Virginija Cibarauskė. Šiųmečiai jotvingiai: Veiknys ir Bleizgys

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aivaras Veiknys. „Paukštuko liudijimai". – Vilnius: LRS leidykla, 2014.

Pirmoji Veiknio knyga „R aktai" (2007) – stilizacijų ir imitacijų rinkinys, o ne originali kūryba. Tačiau pastarųjų metų publikacijos kultūrinėje spaudoje, taip pat eilėraščiai „Slinkčių" (2014) almanache žymi lėtą, bet vis dėlto artėjimą poezijos link. Šio artėjimo, taip sakant, kritinis taškas –­­ antroji Veiknio knyga „Paukš­tuko liudijimai". „R aktuose" su žiburiu teko ieškoti autentiškos eilutės ar net frazės, o aptariant antrąją knygą, nors balasto vis dar daug, jau galima kalbėti apie pavykusius ir nepavykusius eilėraščius.

Veiknio poetinis pasaulėvaizdis iš esmės neoriginalus. Tokie centriniai tematiniai elementai kaip vaikystė, paauglystės žaidimai (pvz., varnos kankinimas), santykiai su tėvu ir motina (geriančiais, susvetimėjusiais), kamavimasis „priplėkusioje urnoje" (p. 53) ir eilėraščio-fotografijos, vaizdelio struktūra atpažįstama ne tik kolegų – visų pirma Mindaugo Nastaravičiaus, bet ir vyresniųjų, pvz., Rimvydo Stankevičiaus, Arno Ališausko, taip pat Sigito Parulskio eilėse. Į pirmuosius tris kreipiamasi tiesiogiai –­ dedikacijomis. Tuo tarpu paskutinioji įtaka tiesiogiai neeksplikuojama, tačiau neabejotinai ryški. Pavyzdžiui, eilėraštis „Giesmė, atleidžianti tėvui" patetiškais poetizmais ir kasdienybės detalių jungtimis, taip pat bendruoju topu tampančios prarastos ar neturėtos, iliuzinės vaikystės tema („vaikystė –­ / atspindžių atspindys –­ vis mažiau į mane panaši", p. 115) nori nenori prisišaukia nepalyginamai galingesnį Parulskio „Neturėjau ko nusitverti – šią akimirką – netgi vaikystės", taip pat ir žaviai sueiliuotas Ališausko vaikystės traumas. Vis dėlto tai nėra dialogas, o mokiniškas skolinimasis. Eilėraštyje „Štai ir paukštukas" (p. 121) kartojama Parulskio „Odos kailiadirbiui" situacija: regėdamas suniokotas gimtąsias erdves lyrinis subjektas turi apsispręsti, kas jis pats yra ir kur link turi judėti. Tačiau koks menkas, tęvas Veiknio balselis, kokia neišraiškinga leksika, koks siau­ras horizontas: „Nuo ko man dabar atsispirti? – (...) // medžius iškirto, /­ šaknis išrovė, / buldozeriais žemę sulygino." Ir kokia galinga, semantiškai tiršta, griaudėjanti Parulskio patetika: „drįstu šauktis, taigi, tolybėse esančių / po debesim, kasdien mane lydinčių (...) / namus jau nugramdė buldozeriais, staliniecais (...) / pro langą: matau juodas klevo šakas, dar toliau / juodas ežeras, juodas krantas kitam vandenų / horizonte: pasaulio galą matau (šitoj vietoj / keletas grašių ant popieriaus kapo)." Parulskio lyrinis subjektas nudiria odą, o Veiknio paukštukas tik ieško svetimų rūbelių, „tik dairos aplinkui / mažas paukštukas / mažesnis už savo akis" (p. 121). Be abejo, apie jokią tėvažudystę ar bent minimalią konkurenciją čia kalbėti neverta. Akivaizdu ir tai, kad noras lygiuotis į kitus poetinės savasties formavimuisi trukdo, o ne padeda. Mąstant apie jauniausią kartą, būtent baimė išsiskirti, pradėti kalbėti savo balsu yra akivaizdi prob­lema.

Kita Veiknio eilių problema – kad ir kaip stengiamasi, klasikinės formos nepaklūsta. Tiek ketureiliai, tiek sonetai – nykios banalybių, klišių sankaupos, kuriose tik retkarčiais šmėkšteli originalesnis įvaizdis. Pavyzdžiui, jei „Giesmės gimimas" (p. 113–114) būtų be autoriaus pavardės, drąsiai teigčiau, kad jį parašė Ilzė Butkutė: „žaidžia nuovargio dievas – nuo kūnų nusimetam vilnas, / nubalnojam žirgus, mėnesienoj atmirkom rankas / ir, sugulę į žemę, žole užsiklojame kilnūs, / mūsų kruvinos burnos žiedadulkių pilnos" (p. 113). Kiek geresnė situacija eilėraštyje „Giesmė, atleidžianti tėvui" (p. 115–116): čia tarp bereikšmių patetiškų frazių įsipina ir konkretesnių vaizdinių, pvz., vaikystės vadovėliai, pikta seselė, taisymui nepasiduodantis diktantas.

