Virginija Cibarauskė. Poezijos apžvalga: paprastumo gelmės ir prastumo paviršiai (I)

Sabina Brilo. „Tiras „Biblio“

Baltarusių poetės ir prozininkės Sabinos Brilo (g. 1974) eilėraščių knygą sunku įvertinti vienareikšmiškai: pradėjusi skaityti, tekstais iš tiesų mėgavausi, tačiau įpusėjus entuziazmas kiek atslūgo, apėmė monotonija. Galbūt tai susiję su eilėraščių atranka ir išdėstymu – antrojoje dalyje įsivyrauja glausti ironiški aforistinio stiliaus tekstai. Jų epicentru tampa kokia nors visuotinai žinoma kultūrinė banalybė, pavyzdžiui, įsivaizdavimas, kad visą gyvenimą ieškome savęs (p. 58), kad meilė atneša pražūtį (p. 66), analogija tarp moters ir katės (p. 68), tikėjimas, kad gerai ten, kur tavęs nėra (p. 74), arba priesakas, kad mėgstantys važinėtis privalo mėgti ir tempti į kalną rogutes (p. 76). S. Brilo šias banalybes ironizuoja sukeisdama vietomis prasminius dėmenis. Pavyzdžiui, eilėraštyje apie rogutes didžiąja problema tampa ne tempimas į kalną, o važinėjimasis: „mėgsti rogutes / bet dar reikia ir važinėtis / kokia tai visgi kančia / kokia apmaudi būtinybė.“ Ši poetinė veiksena sukelia tuo pat metu ir nostalgiją, nes banalybė atpažįstama, ir ironišką distanciją, nes ja nepasikliaujama beatodairiškai.

 

Sabina Brilo. „Tiras „Biblio“. Iš rusų kalbos vertė Gintaras Grajauskas. Apipavidalino Saulius Bajorinas. – V.: „Versus“, 2019.
Sabina Brilo. „Tiras „Biblio“. Iš rusų kalbos vertė Gintaras Grajauskas. Apipavidalino Saulius Bajorinas. – V.: „Versus“, 2019.

 

Poetė suvokia neįveikiamos banalybės faktą („o dieve, ir tau negėda / apsiskelbti šios banalybės autore?“, p. 50) ir net padaro jį savo poetinio pasaulėvaizdžio problemine ašimi. Eilėraščių lyriniai subjektai (registrai keičiami itin lengvai – kalbama iš vyro, moters, seno žmogaus, jaunos merginos perspektyvų) pasirenka šviesos pasaulį, saugumą (tiek kalbos, tiek buities lygmenyse), tačiau nuolat ilgisi „dug­no“: „Tai kontraktas, mažyte: antrasis punktas – saugumas, / pirmasis – dugno ilgėjimasis“ (p. 18). „Dugnas“ yra skausmas, stichijos, ribinės patirtys. Tačiau S. Brilo tekstuose jos priklauso svajonių, o ne aktualios patirties sričiai. Kaskart priartėjus, grėsmė atšaukiama (p. 12). Tai, kas anapus šviesos ir saugaus banalumo, yra neįvardijama, todėl poezijoje gali pasirodyti tik netiesiogiai, kaip potekstė, baugi paslaptis ar vilionė: „(...) ten, kur pasibaigia lempų šviesa, / Iš tavęs šaiposi tie, kuriems nėra vardo“ (p. 10).

Savotiškas pasirinkimas knygą pradėti įžanga, kurioje pristatoma ne autorė ir jos kūryba, o lietuviškojo rinkinio išleidimo istorija. Negavus Kultūros tarybos finansavimo, knyga išleista iš surinktų aukų. Ironiška, jog dauguma aukotojų – finansiniais ištekliais nepasižymintys kultūrininkai. Kartą teko girdėti pasakojimą, kad „laukinio kapitalizmo“ laikais menininkus paremdavo naujieji lietuviai ir net nusikalstamo pasaulio atstovai. Jei tai tiesa, šiandieniai turtuoliai, nors ir mėgsta puikuotis asmeninėmis pagal nugarėlių spalvą išrikiuotų antikvarinių leidinių bibliotekomis, kultūrai teikia dar menkesnę reikšmę nei 9 dešimtmečio banditai ir prakutę verslininkai.


