Virginija Cibarauskė. Pirmosios knygos – vabalas ir žalčio močia

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

„Man tiesiog ėmė akyse tavaruoti, aš, kuris trisdešimt penkerius metus pakavau skutus ir makulatūrą, aš, kuris negalėjau gyventi be staigmenos, kad štai bet kurią akimirką iš bjauraus popieriaus išgriebsiu gražią knygą kaip premiją, dabar turėsiu eiti pakuoti nesutepto, nežmoniškai švaraus popieriaus. Šita žinia mane pribloškė ant rūsio pirmo laiptelio, taip išsėdėjau ten lyg maišu trenktas, tiesiog nutvilkintas tos žinios, rankos karojo ties keliais, su gaižia šypsena žiūrėjau į tuos jaunuolius, kurie čia niekuo dėti, nes jiems buvo liepta eiti presuoti popieriaus į Spalena gatvę, tai ir atėjo, nes tokia jų duona, jų pareiga, mačiau, kaip jie šakėmis metė seną popierių į lovį, kaip spaudė žalią ir raudoną mygtukus, o aš puoselėjau naivią viltį, kad ta mano mašina sustos, kad dėsis sunegalavusi, kad apsimes, jog sukliuvo žiedai ir laidai, bet ir ta mano hidraulika mane išdavė, dirbo visai kitaip, lyg jaunystėje..."

Bohumil Hrabal. „Pernelyg triukšminga vienatvė". Vertė Vytautas Visockas. – Vilnius: „Strofa", 2003.

 


Dalia Tamošauskaitė. „Vabalai". – Vilnius: „Versus aureus", 2013.

Tamošauskaitės pirmosios knygos likimas, sakyčiau, tipiškas. Lyginant, pavyzdžiui, su 2013 m. LRS „Pirmosios knygos" konkurso laimėtojoms tekusiu dėmesiu, apdovanojimais, kritika, leidykloje „Versus aureus" išleistas poezijos rinkinys pranyko gausiame poezijos sraute. Situaciją puikiai iliustruoja tai, kad praėjusioje apžvalgoje autorę pavadinau ne Dalia, o Daiva –­ dėl to nuoširdžiai atsiprašau. Tačiau paties fakto tai nekeičia: nors Tamošauskaitės knyga verte nė kiek nenusileidžia, o tam tikrais aspektais – visų pirma konceptualumu –­ ir lenkia koleges. Maža leidykla, menkas dalyvavimas literatūriniame gyvenime, globėjų ir žymių draugų stoka lėmė, kad šios knygos būčiau nepastebėjusi, jei ne literatūrologo Regimanto Tamošaičio intriguojanti recenzija „Metų" žurnale.

Konceptualia Tamošauskaitės knygą vadinu, nes rinkinys turi tvirtą ir tiesų stuburą – aiškią, nuosekliai plėtojamą, kiekviename tekste ar paskiruose skyriuose vis kitu aspektu aktualizuojamą idėją, kurią labai apibendrintai galima įvardyti menkumo (fizinio, etinio, moralinio) problema. Vabalo, tiksliau – įvairaus tipo vabalų paveikslai būtent ir pasitelkiami įvairiems menkumo atspalviams atskleisti. Maloniai nuteikia greitas ir lengvas, t. y. vabzdiškas, tempas, kandus, tiks­lus kalbėjimas: poetinę leksiką sudaro daugiausia daiktavardžiai ir veiksmažodžiai – šviežio oro gūsis būdvardžiais apsunkusioje mūsų poe­zijoje.

Vertinant Tamošauskaitės kūrybą moterų poečių tapatybių repertuaro kontekste, mėginimas prabilti vabzdžio (irzlaus, nemalonaus, įkyraus, menko) balsu svajingų mergaičių ir gilių moterų (laumių, fatališkų mylimųjų) kontekste yra savotiškas iššūkis. Tamošauskaitė atsisako flirtuoti, koketuoti dangstydamasi kūno ir dvasios atvertimis bei išpažintimis. Vietoje to pasirenkama literatūrinės kaukės, personažo strategija. Tačiau šis personažas (vabalas – blakė, blusa, voras ar plaštakė) yra daug asmeniškesnis ir individualesnis, o ir žmogiškesnis nei, pavyzdžiui, kolegės Jasponytės žalčio močia.

Tamošaitį labiausiai suintrigavo būtent knygos koncepcija: didesnė recenzijos dalis skirta svarstymams, kodėl poetė pasirenka vabalo dalią ar kaukę ir ką tai galėtų reikšti. Literatūrologo išeitinė pozicija – vabališkos būsenos atsiranda iš gyvenimo ir meilės ilgesio, virtusio „aklina solipsizmo tamsa", „skausmingu nepasitenkinimu ir mirties troškimu", „ontologiniu kerštu"1. Tačiau galima klausimą pakreipti ir kitaip: o gal kaip tik menkumo, emocinio ir moralinio neįgalumo suvokimas ir pripažinimas su žaisminga ironijos, o ne tragiško patoso gaidele ir yra, kad ir savotiškas, bet brandos ženklas?

