Virginija Cibarauskė. Prozos eksperimentai

manipuliacija.lt nuotrauka

Agnė Žagrakalytė. „Klara". – V.: „Tyto alba", 2015.

Naujausiame romane Žagrakalytė, įkvėpta bande dessinée (prancūzų komiksai) ir claire ligne (belgų komiksai, iš kurių žymiausias – „Tintino nuotykiai"), imasi žaisti komiksą. Komikso žanrui esmingas pasakojimo skaidymas į epizodus (kvadratėlius) aktualizuojamas „Klaros" struktūroje: trumpos atkarpėlės vaizduoja kokį nors personažės nuotykį, jausminę būseną, prisiminimą. Kita vertus, tai netradicinis komiksas, nes „kvadratėliai" nesudaro nuoseklios chronologinės sekos, jie pabirę kaip vaiko išmėtyti žaislai. Be to, ypač jei lyginsime su claire ligne, Žagrakalytės „linijos" nėra tiesios nei skaidrios – vaizdeliai labiau primena poetizmų prisodrintas „išplaukusias" esė ar eilėraščio proza atkarpas. Tokia „Klaros" forma kritiką taip sužavėjo, kad turinys liko pamirštas. Todėl ir norisi kelti klausimą: ar šis tekstas vertingas kuo nors daugiau nei savo forma, ir apskritai – apie ką gi šis à la bande dessinée?

Ogi apie kūrybos procesą, kitaip sakant, tai tekstas apie teksto atsiradimą, kūrinio gimimą iš neramios kūrėjos, kuri visur jaučiasi svetima, dvasios. Klara – pradedančioji komiksų piešėja, piešianti įvairiuose Europos miestuose patirtus nuotykius. Po pasaulį Klara blaškosi, nes pagrindinė jos veikla –­ narkotikų gabenimas. Tačiau svarbioji erdvė, suformuojanti Klaros tapatybę, nulemianti jos tolesnį gyvenimą, kaip ir dera lietuviškai prozai, yra gimtinė. Būtent šia prasme romanas gali būti lyginamas su A. Škėmos „Balta drobule". Klara, kaip ir Niujorke gyvenantis, tačiau mintimis nuolat į Lietuvą grįžtantis Garšva, nepaisant kosmopolitiško gyvenimo būdo, yra vargšė nuskriausta posovietinės Lietuvos pusiau našlaitė, kurios niekas nemylėjo ir kuri niekaip to pamiršti negali. Kita paralelė su Škėmos romanu – „Klaros" pabaiga. Išprotėjęs Garšva plėšo popierių, greičiausiai savo paties eiles, o Klaros pasakojimas galutinai subyra, susiskaido (pabaigos romane net trys) pavirsdamas nuobodžiu, pernelyg ištęstu nonsensu.

Klarai komiksų piešimas – galimybė susidoroti su traumomis ir siaubais, apskritai su savo gyvenimo istorija. Štai baisiausias Klaros gyvenimo epizodas –­ per šimtadienį ją primuša bendraklasės mafijozas vaikinas. Ši trauminė patirtis Klarą persekioja visą laiką, visose erdvėse, todėl, norint jos atsikratyti, būtina apie ją papasakoti: „Mes, Klara, pagaliau pasakysime aiškiai ir paprastai, claire linge, kas mums nutiko tą šimtadienio naktį, mes papasakosim apie tą mafijozą ir mergą ilga kasa, ir kaip mus paliko broliai ir išdavė mokytojai, mes viską papasakosim" (p. 129). Bet ar šis epizodas tikrai vertas tapti centriniu, visą Klaros gyvenimą – amžiną bėgimą –­ lemiančiu vaizdiniu?

Kitas pretekstas kurti – galimybė kažką nustebinti ir šokiruoti, padaryti kažką tokio: „Aš imsiu ir kada nors parašysiu kokį nors euro-kelio-baltijos-kelio visišką euroromaną, nuostabiausią lalagę iš nuostabiausių lalagių" (p. 42); „Bet aš nenoriu sekti pasakų, aš tik noriu nupiešti milžinišką komiksą, bande dessiné, linge claire, ką nors, kad aplink sprogtų ir išsitaškytų!" (p. 45); „susiimkim ir pagaliau parašykim ką nors rimčiau nei esė ar eilėraščiai – nupieškim, Klara, euroromaną, tobulą konstruktą" (p. 128). Vis dėlto, nepaisant įmantrios žanrinės definicijos, pasaulis regimas tradiciškai lyriškai – iš vieno personažo (Klaros) perspektyvos. Ir tai, kad piešdama komiksus Klara susidvejina ar susitrejina ir taip neva gauna galimybę pažvelgti į save iš šalies, jokios visuotinesnės ar bent jau įmantresnės perspektyvos neatveria. Tai visuomet ta pati vargšė mergaitė Klara, mėginanti save įtikinti, kad ji ir jos komiksai –­ ypatingi. Tačiau kuo ir kodėl – taip ir lieka neaišku. Taip, paskiri vaizdai spalvingi ir žavūs. Pavyzdžiui: „Šventieji ant sienų, laikantys savo širdis it karštus arbatos puodelius, spinduliai ir susmaigstytos ietys, meilės arbata ir garai liūdesio, žeidaus kaip ietys" (p. 51). Bet ar spalvingumo, fragmentiškumo, įmantrios sintaksės ir leksikos užtenka, kad tekstas taptų kūriniu? Platus, besiskaidantis, pasakiškų, realistinių, siurrealistinių ir tiesiog poetiškų vaizdinių srautas niekaip nesulimpa į Klaros taip siekiamą „tobulą konstruktą". Todėl tinkamesnis šios struktūros pavadinimas –­ koliažas. Kaip ir dar vienas Klaros įkvėpimo šaltinis – Jakučiūno „Lalagė" –­ Žagrakalytės romanas visų pirma labiausiai vertingas pačiam rašytojui kaip intriguojantis formos eksperimentas.

