Vytautas Kaziela. „Alyvmedžiai“

Naujausia Vytauto Kazielos knyga patvirtina, kad poe­tas savo kelią atradęs ir vargu ar galima laukti kokių nors ryškesnių pokyčių. Tekstų struktūra minimalistinė: trumpose eilutėse varijuojama atpažįstamais lyrinės poezijos topais, simboliniais įvaizdžiais: tarpeklis, alyvų giraitė, paukščiai, mylimoji, namai, į kuriuos negrįžtama, kalnas, upelis, vynuogynai, akmuo, kareivis, liūdnos akys, angelas. Tai pirmenybę simboliui, o ne metaforai teikianti poezija. Paprastumo įspūdis visų pirma kyla dėl poetinės leksikos atpažįstamumo, „savumo“. Sąmoninga V. Kazielos strategija yra pretenzijų į literatūrinį išskirtinumą atsisakymas. Tokia laikysena reflektuojama ir tekstuose: „bandai užrašyti kažką / ką seniai jau užrašė kiti / bandai pasivyti“ (p. 101); „aš neturiu vaizduotės / kad galėčiau gyventi toliau / tik dalinu ir dauginu“ (p. 102). Buvimas vienu iš daugelio, suvokimas, kad viršukalnės taip ir liks nepasiektos, nekelia frustracijos, nes poezija, kaip ir pats gyvenimas, yra daugiau nei subjektas, jo intencijos: „niekas niekada / nesibaigia // atmintinai išmokau / vaidmenis / veidus vardus ir pavardes // nė vienas nėra suklastotas“ (p. 71). Tai teikia ramybę, gebėjimą įžvelgti praeinamumo ir pasikartojimų grožį: „stovėjau / prieš uždarytus miesto vartus (...) // ir jau nesuvokiau / kas aš / kylu ar grimztu / ar būsiu palikęs / ar būsiu suradęs // tai buvo šešėlis / nuslydęs stiklu / kažkas sušvytėjo / ir tyliai užgeso“ (p. 103).

 

Vytautas Kaziela. „Alyvmedžiai“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2018.

 

Labiausiai vykę, įtaigiausi yra tekstai, kuriuose simbolinė vaizdinija derinama su konkretybėmis, įvedamas žaismės, netikėtumo, ironijos kodas. Pavyzdžiui, eilėraštis „trečią kelionės dieną“ pradedamas į reportažą panašiais vaizdais: „pavijau klojančius kelią / darbininkai oranžinėm liemenėm / ir kietais kiaulės odos batais“ (p. 58). Galima tikėtis buitinio registro, tačiau kūrinys baigiamas lyriška metafora: „sudegintus saulės / užklydėlis angelas / rinko į saują.“ Ši metafora motyvuota: kelininkai su oranžinėmis liemenėmis ir yra „saulės sudegintieji“ – visą dieną praleidžia saulėkaitoje. Struktūriškai itin panašus eilėraštis „po miestą važinėja“ (p. 59) balansuoja ties realizmo, komizmo ir metafizinės problematikos riba: po mirties gyvenimas tęsiasi be jokių pokyčių, taigi vairuotojo klausimas „kas su manim / ir kam į aną pusę“ (kursyvas autoriaus, – V. C.) verčia suabejoti „anos pusės“ egzistavimu apskritai.

Rinkinio pavadinimas – aliuzija į biblinį Alyvų kalną. Tai daugiareikšmis vaizdinys: šiame kalne Kristus meldėsi, pamokslavo, Alyvų kalnas yra Kristaus žengimo į dangų vieta. Ypatingą jos svarbą patvirtina viename pirmųjų rinkinio eilėraščių minima alyvmedžių giraitė kaip mirties, įkvėpimo ir sąveikos su išoriniu pasauliu erdvė (p. 11). Tačiau harmoningas būvis, išsipildymas lieka siekiamybe: aktuali patirtis yra limbas, amžina laukimo būsena pasaulyje, kuriame viskas nuolat kartojasi. Kitokios būties galimybė nujaučiama, tačiau taip ir lieka nepažini: „krūmynuose / kažkas dar slapstosi – / keičiasi / šešėlių pavidalai – / dabar / negali atpažinti“ (p. 17); „mes ravime motinos lysvę / auginame keistus augalus / kurių nei aš nei tu nepažįstam“ (p. 41). Tas „kažkas“ gali būti ir prasmės šaltinis, ir amžinai nepažini tuštuma.