Taigi koks tas Tamošauskaitės vabalas? Ši būtybė iš pirmo žvilgsnio atrodo tikra nihilistė ir cinikė. Savoji tapatybė apsibrėžiama per neigimą: „Niekada / Neatleisiu / Už / Tai, / Ko / Nepadarei, – / Antraip ir / Nepadarysi" (p. 7); „Aš / Nemėgstu / Obuolių. Tad / Nebijau / Jokių / Pagundų" (p. 8); „Aš nemoku senosios graikų kalbos. / Ir nežinau plunksnų debesies vardo" (p. 15); „Lapų / Nerinksiu. / Žolių / Neravėsiu. / Gėlių / Nelaistysiu" (p. 17). Vis dėlto uodas ar blakė kažkur giliai nujaučia, jog buvimas parazitu nėra tikroji, autentiška jo būtis. Ir būtent šios nuojautos kelia nepasitenkinimą, pyktį: „Būtų gal ir nieko... / Jei netrukdytų / Praė­ję gyvenimai: / Matau žmogų / Pirmą kartą... / O jau nekenčiu" (p. 35). Ir tai įtikina: koks daugiau galėtų būti vabzdiškas subjektas, parazitas, jei ne irzlus? Taip pat ir nevykėlis („Kol / Galvojau, kad / Niekas / Nelaukia, / Užmiršau, / Kur / Einu. Ir / Grįžau, / Kur / Laukė / Ne / Manęs", p. 44), ir svajotojas, nes juk visi svajotojai ar svajotojos yra nevykėliai (arba atvirkščiai): „Aš / Nenoriu / Turėti to,/ Ko/­ Neturiu / Šiandien, – / Tik / Tai, /­ Ko / Neturėsiu / Niekada" (p. 41). Kita vertus, šis personažas turi ir kitą pusę – menka ir maža negali stipriai pakenkti, įskaudinti: „Niekada / Nenorėjau būt / Kregždė. / Geriau koks/ Nukeipėlis / Uodas. / Būt / Prarytam/ Paprasčiau / Nei / Praryti" (p. 31).

Tokių daugiaprasmių, iš pažiūros lengvų ir žaismingų, tačiau po antro ar trečio perskaitymo jau ne juoką, o lengvą liūdesį ir galbūt atpažinimo džiaugsmą keliančių eilėraščių Tamošauskaitės knygoje – ne vienas ir ne du. Situacijas iš „vabalų", „žmonių" ir „paukščių" gyvenimo galima analizuoti tiek kaip moralinių ir etinių apsisprendimų, didžiųjų pasakojimų ir pasakotojų, aukštosios kūrybos ir didžiųjų temų kritiką, tiek kaip meilės, draugystės, buvimo pasaulyje situacijų alegorijas, žavinčias visus teksto lygmenis persmelkiančiu nuoširdumu – „Žinau / Kaip / Ji / Atrodo... Bet nė / Nenutuokiu, / Kokia / Ji / Yra" (p. 102).

 

Jurgita Jasponytė. „Šaltupė". – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Pirmoji Jasponytės knyga jau susilaukė teigiamų įvertinimų. Neringa Butnoriūtė teigia, kad eilėraščiai turi galios priartinti tai, kas nutolę, nurodo į namų, artumo, „natūralaus būvio pradą", akcentuojamas mitinis tekstų matmuo, kolektyvinės atminties tęstinumas2. Neringai Mikalauskienei Jasponytės poezijos „apčiuopiami, konkretūs vaizdai įgauna universalų matmenį, lyg ir nebuvai, nedalyvavai, bet atpažįsti kaip savą"3. Taigi pirmajai knygai pasirinkta gili ir rimta tema, su kuria neprašausi: ištakos, lemtingieji gyvenimo virsmai –­ meilė, gimimas, mirtis. Gyvenimas čia kaip upė: upė –­ tai kalbančioji, kuri taip pat yra ir motina, o motina –­ tai gysla, „pulsuojanti jungtis / aplink / visur / ir niekas nebemiršta / tik keičiasi pavidalais" (p. 108–109). Todėl kalbančiajai nesunku susikeisti pavidalais nei su špoku, nei su oročėnų moterimi, nei su žalčio močia.

Paradoksalu, bet Jasponytės knyga man leido patirti ne „natūralaus būvio pradą", o uždavė klausimą, kas ir ar apskritai kas nors literatūroje gali būti natūralu ir tikra? Šis klausimas kilo, nes poetinės tapatybės konstravimas Jasponytės knygoje visų pirma ir labiausiai vyksta per kultūrinį kontekstą – lietuvių liaudies ir kitų šalių folklorą, literatūrinius topus, tam tikras bendrąsias vietas – temas, struktūras, figūras, kurios betarpiškai priimamos kaip „tai, kas yra". Dėl to tekstai primena new age tipo dvasingą pastišą: devyniabrolė ir vanagėlio rauda, dieviškoji vygė ir ąžuolų giraitė, indėnai iš dūminės irštvos ir šienapjūtės valiavimų nykstanti mantra, Odisėjas, perkūnžirgius girdantis mielasis ir žalčio močia, klegantis medis šešiabalsis, motinos sapnas ir kryžius juodas, graimas, kaukuras, šamanė, Lietuvos mažieji miesteliai, dantiraštis, fosilijos, oročėnų moteris, ganykloje dainuojantys tėvukas ir dėdė – viskas greta, visa kalba viena per kitą. Gal tai ir galima įvardyti bendrosios, kolektyvinės patirties klodais ir klodų posluoksniais, tačiau šie klodai atveria ar pridengia, paslepia?