 

Paulina Pukytė. „Bedalis ir labdarys". –­ V.: „Apostrofa", 2013.

Ne mažiau intriguojanti ir Pukytės knygos žanrinė definicija – „dialogai ir monologai". O kūrinį pradedanti A. de Saint-Exupéry citata „Kalba yra nesusipratimų šaltinis" sufleruoja, kad dėmesio objektas – kalba, kalbėjimas ir nesusikalbėjimas. Iš pažiūros Pukytės knyga taip pat primena koliažą: vienas šalia kito rikiuojasi dialogai ir mažos pjesės ar pjesių atkarpos; pasakojimai hegzametru ir haiku struktūrą primenančios SMS žinutės. „Bedalis ir labdarys" baigiamas vaizdiniais tekstais – ranka pieštais miesto erdvių planais ir maršrutais, kurių paskirtis – padėti kažkam rasti kokį nors objektą. Kita vertus, visa ši stilių, žanrų ir kalbų įvairovė susilieja į vientisą įvairiakryptį pasakojimą apie pastangą susikalbėti, užmegzti dialogą, būti suprastam ir šių norų, pastangų bergždumą.
Knygos veikėjai – emigrantai ir jiems padėti neva ar iš tiesų mėginantys, bet dėl akivaizdžių kalbinių ir kultūrinių skirtumų nesugebantys vietiniai – labdariai. Bedalis – visuomet kitas: keistas, groteskiškas, neretai – kvailas, neatsakingas, infantilus, jam niekaip nepavyksta išsakyti savo minčių, bėdų. O labdariai nemoka klausyti ir suprasti, jie šalti ir pernelyg racionalūs.

Bedaliai – nuošalės, pakraščių gyventojai, todėl jų patirtys reikalauja kitos, ne literatūrinės kalbos ir kitokio, ne literatūrinio stiliaus. Todėl pasirinkta netradicinė forma – dialogų fragmentai, neva nugirsti pokalbiai, monologai, tiesiog frazės – puikiai suveikia. O šmaikštūs hegzametrą imituojantys tekstai, nors ir sufleruoja apie ironiškas sąsajas su išeivio Odisėjo ir kitų graikų herojų klajonėmis, vis dėlto kiek pretenzingi.

Kitas įdomus knygos skaitymo aspektas – pradėjus skaityti kalbėtojai ir jų patirtys, įvairūs nesusipratimai atrodo komiški:

„– Tai sakot, kad nerėkėt?

– Ne, aš nieko neprisimenu.

– Bet ar jūs sakote, kad tikrai nerėkėte? Kad tai – netiesa?

– Nu gal ir tiesa. Bet ne, negalėjo taip būti. Ko gi man rėkt?" (p. 20)

Su bedaliais nesitapatinama, jie – tai ne mes, todėl pasižymi savybėmis, kurios mums nebūdingos: mes sėkmingi, jie – bedaliai, mes protingi – jie nuolat atsiduria kvailio vietoje. Tačiau kuo toliau, tuo labiau šis atsiribojimas nyksta. Nors tekstų struktūra iš esmės nepasikeičia, komizmą nustelbia liūdesys: tai, kas iš pradžių buvo juokinga – elementarūs nesusipratimai, abejingumas, nenoras išgirsti ir nenoras suprasti, – įgyja egzistencinį matmenį. Pokalbiai, iš pradžių buvę tarsi anekdotai, staiga virsta aktualios patirties dokumentais, o bedaliai – nebe kitais, o tiesiog žmonėmis, atsidūrusiais situacijose, kurių valdyti, kuriose veikti nesugeba. Kitaip tariant, tai, kas iš pradžių buvo suvokta kaip specifinės, svetimos – emigrantų –­ patirtys, pamažu atpažįstamos ir pripažįstamos kaip savos, universalios ir visuotinės buvimo pasaulyje situacijos, kuriose, nepaisant visų pastangų kažką pasakyti, vis tiek lieki nesuprastas, nepaisant mėginimų kalbėtis, susikalbėti taip ir nepavyksta, nes kiekvienas šneka savo kalba. Dėl atrastos aprašomoms patirtims tinkamos formos, o specifinėms, lokalioms situacijoms suteikto visuotinumo matmens Pukytės knyga –­ ir liūdna, ir linksma, ir žaisminga, ir rimta – verta dėmesio.