Kita vertus, tarp šio balasto yra stiprių verlibru parašytų eilėraščių, kurie iš tiesų gali būti drąsiai priskirti, kaip kad teigia knygos anotacija, „fotografavimo poetiniam žanrui". Ir nors šie tekstai itin artimi metų pradžioje pasirodžiusiai Nastaravičiaus „Mo" (2014), Veiknio verlibro skaidrumas, kuris yra akivaizdus intensyvaus darbo su kalba rezultatas, neleidžia poeto visiškai subordinuoti kolegai.

„Paukštuko liudijimo" koncepci­ja –­ mėginimas tai, kas buvo ten ir tada, suvokti iš čia ir dabar pozicijos, t. y. savo vaikystę ir save, kažkada buvusį vaiką, pamatyti ir paliudyti poeto akimis. Poezija atlieka prabėgusio laiko su visomis kažkada patirtomis baimėmis, skriaudomis, gėdomis ir pan. susigrąžinimo ir suvaldymo funkciją. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Berniukai žaidžia karą" (p. 19–20) aprašoma daugumai atpažįstama vaikystės situacija: „Atvažiavo vandentiekio remontuoti, / atvilko įvairiausios technikos, / kelias dienas nesiliovė – / išrausė tranšėją per visą kiemą, / didžiausi kalnai abipus. (...) // tupim skirtingose fronto pusėse – / žemių pilnom kišenėm, / molio pilnom širdim – / svaidom grumstus ir akmenis, svaidom / grumstus ir akmenis. // Sutemus – / jau visiškai sutemus – / išlenda motina pro virtuvės langą, / dairos girta, nemato, / pradeda žviegti kaip kiaulė: // –­ Suuukos, namoooo, pasakiau!!!" (p. 19) Kodėl šis tekstas įdomus ir net tam tikra prasme artimas? Gal kad iš tiesų kai kuriuos draugus pro langus kviesdavo būtent tokios – žviegiančios – motinos? Tokiu atveju tai dar ne poezija, o praėjusias akimirkas gana tiksliai fiksuojantis pasakojimas. Kita vertus, eilėraščio pabaiga, konstatuojanti, kad mūsų vienodumas, patirties banalumas ir yra tai, kas mus sieja („gulim tokie vienodi, / tokie vienodi vienodi, / kad vos beatskirsi, kuris labiau nebegyvas", p. 20) – jau nebe įvykių, vaizdelių aprašas, o tam tikrą giluminį, apibendrinantį dėsnį užčiuopiantis, taigi poetinis tekstas.

Tarp eilėraščių, kuriuos verta perskaityti, paminėtini „Vandžioga­la", „Kovo", „Soundtrack", „Pakelti". Vis dėlto už kasdienės patirties, įvykių, nutikimų, asmeninių skriaudų ir vaikystės traumų liudijimų retai slypi kažkas daugiau, nei kalbančiojo poreikis išsisakyti, taip sakant, išsilieti. Kita vertus, nors tai ir skonio dalykas, bet sklandžiai liejama išpažintis, vaizdeliai patrauklesni, labiau intriguojantys, nei iš teksto į tekstą keliaujančios bereikšmės poetinės klišės ir tuščia egzaltacija. O sėkmingais atvejais, kaip, pavyzdžiui, „Vandžiogaloje", pavyksta pasiekti tą puikų balansą, kai, atsispyrus nuo smulkmenų ir banalybių, beveik pasiekiamas tam tikras visuotinumo matmuo. Pasivaikščiojimo po ištuštėjusį miestelį situacija yra tuo pat metu ir reali, ir simbolinė, t. y. riba tarp čia ir anapus, tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp daikto, žodžio ir simbolio tuo pat metu ir išlaikoma, ir ištrinama.

 

Gintaras Bleizgys. „Kai sėlinsi manęs". – Vilnius: LRS leidykla, 2014.

Naujausioji Bleizgio knyga visai atžvilgiais – vertinant paskirų tekstų meninę kokybę, taip pat rinkinį kaip visumą – yra silpnesnė ir už 2012 m. pasirodžiusį „Sodą", ir už 2010 m. išleistą „Joną Krikštytoją". Taigi klausimas, kodėl būtent ši knyga (ar – šis poetas) šiais metais gavo Jotvingio premiją ir už ką ši premija skiriama –­ už geriausią metų knygą, už pastangas tobulėti (Veiknio atvejis) ar už tai, kad kažkas kantriai neburbėdamas tiesiog sulaukė savo eilės – telieka atviras. Vis dėlto verta paminėti, kad šiais metais buvo išleista ne viena gera poezijos knyga, taigi, rinktis tarsi ir buvo iš ko.

Kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, Bleizgio lyrinis subjektas žvelgia anapusybės link, o eilėraštis – tai kelias į pažinimą, nes „tikrovė / yra nematoma / yra už akių už manęs už amžino / gruodžio vaitojančio" (p. 7). Kažkas –­ mirtis, Dievas, gyvybė, tikrovė –­ slypi tiek gamtoje, tiek pačiame subjekte. Poreikis šią galybę įkalbinti („kad apnuoginčiau / visa kas turi būti paslėpta", p. 9) ir tokiu būdu ją padaryti esamą, matomą, yra eilėraščio išeities taškas ir galutinis tikslas. Šis tikslas deklaruojamas pirmajame rinkinio eilėraštyje „1989-ųjų lapkričio šerkšnas" (p. 7–9), nusakančiame poeto gimimą ir likimą. Paslapties atverties sąlyga – objektyviosios, juslėmis pažįstamos tikrovės (pvz., cituojamame eilėraštyje tai miško naktį, raudonų jurginų vaizdiniai) ir Dievo, eilėraštyje įvardijamo kaip „Tu", sąveika. Dievo buvimas ir kalbančiojo buvimas Dieve, kuriuo neabejojama, lemia, kad objektyviosios tikrovės daiktai reginčiajam sugeba pasakyti daugiau, nei yra jie patys. Tačiau siekiamas pažinimas visuomet nepilnas, netikslus, tai tik nuojauta, kad kažkas „nematomas / slepias tam gūsyje / ko nematau kai žiūriu / kai dienos eina / ir teška laikas / įsikibęs į nykstantį mano kūną" (p. 21). Ši nuojauta daugiau pasako ne apie tą „nematomą tikrovę", o apie lyrinį subjektą – kad jis bent kol kas vis dar nemato, nors ir trokšta praregėti. Taigi „aklasis kuris naktį / manei kad nieko nėra // atidengtas / dabar yra tavo / aklumas ----" (p. 41).

Pastanga pažinti tai, kas nepažinu, aktualizuojama visoje teksto struktūroje. Bleizgio mėgstamos fragmentiškos frazės, elipsės žymi paieškas kitokios kalbos, leisiančios perteikti tas ypatingas nuojautas. Norima švaraus, tikslaus, tvirto žodžio, patvaraus ir reikšmėmis prisodrinto simbolio, kuris sujungtų matoma ir nematoma, per vaizdinį atskleistų tiesą. Tačiau tokio skaidrumo ir švaros, ramybės, kokia vyrauja, pavyzdžiui, geriausiuose Vytauto Kazielos rinkinio „Užklumpa šviesa (2012)" eilėraščiuose, pasiekti nepavyksta. Bleizgys sunkiai randa, o neretai – ir visai neranda adekvačios formos, vaizdinio išreikšti tam, „kas turi būti paslėpta". Kartais pauzės susimuliuotos, žodžių žaismas – banalus, Biblijos parafrazės – jokio papildomo reikšminio krūvio neįgyjantis persakymas, pakartojimas, o eilėraštis kaip visuma –­ kompulsyvus, nervingas trūkčiojimas, balansuojantis ant beprasmybės ribos: „gryninimas / gendamybė / išgendanti iki galo / išpūvanti ---- keletas / milijonų metų puvimo // kol visa nukris ----- / visa kas genda – žengiantis / nuo kalno ---- nuo debesies // karalystė / kurią paveldėsi -- // kaip išgyventi šią naktį" (p. 11–12). Ypač eilėraščio pabaiga –­ „kaip išgyventi šią naktį ---" –­ sumenkina pačią poetinę situaciją, nes tai, kas yra („yra sunkūs laikai / pašiurpusi / oda ---- begalinis / yra kelias kuriuo reikės eiti // keletas / milijonų / metų / tylos", p. 11) galų gale tesukelia asmeninį rūpestį, „kaip išgyventi šią naktį". Daugumai Bleizgio eilėraščių būdingi perėjimai nuo visuotinumo, nuo to, kas yra iš esmės, prie deklaracijos, kad visa yra man ir todėl kenčiu. Toks rakursų pasikeitimas sunkiai suderinamas su užsibrėžtu tikslu atverti neatveriamas paslaptis, „skaldyti akmenis".

Kitas svarbus rinkinio aspektas –­ mirties ir besiveržiančios, pulsuojančios visur esančios gyvybės įtampa. Nors sėlinanti mirtis slypi net gyvybėje, kiekvienoje jos formoje – paukš­tyje, jazmino krūme „šita pasiutus / // giedanti // mirtis" (p. 18) – gyvybė visada triumfuoja, ji „sukarpo visas erdves / visas formas į kurias // ją ištremia // gyvybė / visa iškenčia išsilaiko / prisitaiko // gyvybė visada laimi ir štai // tokia mano // yra ateitis" (p. 19). Gyvybės šėlsmas su mirties ženklu –­ šio rinkinio stiprioji pusė.

Apibendrinant, pastarųjų metų Bleiz­gio poezija yra intensyvi paieška vietos, iš kurios „viskas eina dabar // atsiveria" (p. 69). Šios vietos ieškoma kalboje ir poetinėje tradicijoje apskritai – savitai šnekamasi ir su Sigitu Geda, ir su Maironiu. Ir nors rezultatas ne visuomet patenkinamas, pati problema, t. y. klausimo „kaip kalbėti apie tai, kas peržengia kalbos ribas?" kėlimas, teikia vilties, kad tam, kuris intensyviai beldžiasi, galbūt bus atidaryta.