Viena iš atsvarų abstraktybėms –­ miestelių, kaimelių, ežerų vardai. Tačiau ir šios individualios erdvės perrašomos pagal pasakos, sakmės struktūras, o kasdieniai darbai, pavyzdžiui, šieno pjovimas, suliteratūrinami: „Eglynai link Parožės / mažos ir didelės Asavytų ežero žuvys / sugautos plaukia per kaimą / motociklo garsu/ varinės vasarinės / saulės kvapas / vejasi šunų balsais // šilta nuo pjaunamo šieno / nuo pustymo dalgės / tėvuko ir dėdės dainuojančių / pievoj ganyklos – // kur geria nektarą avis / po daugiau negu / dvidešimt metų / auga kitas vaikas / ir tos pačios eglės" (eil. „Ant žemės", p. 59). Pirmojoje strofoje per kaimą plaukiančių žuvų vaizdinys rekonstruojamas, iššifruojamas į kasdienį, atpažįstamą iš žvejybos su laimikiu motociklais grįžtančiųjų situaciją, kurios reikšmingumą, intensyvumą rodo tai, jog juslės, pojūčiai susipainioja – žuvys plaukia motociklo garsu, saulės kvapas vejasi šunų balsais. Tuo tarpu antroji eilėraščio strofa nepalieka jokių autentiškos patirties drumzlių. Dainuojančių šienpjovių topas – lietuvių folkloro, prozos, poezijos elementas – Jasponytės eilėraštyje neįgyja papildomų pras­mių, nėra individualizuojamas, atlieka gražaus vaizdo iš kultūros archyvo funkciją.

Analogiškai kultūrinis kontekstas deindividualizuoja ir motinystės patirtis. Pavyzdžiui, centrine „Laukimo" figūra tampa burianti oročėnų moteris. Ji yra ir pats laukimas, ir laukiančioji: „ramybė / lyg kažkur sėdėtų/ oročėnų moteris / ant kranto / lyg mestų pieno burtą / putos iš stiklų/ atrytų / šukėm / išskaičiuotų/ iš jų/ kitų naujų gyvybių skaičių (...) ramybė / lyg skara apsivynioja / rūsčiai – / kaip drėgmė / kur smelkiasi į kaulus / nuo kurių pelija sienos / ir kraujagyslių sienelės / it stiklinės vyno / ir kauksmai šunų balsais – / tokia ramybė // kad pamiršti / ir lauki" (p. 98–99). Vaizdinio vientisumą kiek sutrikdo tarp rekvizito paminima stiklinė vyno – matyt, labiau su po eilėraščiu pateikta data, o ne su oročėnais susijusi realija. Tačiau kam, kodėl pasitelkiama ši egzotiška oročėnų moteris, kiek ji reikšminga, o kiek –­ tiesiog egzotiška, paslaptinga, įmantri, bet menkai prasminga figūra?

Apskritai geriausiai Jasponytės pasaulėvaizdį – daugiasluoksnį, siekiantį gelmės, vidujybės, bet dažnai apsiribojantį svetimais apsiaustais, prie odos priaugusiais pamušalais –­ nusako eilėraščio „Sąmonės iškarpos" strofos: „Man apsiaustas prie odos priauga / man baisu pasidaro žinoti / kad esu dar kita – vidinė / dar didesnė/ gilesnė/ beprotė // ir atrodo, kad vis gilėju/ kaip kažkas pasakytų – / senstu/ kitas sluoksnis/ po klostėmis lieka / sąmonės srauto pamušalas" (p. 39). Taigi nors tematiškai Jasponytės kūryba įsilieja į dabar itin madingą grįžimo prie ištakų, pamatinės ar prigimtinės kultūros, to, kas tikra, paieškų upę, pati tikrumo, pamatinių struktūrų samprata yra iš esmės problemiška. Vidujybė pasirodo neatsie­jamai sukibusi su kultūros vaizdinija, asmeninės patirtys –­ su perskaitytomis knygomis, noras, pastanga atsiverti – su išankstiniu žinojimu, kokia ir kaip norima pasirodyti, gelmė – su seklumu.

 

1 Regimantas Tamošaitis. „Troškimai, kurie traiško", Metai, Nr. 5–6, 2014.
2 Neringa Butnoriūtė. „Etažerė", Nemunas, 2014-11-06.
3 Neringa Mikalauskienė. „Šaltupės mirgėjimai", Literatūra ir menas, 2014-11-04.