Nijolė Miliauskaitė. „Kelios raudonos erškėtuogės“

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiama „Gyvosios poezijos“ serija patvirtina bendras literatūros lauko tendencijas: iš viso pasirodė 21 poezijos rinktinė, bet tarp autorių tėra trys poetės – Salomėja Nėris, Judita Vaičiūnaitė ir apžvalgoje aptariama Nijolė Miliauskaitė. Kaip ir kodėl buvo pamirštos Liūnė Sutema, Birutė Pūkelevičiūtė, Janina Degutytė ar Onė Baliukonė? Atsakymų gali būti įvairių, pavyzdžiui, kad poezija ir autoriaus lytis nieko bend­ro neturi, svarbūs juk tekstai ir pan. Tačiau tenka pripažinti, kad tik pastaraisiais metais, kai viešojoje erdvėje ir literatūros lauke vis daugiau kalbama apie lyčių nelygybę, daugėja dėmesio moterų rašomai literatūrai, jos interpretavimo ir vertinimo strategijoms. Šis faktas labiau patvirtina nei paneigia įžvalgų Jurgitos Žanos Raškevičiūtės teiginį: „(...) moteris įtraukiama tarsi į kitą (negu vyrų) literatūros lauką – tai mažesnis, šalia esantis literatūros laukelis, turintis ir savus atskirus konkurencijos ir karjeros dėsnius. Vyrai su moterimis nekonkuruoja, moterys taip pat žaidžia pagal kitas, sau atskirai taikomas taisykles, dirba savotiškoje savo literatūros moterų provincijoje.“* Moterų kūrybą tyrinėja, konferencijose aptarinėja paprastai taip pat literatūrologės – literatūrologai dėmesį skiria „tiesiog poezijai“, t. y. beveik išimtinai vien vyrų sukurtiems tekstams, kuriems lyties kategorija negalioja, todėl pasiūlymas atsižvelgti į „vyriškas patirtis“ skamba kaip įžeidimas, eilėraščio subanalinimas. Tačiau prielaida, kad moterys rašo apie „moteriškus dalykėlius“, beveik nekvestionuojama – aptarinėjant poečių kūrybą koncentruojamasi beveik išimtinai ties „moteriškomis patirtimis“. Būtent todėl, mano manymu, į autoriaus lytį skaitant ir vertinant literatūrą atsižvelgti būtina. Taip ne tik praplečiama skaitymo ir interpretavimo amplitudė (pavyzdžiui, paaiškėja, kad tam tikros „universaliomis“ laikytos patirtys ir jų artikuliavimo strategijos būdingos tik vyrų kuriamai poezijai, o moterys rašo ne vien apie savo lyties problemas), atsiranda galimybė „prisiminti“ apie kit0 egzistavimą (arba, kaip aptariamos „Gyvosios poezijos“ serijos atveju, stoką).

 

Nijolė Miliauskaitė. „Kelios raudonos erškėtuogės“. Sudarė Donata Mitaitė. Serijos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. – V.: LLTI leidykla, 2018.

