Virginija Cibarauskė. Selfai – tarp sociumo kritikos ir parodijos

Monika Budinaitė. „Selfų slėnis“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Vis dažniau lietuvių proza kritikuojama, nes vengia aktualių, šiandienos žmogų ir jo aplinką analizuojančių temų. Vietoje jų prozininkai mieliau renkasi praeitį, abstrakčius, poetiškus viražus apie „simbolines esmes“ ir „pajautas“, arba paties rašančiojo, t. y. rašytojo, ego ir jo kasdienybę fiksuojančius dienoraštiškus pasakojimus. Apibūdindama šią tendenciją romanistė Gabija Grušaitė ironizuoja: Lietuvoje gera vadinama literatūra „yra gili, dvasinga, liūdna, apie neturtingus, kenčiančius, joje toleruojamas alkoholis, bet ne narkotikai, seksas priimtinas tik tada, jei apie jį rašo vyrai, o moterys turėtų rašyti apie motiniškumą, dvasingumą, kosmosą... To neatitinkantys rašytojai yra popsas“ („Nemunas“, 2018, Nr. 5, p. 64). Negaliu nesutikti, bet ir sutikti negaliu, nes pastaraisiais metais populiariosios literatūros samprata pakito gana stipriai – vadinamasis popsas sulaukia vis daugiau kritikos dėmesio ir teigiamų vertinimų. Prie to prisidėjo ne tik Jurgos Ivanauskaitės premija apdovanotas G. Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“, bet ir skaitytojų bei kritikų išliaupsintas, ta pačia premija metais anksčiau apdovanotas ir metų knyga tapęs Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia kronikas“. Akivaizdu, jog šios popso sėkmės įkvėpta Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido socialiniuose tinkluose tūkstančius sekėjų turinčios Monikos Budinaitės romaną apie socialinius tinklus, jų žavesį ir prakeiksmą.

Vadinamosios lyrinės prozos tradicija vis dar stipri, nes jos rėmuose kuriančiam autoriui suteikia rafinuotą vaizdinių kompleksą, nugludintas kalbines struktūras ir patikimas siužetines schemas. Todėl tikimybė prašauti gerokai mažesnė, kai rašoma apie gamtos prieglobstyje kenčiančius dvasingus mažuosius žmones, o ne apie egocentriškus materialistus miestiečius, gyvenančius socialinių medijų ir „greitosios mados“ (fast fashion) ritmu. Rasti tinkamą raišką madingoms dienos aktualijoms dar sudėtingiau, jei socialinėse medijose tarpstančio miestiečio epitetai tinka ne tik personažams, bet ir pačiai autorei ar autoriui apibūdinti.

„Selfų slėnis“ dėmesį patraukė dėl kelių priežasčių. Pirmiausia sudomino gražus, skoningas ir konceptualus viršelis (dizainą kūrė Zigmantas Butautis). Antra intriga – negirdėta autorės pavardė, nors galiniame viršelyje teigiama, kad „Selfų slėnis“ yra ketvirtasis M. Budinaitės romanas. Šią intrigą gana greitai išsklaidė „Literatūroje ir mene“ publikuotas interviu, kuriame prozininkė prisipažino anksčiau kūrusi populiariąją literatūrą, o „Selfų slėnis“ – aukštosios literatūros bandymas. „Pasikeitė ir mano požiūris į rašymą, ir pats rašymo pobūdis, žodynas. Siekiau parašyti švarų tekstą, atsisakiau nemotyvuotų puošmenų“, – teigia M. Budinaitė ir gana išsamiai papasakoja, kaip romaną redagavo („Literatūra ir menas“, 2018, Nr. 19, p. 22).

„Selfų slėnio“ struktūra fragmentiška – keturi pasakojimai susieti tematiškai (pagrindinė tema, kaip sufleruoja viršelis ir patvirtina anotacijos, – socialinių medijų apžavai) ir per veikėjų tarpusavio ryšius. Tokiai struktūrai negalima nieko prikišti, fragmentiškumas puikiai reprezentuoja nestabilią, itin glaudžią (visi apie visus viską žino, visi visus „stebi“ ir „seka“) ir kartu susvetimėjusią šiandienos visuomenę. Esminė knygos bėda ta, kad nors socialinėse platformose kuriamo idealaus gyvenimo iliuziškumo tema lietuvių prozoje iš tiesų menkai nagrinėta (ryškiausias būtų minėtas G. Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka“), M. Budinaitės kūrinys man neatskleidė jokių naujų šios temos interpretacijų, neįprastų rakursų, nesugriovė iliuzijų ir nenustebino, tik patvirtino stereotipą, kad socialiniai tinklai kuria pragaištingas iliuzijas, infantilias viltis, griauna šeimas ir žmogiškuosius ryšius.