Rupi Kaur. „Pienas su medumi“

Indų kilmės kanadietė Rupi Kaur (g. 1992) yra viena žinomiausių instagramo poečių – jos debiutinė knyga „Pienas su medumi“, kurią pati iliustravo, daugiau nei metus išsilaikė „The New York Times“ bestselerių sąraše. Įspūdingas tiražas: parduota 2,5 mln. kopijų, knyga išversta į 25 kalbas. „Pieno ir medaus“ skyriai sudaro pasakojimą, su kuriuo gali tapatintis tikrai ne viena (ir ne vienas). Užaugusi su nuolat besivaidijančiais tėvais mergina kenčia nuo menkos savivertės. Ji tikisi, kad įsimylėjus viskas pasikeis. Deja, romantiniai ryšiai pernelyg primena tėvų santykius. Po ilgų ir skausmingų skyrybų su vaikinu ji galų gale suvokia, kad „jei tau savęs nepakanka / tavęs niekada nepakaks / niekam kitam“ (p. 197).

 

Rupi Kaur. „Pienas su medumi“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Viršelį adaptavo Zigmas Butautas. – V.: „Baltos lankos“, 2018.
Rupi Kaur. „Pienas su medumi“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Viršelį adaptavo Zigmas Butautas. – V.: „Baltos lankos“, 2018.

 

Pozityvi idėja, kvietimas ugdyti savivertę, mylėti savo kūną ir dvasią bei geri eilėraščiai – dalykai netapatūs. Skaitant neapleido mintis, kad „Pieno su medumi“ vertimas į lietuvių kalbą nereikalingas. R. Kaur gerbėjai tekstus originalo kalba seniai perskaitė jos instagramo paskyroje. Trumpi eilėraščiai ir aforizmai čia publikuojami greta autorės piešinių ir nuotraukų, kuriose ji vilki prabangias sukneles. O tie, kas apie R. Kaur negirdėjo, perskaitę vertimus greičiausiai liks suglumę ne tik dėl to, kad neišradinga anglų kalba parašyti originalai skamba geriau. Didžiausia problema – nors R. Kaur tekstai ir vadinami eilėraščiais, iš tiesų tai nėra poezija. Meniniame tekste vyrauja prasminiai perkėlimai, formuojantys papildomas – antrines – reikšmes. R. Kaur knygoje jokių antrinių reikšmių nėra. Žinoma, kaip ir kasdienėje kalboje, kartais vartojamos metaforos, metonimijos, elipsės, tačiau šių priemonių tikslas yra ne naujų prasmių kūrimas, o glaustumas, leidžiantis greitai ir aiškiai formuluoti teiginius. R. Kaur tekstai primena lozungus. Vienareikšmiškumas būtinas, kad skaitytojas mintį suvoktų greitai – juk būtent taip tekstai ir skaitomi socialinėse platformose: „kiekvienąkart kai / pasakai savo dukrai / kad rėki ant jos / iš meilės / mokai ją supainioti / pyktį su gerumu“ (p. 19); „nepalaikyk / druskos cukrumi / jei jis nori / būti su tavimi / tai ir bus / viskas paprasta“ (p. 85); „kaip myli save taip / išmokai kitus / tave mylėti“ (p. 186).

Taigi „Pienas su medumi“ tikrai nuvils ieškančius poezijos, tačiau galbūt pravers toksiškus santykius su kitais ir savimi išgyvenančioms moterims (gal ir vyrams). Mintys, kurioms išdėstyti savipagalbos knygose prireikia keliasdešimties puslapių, „Piene ir meduje“ išsakomos glaustai ir pakankamai aiškiai.


Mindaugas Nastaravičius. „Bendratis“

Trečiąją Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knygą skaityti pradėjau kiek dvejodama. Antrame rinkinyje „Mo“ (2014) išsiskyrė dvi kryptys. Marčėniški sonetai, gausios poetinių tėvų ir draugų parafrazės suponavo, kad simpatizuojama vadinamajai poezijai apie poeziją, kuri įkvėpimo semiasi iš savęs pačios, o imitaciją, literatūrinių topų, iki klišių nuzulintų intertekstų naudojimą laiko meistriškumo ženklu. Tačiau „Mo“ greta „poezijos poezijai apie poeziją“ buvo nemažai naratyvinių eilėraščių, prisodrintų autobiografinių detalių. Maniau, trečiasis rinkinys patvirtins, kuris kelias buvo pasirinktas. Kaip dažnai nutinka, vienareikšmio atsakymo „Bendratis“ nepateikė.