 

N. Miliauskaitės rinktinę „Kelios raudonos erškėtuogės“ sudarė ir įvadinį straipsnį parašė Donata Mitaitė. Įvade literatūrologė reflektuoja poetės kūrybos recepciją, aptaria ne tik biografinius faktus, literatūrines nuorodas, bet ir specifinę įtampą tarp nostalgijos, realizmo, sapniškų prisiminimų ir ypatingo miliauskaitiško baugulio, slogučio. Jį galima sieti ir su gotiškąja vaizduote, ir su gyvenimo totalitarinėje visuomenėje patirtimi. Šią įtampą bene geriausiai atskleidžia ciklas, skirtas populiariam dainininkui Česlavui Niemanui: eilėraščiai pradedami nostalgišku registru („liepų alėja, tokia pažįstama, nors niekad / nesu čia buvus, ir namas, raudonas mūras, iškart / pajutau: tai namas / iš mano sapnų“), o baigiami nelemties, praradimo vaizdiniais („kaip viskas prarasta“, p. 119; „nešiesi įsčiose išsigimimą / ir mirtį“, p. 120; „ten buvo mirties stovyklą, per Didįjį karą“, p. 124).

N. Miliauskaitės poetinis minimalizmas išsiskyrė 8–9 dešimtmečio lietuvių poezijos kontekste, daug labiau orientuotame į patoso, vizijų kupiną, žemės ir kosmoso gelmes persmelkiantį polifonišką eilėraštį (geriausiai šią kryptį reprezentuoja Vytauto P. Bložės, Sigito Gedos kūryba) ar biblinius bei folklorinius motyvus savitai derinančią, tautos, etoso išlikimą apmąstančią Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio kūrybą. Tačiau šiandienos poetų tekstams N. Miliauskaitės įtaka akivaizdi, nors ir retai minima. Mariaus Buroko „švarus eilėraštis“, kurio potekstėje glūdi slogutis, Indrės Valantinaitės lakoniškos frazės, ypatinga atida detalėms, specifinis grožio, harmonijos ilgesys – tik keli pavyzdžiai.

Skaitydama rinktinę „Kelios raudonos erškėt­uogės“ turėjau progą apmąstyti ir savo santykį su poetės tekstais. N. Miliauskaitės biografija, apie kurią studijų metais buvo šnekėta dažniau nei apie eilėraščius, atrodė nepatraukli, svetima. Tačiau tekstai sužavėjo: iš pirmo žvilgsnio jie paprasti, nepretenzingi, bet pradėjus analizuoti veriasi komplikuotos, daugiaklodės struktūros, susipina intertekstinės ir biografinės, sociokultūrinės nuorodos. Ne vienas kažkada mėgtas poetas laikui bėgant prarado žavesį, tačiau N. Miliauskaitės kūrybai tai negalioja. Tie patys daugybę kartų skaityti, analizuoti eilėraščiai iš naujo skaitant kalbėjo apie visai kitus dalykus: naujos mano pačios patirtys kažin kokiu keistu būdu rezonavo su šiais lakoniškais, švariais kūriniais – tiksliais, detaliais tarsi fotografijos, XX a. pradžios literatūriniai vaizdeliai, paveikslėliai, švytintys dagerotipai.

Norėčiau pacituoti beveik viską, tačiau pasirinkau fragmentus iš eilėraščio, kurio anksčiau nebuvau pastebėjusi: „iki traukinio buvo dar laiko // sutemo / per kojas traukia skersvėjis, sniegas / virsta purvinu vandeniu, suvargę / apnešti suodžiais veidai, smalkėm / atsiduoda oras, matyt / žemas spaudimas // man gėda / mano žieminio palto / pirkto vaikų parduotuvėje (...) // iki traukinio dar yra laiko // be per­stojo / trankomos durys, skersvėjis / peršlapę kojos, norėčiau / jau būti namie / mano draugė, ji atlydėjo / mane į stotį, tyli, jos žvilgsnis / įtemptos / atkaklus / geliantis // ar tu myli mane? staiga / klausia // sudie, sakau, sudie, traukinys / jau atėjo / sudie“ (p. 54–55).

* Jurgita Žana Raškevičiūtė. „30-ųjų karta be moterų, arba Apie moters tapatybės vaizdinį Nikitos Chruščiovo laikotarpio spaudoje ir poezijoje“, „Literatūra“, t. 60(1), 2018, p. 56.