Visi keturi „Selfų slėnio“ pasakojimai yra apie pripažinimo, tapatinamo su laikais ir sekėjų skaičiumi, troškulį bei atvaizdų ir realybės disporiją. Visi jie baigiami moralu, kad ne viskas taip, kaip asmenukėse ir madinguose žurnaluose atrodo, ir kad besivaikydami šlovės herojai praranda ne tik šeimas, mylimuosius, bet ir protą. Įsitraukimas į feisbuką ir instagramą demonizuojamas, bet šis reiškinys išsamiau neanalizuojamas. Be to, atrodo, jog socialinėse platformose panirę absoliučiai visi: nuo namų šeimininkių, jų paauglių vaikų iki garsenybių ir klerkų. Kitaip tariant, „Selfų slėnio“ istorijos viena kitą dubliuoja – veikėjai ir situacijos keičiasi, bet jų santykis su medijomis identiškas. Taip pat identiška ir paviršutiniška pačių medijų, jų funkcijų samprata – socialiniai tinklai ir jų vartotojai tapatinami su tuštybe, susvetimėjimu, lėkštumu. Nors iš tiesų viskas ne taip paprasta – apie tai M. Budinaitė kalba ir cituotame interviu – knygoje pasirenkamas supaprastintas, tipizuotas aiškinimas.

Nepaisant tam tikrų modifikacijų, veikėjai romane tėra dviejų tipų – tie, kurie bet kokia kaina siekia išgarsėti virtualybėje ir pralaimi, ir tie, kuriuos toks siekis skaudina. Šabloniški ir istorijų siužetai. Pavyzdžiui, istorija „#žmonės“ kuo puikiausiai būtų galėjusi puikuotis „Žmonių“ žurnale. Pasakojama apie populiaraus fotografo ir keliautojo Rido bei jį įsimylėjusios vienišos mamos Erikos toksišką ryšį. Interviu ir blizgiuose atvaizduose Ridas atrodo charizmatiškas, dvasingas vienišius, bet iš tiesų yra infantilus, savanaudis, narkomanas. Kaip ir dera tikrai žvaigždei, jis priklausomas nuo kokaino, kaip ir dera tikrai dramai, sušmėžuoja ir negimęs vaikas, ir prarasta meilė. Erika, susitikusi su garsenybe, žinoma, iš pradžių junta tik smalsumą, tačiau greit beatodairiškai įsimyli. Tipiškas narcizas Ridas džiaugiasi, kad jo gyvenime atsirado moteris, kuri, nepaisant melų ir šlykštaus elgesio, visuomet paguos. Bėda, kad tokios eilinės moters žurnalistams rodyti negalima – „ne lygis“. Kai galų gale Erika randa jėgų nutraukti šį ryšį, ji ir Ridas tarsi apsikeičia vietomis: iš pradžių Erika jį stebėjo pro langą, o dabar stebi jis – „retušuoti veidai, visos nueitos tundros ir stepės. Jis klajojo kaip vienišas vilkas, kad rastų laisvę, o ji čia pat – už lango“ (p. 57). Toks pat lėkštas ir „#selfųslėnis“ apie ne mažiau infantilią jauną moterį, svajojančią „tapti įžymybe. Nesvarbu kokia, bet socialiniuose tinkluose turėti dešimtis tūkstančių sekėjų“ (p. 151). Dar ji turi protingą draugę Joaną (Joana lyg ir lesbietė, o gal ir ne – gal tik taip atrodo, nes yra protinga, o tokios juk visuomet kažkokios „ne tokios“?), meilužį Teatro Milžiną ir ją išlaikantį vedusį vyrą, kuriuo šlykštisi. Beatričė laisvalaikiu studijuoja blizgius žurnalus, klasifikuoja žvaigždes ir, tarsi ponios Delovėj parodija, trokšta surengti savo egzistenciją patvirtinantį gimtadienio vakarėlį.

Trafaretine „psichologija“, klišių gausa tiek „#žmonės“, tiek „#selfųslėnis“ priminė istorijas, kurias ankstyvoje paauglystėje skaitydavau dienraščių savaitgalio prieduose ir moterims skirtuose žurnaluose. Šias istorijas dažnai publikuodavo „skaitytojų išpažinčių“ ar „tikrų nutikimų“ skiltyje, tačiau net tuomet buvo akivaizdu, kad spausdinama fikcija, be to, gana negrabi. Fiktyvumą itin pabrėždavo bandymai „metaforizuoti“. M. Budinaitės tekste tai ir nuolatinis žiūrėjimas pro stiklą (suprask – jau ir realybėje veikia telefono ir kompiutero ekrano efektas), ir gyvenimo-žaidimo topas, ir nuolat kartojama „selfų slėnio“ metafora. Ridas varto žurnalus, stebi nepriekaištingus draugų gyvenimus „magiškame elfų slėnyje. Selfai, galvojo, kaip kitos rūšies. (...) Gali būti baltas arba juodas, susipisęs arba tobulas. Selfas arba niekas“ (p. 27). Patikėčiau, jei taip samprotautų trylikametis paauglys... Bet kitame pasakojime paauglys Lukas svarsto, jog su tėvu prasilenkia „mįslingai, kaip pogrindyje“ (p. 110). Patikėčiau, jei Lukas būtų labai apsiskaitęs, sovietų okupacija ir panašiais dalykais besidomintis jaunas žmogus, tačiau apie tai neužsimenama. Dar absurdiškesnis Beatričės planas – trisdešimtmetė svajoja tarsi penkiametė arba protiškai neįgali: „ji troško surengti savo gimtadienio šventę su fotografais, su jai skirta sienute, kurią išmargintų BEATRIČĖ ir jubiliejiniai TRISDEŠIMT skaičiai. Buvo tikra, kad kai tai atsitiks, ji pagaliau galės džiaugtis šlove“ (p. 157). Kai protingoji Joana bando atverti jai akis skaitydama savo apsakymą „Selfų slėnis“ („Tai apokaliptinė istorija apie fabrike gaminamus žmones (...), p. 171), o Beatričė sužavėta klausinėja, kaip į šį slėnį nuvykti, kyla įtarimas, kad galbūt tokia (-s) pat naivi (-us) yra ir teksto pasakotoja (-as).

