje konceptualizuotas „Tryntravizmo manifestas":

„§ I. Jėgų nėra...
§ 2. O gyventi tai reikia
§ 3. Nužudyti laiką (pistoletu) gyvenimu
Aiškinimai:
Prie § 2: o blakės tai kandžioja
Aiškinimas prie § 2 aiškinimo:
O vis dėlto mes genialūs!!!" (p. 73)

Tomas Vaiseta. „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)". – V.: Lietuvių katalikų mokslo akademija/Naujasis židinys–Aidai, 2014.

Lyginant su Laukkonėn studija, Vaisetos knyga ir dėl teorinio arsenalo, ir dėl apimties labiau primena disertaciją. Pristatomas sovietmečio modelis kiek schematiškas, o ideologinė situacija vėlyvuoju sovietmečiu suvokiama vienpusiškai, t. y. kaip beprasmė ir tuščia. Šiuo atžvilgiu Vaiseta pernelyg nenukrypsta nuo Nerijos Putinaitės ideologinės linijos.

Teorinėmis darbo atramomis pasirenkamas jau minėtas madingasis Bourdieu, taip pat sociologų Talcotto Parsonso, Anthony Giddenso ir kitų darbai. Tyrimo objektu tampa sovietinė kasdienybė: susirinkimai, kuriuose buvo viešai barami ir drausminami prasižengėliai (girtuokliai, palaidūnai ir pan.), skundų knygos, bibliotekų katalogai, atskleidžiantys, kaip buvo ribojama informacija, leidybos duomenys, leidžiantys susidaryti bendrą vaizdą, kas buvo publikuojama, o kas – skaitoma. T. y. bepras­mybė rekonstruojama iš kasdienybės.

Studijos centrine ašimi tampa prielaida, kad socialinės praktikos, kitaip –­ viešasis gyvenimas, vėlyvuoju sovietmečiu buvo „dvilypis": žmonės buvo priversti dalyvauti, pavyzdžiui, susirinkimuose, eitynėse ir pan., taigi savo veiksmais formaliai jie paklusdavo ir palaikydavo ideologinę situaciją. Negalėdami šiose situacijose nedalyvauti, tačiau laikydami jas beprasmėmis, dalyviai ieškojo būdų, kaip nuo nuobodulio išsisukti. Ši strategija vadinama atliekančiosiomis praktikomis (formalus dalyvavimas – steigiančiosiomis). Būtent „atliekančios praktikos yra nukreiptos į prasmės paiešką ir išreiškia voliuntaristinę socialinių veiksmų pusę, pasižyminčią kūrybingumu ir socialinės interpretacijos galia" (p. 27–28). Kitaip tariant, atliekančiosios praktikos yra silpnųjų menas. Vaisetos pasiūlytas teorinis modelis jau susilaukė tiek kritikų, tiek ir gerbėjų. Pavyzdžiui, sovietmečio seminare (2014-11-25) aptardama poeto Marcelijaus Martinaičio sociokultūrinę aplinką jį taikyti mėgino LLTI doktorantė Akvilė Rėklaitytė. Tai neabejotinai liudija Vaisetos studijos aktualumą ir tokių tyrimų poreikį.

Svarbu paminėti, kad atliktas tyrimas geriau iliustruoja ne tai, kaip, kokiu būdu tas silpnųjų menas ideologijos priespaudoje klestėjo, o kūrybingumo ir socialinės interpretacijos galios, apskritai energijos gyventi sovietmečiu stoką. Ar galima „kūrybingumu" vadinti tai, kad eitynių dalyviai prisigerdavo, susirinkimų lankytojai – skaitydavo laikraščius, o per talkas talkininkai vis ieškodavo progos paplepėti su kolegomis ir sukramsnoti sumuštinį?

Santykinai pozityvios praktikos pavyzdžiu tampa ironija, atsiplėšusi nuo oficialiosios sovietinės publicistinės satyros – neabejotinos šiandien klestinčios patyčių kultūros Lietuvoje ištakų. Itin palanki terpė ironijai reikštis – literatūra ir menas apskritai. Meno kalbos dviprasmiškumas, gebėjimas pasakyti tiesiogiai nepasakant lėmė „viešosios jausmų erdvės" susiformavimą, kai, pavyzdžiui, klausantis Vytauto Kernagio suburto „Kabareto tarp girnų" ar žiūrint Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas" pastatymą publika pradėdavo specifiškai reaguoti (ploti, verkti etc.), nes intuityviai atpažindavo tam tikras potekstes. Tai sąlygodavo kažką panašaus į bendrumo ir prasmės nuojautą. Vis dėlto šis bendrumo jausmas, pasak Vaisetos, buvo menkai artikuliuotas ir trumpalaikis, t. y. menas atliko ne prigimtinės kultūros išsaugojimo, o greičiau nuskausminamųjų funkciją. Kita vertus, tikriausiai įmanoma ir kitokia traktuotė, pavyzdžiui, kad viešosios jausmų erdvės buvimas ir tirštėjimas galų gale ir atvedė prie dainuojančios revoliucijos? Studijoje suprobleminamas ir teiginys, kad dideli knygų tiražai sovietmečiu reiškė, jog visi noriai ir daug skaitė. Mokslininko nuomone, „skaitymo „socialinė aura" buvo gerokai didesnė už realų skaitymą" (p. 409), t. y. neretai knygos buvo perkamos kaip dar viena deficitinė prekė, skirta demonstruoti sekcijoje. Taigi sovietmečio traktuotė demitologizuoja tiek ypatingos meno, kūrybos reikšmingumo, tiek ir pačios tyliosios rezistencijos sampratas.

Neabejotinas studijos privalumas –­ gausi faktografinė medžiaga. Knygoje publikuojami sovietmečiu rašyti piliečių skundai, partinių ataskaitinių-rinkiminių ir kt. susirinkimų protokolai, profsąjunginių komitetų posėdžių išklotinės dėl savo specifinės leksikos ir sintaksės skamba mažų mažiausiai egzotiškai (nesinori sakyti – poetiškai, bet...). O tai neabejotinas ženklas, kad kartu su kintančiu kalbos pojūčiu kinta ir mąstymas.

* Ir Laukonnėn (disertacija „(Po)sovietinė rusų poezija Lietuvoje: literatūrinio elgesio strategijos", LLTI/VU), ir Vaiseta (disertacija „Nuobodulio visuomenė: Vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964–1984)", VU) daktaro laipsnį įgijo 2012 m.