 

Mindaugas Nastaravičius. „Bendratis“. Viršelio dailininkė Agnė Dautartaitė- Krutulė. – V.: „Tyto alba“, 2018.
Mindaugas Nastaravičius. „Bendratis“. Viršelio dailininkė Agnė Dautartaitė- Krutulė. – V.: „Tyto alba“, 2018.

 

„Mo“ sudarė kelių tipų eilėraščiai, o naujausioje knygoje bandoma tuo pačiu metu ir tame pačiame tekste eiti keliomis kryptimis. Viena vertus, gausu autentiškų, autobiografinių ar autobiografinį diskursą talentingai imituojančių fragmentų. Tačiau cent­rinėmis „Bendraties“ ašimis tampa chrestomatinės temos ir įvaizdžiai. Svarbiausi jų – tėvo ir sūnaus drama, neįveikiamos sienos ribojamas ryšys. „Bendratį“ sudaro du skyriai: pirmame kalbantysis (šį balsą tik­riausiai dera vadinti pasakotoju) pasakoja apie savo ir tėvo (mirštančio; ką tik mirusio) ryšį, o antrame pagrindine tema tampa tapimo tėvu (sūnaus gimimo) ir knygos rašymo proceso apmąstymai. Tačiau tėvo mirtis vis tiek išlieka svarbia potekste.

Bandymas vienu metu eiti dviem keliais išryškėja ir eilėraščio struktūroje. Pradedama dažniausiai konkretybėmis, buitiniu registru, vadinamosiomis patirtinėmis situacijomis, trumpais pasakojimais, o užbaigiama „antrą dimensiją“ suteikti turinčia kiek patetiška konstatuojamąja strofa: „atgal nepareis“ (p. 7); „kaip grįšim namo ir mūsų tyla / išsipildys“ (p. 9); „žemė atgal nebegrįš“ (p. 25); „per tavo iškeltas rankas / kurių niekada nepasiekiau“ (p. 31) ir pan. Ši poetinė veiksena lemia, kad kasdienė, buitinė situacija įgyja antrinę, papildomą prasmę, pereinama į simbolinį matmenį. Tačiau šis akivaizdaus poetinio meistravimo ženklas suteikia ir dirbtinumo. Be to, kartais pabaigų patetika, pabrėžiamas giliamintiškumas ne universalizuoja, bet kaip tik savotiškai subanalina situacijas.

Rinkinio paantraštėje nurodyta, kad „Bendratis“ yra „vieno eilėraščio istorija“. Tai gana tikslu: kartojasi tos pačios situacijos, įvaizdžiai: ligoninė prie stadiono, nespalvotas „Šilelis“, žemės grumstai, krepšinio aikštelė, laidai, siena, tėvas, sūnus, nekalto gyvūnėlio žalojimas ir pan. Tokiu būdu sukuriamas pavadinime minimo bendro rato, bendrumo, cikliškumo įspūdis. Per knygos pristatymą Knygų mugėje M. Nastaravičius teigė nenorintis, kad „Bendraties“ tekstai būtų skaitomi kaip „išpažintys“. Iš tiesų visai nesvarbu, ar aprašomi įvykiai, tėvo bei pasakotojo paveikslai autobiografiški, ar išgalvoti. Kaip pasakotojas apibendrina viename paskutinių eilėraščių, užrašyti kūriniai sugeba atstoti ir atstovauti autoriui („rašau šiuos žodžius // kurie kada nors labiau už mane // ir bus manimi“, p. 60). Tiesa, antroje dalyje konkretybes ir istorijų pasakojimą, kurie, mano manymu, ir yra stipriausi M. Nastaravičiaus kūrybos aspektai, vis dažniau keičia abstraktūs svarstymai. Galbūt taip nutiko, kadangi tapimo ir buvimo tėvu patirtis, palyginti su buvimu sūnumi, dar pernelyg šviežia.

Draugai