Rimtų problemų kyla ir dėl romano raiškos. Dažnai nepavyksta suvaldyti kalbos, tiksliai nusakyti situacijų, būsenų, rasti emocinį klimatą perteikiančių vaizdinių. Keistos, pinklios, o kartais savo nederme (ją lemia ir fragmentiškumo siekis sakinio lygmenyje, t. y. bandymas kalbėti glaustai, lakoniškai, ir tiesiog skurdus žodynas) komiškos teksto vietos stulbina. Pateikiu kelis pavyzdžius – jie nėra iškalbingiausi, tiesiog eiliniai (antrojoje knygos dalyje tokių „perliukų“ maždaug tiek pat): „Skambučiai sutrauko galvojimus ir lieka tik skambėjimas“ (p. 8); „Erika spokso į penkias jo vardo raides, dabar jos – kaip neįkandamas paveikslas“ (p. 9); „Sušilusių pėdų atspaudai švyti nuo šviesos pro langą“ (p. 21); „Kilimą padalijusi į kvadratus, veržiasi saulė. (...) Paviršutiniškas miegas ištraukė jėgas, atrodo, kad kraujas jos kojose užako“ (p. 39); stebėdama, kaip Ridas užsisakinėja kavos, „Erika žiūri Ridui į lūpas, į liežuvį, į rankas“ (p. 45), o Ridą „persekioja įkyrumai: nusivylę vakarėlių bičiuliai, gailintys jo trokštančių moterų žvilgsniai“ (p. 47); „Tada Simona užkabino užuolaidas. Atrodo, kad tos užuolaidos ir sunaikino jaunystės likučius, uždengė viską, kuo galėjai pavadinti laisvę“ (p. 59); paklausta apie gaisrą Simona „leisdavo painius kabalistinius garsus, kurių nei ji, nei Robertas nesuprato“ (p. 62); „Iš po drabužių gelia tuštuma“ (p. 68); „minkštas kilimas sukioja kulkšnis, bet personalas nepriekaištingas“ (p. 81); „Simona apgirsta. Jos suknelė aptempia kūną, akimirksniu ji sudera su prabanga. Ją ima supti užuolaidų gobelenai“ (p. 182); „Simoną nustebina jo giedros akys, tame nukarusios odos tankume jos kaip netik­ros“ (p. 85) ir t. t. Būtina paminėti, kad, kaip ir dera rimtos leidyklos knygai, „Selfų slėnis“ turi redaktorę (Bronė Vinevičienė). Telieka spėlioti, kas lėmė, jog tokios ir panašios teksto vietos nebuvo koreguotos ar tiesiog išbrauktos.

Labiau pavykusios istorijos yra apie toksiškų šeimų kasdienybę – „#happyfamily“ ir „#supermama“. Šiose šeimose nesutarimai, vidinės įtampos nėra sprendžiamos, o tik maskuojamos kuriant laimingo gyvenimo įspūdį. Nuotraukos feisbuke tėvams tampa realesnės už bendravimą su vaikais. Detalus ir pavykęs (nepaisant kelių nesklandumų) paauglio Luko ir jo motinos kasdienybės paveikslas, kuriame subtiliai atskleidžiama savęs nerealizavusios motinos ir iš jos globos išsiveržti trokštančio sūnaus drama – būtent šiame tekste pasižymėjau daugiausia taiklių palyginimų, lakoniškų, bet tiksliai nusakytų situacijų. O „#happyfamily“ balansuoja tarp realizmo ir farso – neretai situacijos tiek užaštrinamos, kad primena komediją. Tiesa, skaitant „Selfų slėnį“ iki pat pabaigos kirbėjo abejonė dėl kūrinio žanro – ar tai ne visuomet pavykę realistiniai vaizdeliai, groteskas, anekdotas, o gal parodija?


Iš 3665 žurnalo (2018-10-10 20:48:37)
Draugai