 

Algimantas Lyva, Mindaugas Peleckis. „Žaidimas". – V.: „Pasviręs pasaulis", 2014.

Lyvos ir Peleckio romanas, pavadintas „kompasu dideliems vaikams", išskirtinis visų pirma tuo, kad tai bend­ras, dviejų autorių, kurie, sakoma, niekuomet gyvai susitikę nebuvo, kūrinys. Kitas svarbus aspektas – kūrėjai spjauna į laisvosios rinkos dėsnius ir romaną dalija dykai1. Žanras, į kurį orientuojamasi, galėtų būti kompiuteriniai žaidimai: romane nėra linijinio pasakojimo, taigi nėra istorijos. Veiksmą sudaro protagonistų judėjimas įvairiose erdvėse, įvairūs išbandymai, pavyzdžiui, priešų nugalėjimas, tačiau šie epizodai susieti ne priežasties–pasekmės, o asociatyvine logika. Be to, koks nors įvykis – susitikimas su demonu, šamanizmo apeigos, apnikusios vizijos ir pan. – reikšmingas tik tiek, kad po jo eina kitas įvykis. Tačiau tarp jų visuomet lūžis, tarpas. Taigi nėra istorijos, psichologinių charakterių, tik įvykiai ir statiški, nekintantys žaidėjai – vizionierius poetas Dravenis, akademikų nekenčiantis filosofas Guru Guru bei jiems išdaigas krečiantis demonas Žiurkius. Keisti, alogiški trijulės nuotykiai, praskiesti Dravenio narkotinėmis vizijomis ir Guru Guru dėstomais gyvenimo išminties intarpais bei jų polemikomis, svarstymais, kas yra išmintis ir pan., sudaro šio „kompaso" turinį.

Net ir patys nuotykiai romane dekonstruojami: dažniausiai, pateikus kokios nors situacijos užuomazgą, neįsipareigojama situaciją toliau plėtoti iki tradicinės atomazgos. Neretai tiesiog peršokama prie naujo pasakojimo, naujo įvykio užuomazgos ar vieno kurio personažo pamąstymų. Mąstoma iš esmės apie tai, kaip pasipriešinti niveliuojančiai rinkos ekonomikos tvarkai, išsiveržti iš įprastinių mąstymo stereotipų, sužinoti savo ir pasaulio tikrąsias prigimtis. Kitaip tariant: „Bekraštės betono dykumos sujungė, suvienijo ir urbanistinei izoliacijai pasmerkė žmones. Kur eiti? Į mišką? Civilizacija išlepino, nugink­lavo žmones. Niekas nenori gyventi gūdžioje girioje. Niekas jau nemoka pavirsti nei vilku, nei pelėda. Galima tapti tik valkata, pitekantropu, konteinerių žmogumi. Nejaugi tai progresas? Pažanga? Kažin... Miestas suvartoja vis daugiau elektros energijos, galbūt todėl, kad sparčiai temsta protas. Vis sunkiau mąstyti, bandyti suvokti save, ieškoti gyvenimo prasmės, t. y. žaisti" (p. 175).

Romano pasaulėvaizdis – tipiškas new age produktas, siejantis baltų mitologijos, indėnų ir kitų egzotiškų kraštų gyventojų mitų supaprastintas interpretacijas, paviršutiniškai pertei­kiamas krikščioniškas ir budizmo tie­sas, Vakarų filosofijos problemas, šamanizmo praktikas ir t. t. Neįspūdinga ir raiška –­ didžioji dalis romano parašyta vientisiniais sakiniais. Kai kur toks minimalistinis stilius lyg ir nekliūna, tačiau, pavyzdžiui, vientisiniais sakiniais aprašytos musmirių nuoviro prisigėrusio haliucionuojančio Dravenio vizijos menkai įtikina. Kita vertus, galima aptikti ir tokių perliukų: „Jau paskerstos apylankos į paskutinį metalo kioską, prie kurio skardiniai išminčiai gurkšnoja alų ir šnekasi su dievais. Niekam nereikia atsakymų. Visi teisūs!" (p. 177)

Kadangi romanas pabaigos neturi, taip ir nepaaiškėja, koks viso šio žaidimo tikslas. Pats vyksmas? Tačiau žaidžia tik personažai ir jų kūrėjai. Skaitytojui įsiterpti, dalyvauti šiame vyksme galimybių nėra. Telieka tarsi pro langą stebėti žaidžiančiuosius. Kiek gyvesnė ir vientisesnė antroji romano dalis („Žaidimas 2") –­ nuo jos ir patarčiau pradėti.

1Romaną galima parsisiųsti iš www.radikaliai.lt/radikaliai/2065-algimantas-lyva-ir-mindaugas-peleckis-industrinis-stiklo-karoliuku-zaidimas.