Virginija Cibarauskė. Sunkios knygos

Pasak Vytauto Kavolio, literatūra – savotiška kolektyvinio emocionalumo išraiška. Apie tai mąstant norom nenorom tenka pripažinti, kad mūsų emocionalumas ganėtinai negatyvus –­­ svarbieji kanoniniai tekstai, o ir populiarieji trileriai neapsieina be mirčių, žmogžudysčių, trauminių patirčių, kurių realiame gyvenime stengiamės išvengti. Galbūt taip literatūros kūrinys atlieka simbolinę baimės nugalėjimo funkciją, nes leidžia pažvelgti į tai, ko labiausiai bijome. O gal žmogus didžiausią malonumą iš tiesų patiria patogiuose foteliuose, žaliose pievelėse ir minkštose lovose skaitydamas, o vėliau ir mąstydamas apie nelaimes, mirtis ir negandas, kurias patiria kiti.

 

Efraim Bauch. „Savižudžių saulė“. Iš rusų kalbos vertė Alfonsas Bukontas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Ketvirtajame viršelyje romanas pristatomas kaip „vienas įdomiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių apie emigraciją“. Vis dėlto aprašoma emigracija mažai primena pasaulį maišančių šiandienos išeivių patirtis. Protagonistas dailininkas Konas – išeivis iš Sovietų Sąjungos, 1979 m. gruodį Romoje laukiantis leidimo vykti į Vakarus. Jo situacija itin artima tam, ką Tomas Venc­lova aprašo „Emigracijos dienoraščiuose“. Emigracija iš Sovietų Sąjungos reiškė perėjimą į kitą pasaulį, iš kurio nebegrįžtama, nebent tik telefonu – tarpininku, minimu ir J. Brodskio, ir T. Venclovos, ir Efraimo Bucho protagonisto Kono: „Tania, supranti, ̶ nesiliauja šaukti Konas, ‒ aš jau kitame pasaulyje, kelias atgal užgintas, bet telefonu, girdi, Tania, telefonu galiu sugrįžti pas jus, galiu išgirsti visą tą erd­vę, į ją įsiskverbti“ (p. 217).

Egzilė romane – balansavimas tarp gyvenimo ir mirties, ir skaitytojui nuo pirmojo sakinio telieka spėlioti, nusižudys Konas, ar ne. Situacijos ribiškumą aktualizuoja ir metų laikas – paskutinės 1979 m. gruodžio dienos. Pasakojimas vyksta trijose erdvėse: mirusiųjų mieste Romoje (Konas ne kartą kartoja chrestomatinę frazę „Pamatyti Romą ir numirti“), atgimimo viltį ir meilę žadančioje Florencijoje („Florencija iškyla vis kitokia, tarytum gimsta iš naujo kaip Botičelio Venera“, p. 211) ir dekadentiškoje Venecijoje – chimerų mieste. Stebėtina, kaip, nepaisant sapniško pasakojimo, detaliai atkurtos miestų erd­vės – ypač Romos. Tuos ir tas, kurie šiame mieste lankėsi, neabejotinai apims grįžimo jausmas.

Kita vertus, kad ir kur Konas vyktų, nuolat skverbiasi praeities erdvės – Piteris, Maskva, Kijevas: „Ir prasisunkia pro žiemos Venecijos drėgną šilumą tamsus ir šaltas Piteris, Bloko sapnai, prasisunkia it visas praėjęs Kono gyvenimas“ (p. 247). Konas, kaip tipiškas laikotarpio menininkas, gyvena kultūra. Kūrėją apspitę kultūros ženklai tampa ir sakraliausių gyvenimo patirčių priežastimi, ir pragaištinga lemtimi. Gausu aukštosios rusų literatūros intertekstų. Roma visų prima siejama su Mandelštamu ir ypač Gogoliu, jo barokiniu siaubu, Venecija mena Pasternaką, Bloką. Mažiausiai praeities ženk­lais įkrauta, todėl išsigelbėjimo viltį teikianti erdvė – Florencija.

Banguojantis sakinys, vertėjo meist­riškumas perteikiant, atrodo, neperteikiamą žodžių žaismą, iš tiesų leidžia patirti specifinę egzistencinės krizės, ją lydinčios įtampos, spazmiškų atoslūgių, po kurių seka tik dar intensyvesnis grimzdimas desperatiškai kabinantis į kultūrinius artefaktus, situaciją: „Ir iškyla miestas-sapnas – kaip ištisa anfilada: Kijevas, Piteris, Roma; ir šoka Kijeve kazokų vaikinai, juodaūsiai ir baltaodžiai, bet pro šį baltumą prasišviečia trūnėjimo juoduma; Raganių Kijevas nuteka į vilkatų Piterį iš juodų Nevos vandenų (...). Styro Gogolio nosis, pranašaujanti metafizikus ir siurrealistus – Kiriko ir Dali. (...) ir staiga – kaip rūko išsisklaidymas ir saulės pliūpsnis – tos jaunystės pojūtis, ir tu atsiplėši nuo lyno, sklandai, – ir visa Roma su visomis savo paslaptimis ir besidriekiančiomis tolyn gatvėmis“ (p. 90–91).

Atskiro paminėjimo vertas per visą romaną besidriekiantis žodžių žaismas: vijimasis (Koną nuolat vejasi praeitis, numirėliai), vytinės (senovinis laivas, romane virstantis mirusiųjų laivu), via (gatvė italų kalba) ir vij – aliuzija į Gogolio romano „Baubas“ pavadinimą (rus. „Вий“). Reikšminga tamsaus vandens, tilto ir laivo semantika, grimzdimas į miegą ir grimzdimas į mirtį, nuolatinės „staigaus išplaukimo vijos“ (p. 239). Žavu, kaip nuosekliai plėtojamas šis asociatyvusis klodas, pabaigoje išvešantis tiek, kad skaitytojas, o su juo ir Konas, patenka į savotiškas pinkles, šabakštyną, iš kurio tėra vienas išėjimas.

Vis dėlto abejoju, ar rusų literatūros klasikos neskaitęs, sovietine istorija nesidomintis šiandienos jaunas skaitytojas sugebės šiuo tekstu mėgautis. Taip, specifinę paranoja ir depresija persisunkusią atmosferą kuria ir sintaksė, ir metaforos, ir vadinamoji universali simbolika. Tačiau be rusų kultūros konteksto tai visai kitas tekstas.

 

Svetlana Aleksijevič. „Černobylio malda“. Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė. – V.: „Alma litera“, 2015.

Svetlanos Aleksijevič „Černobylio mal­doje“ ne žmogus tampa pasaulio įkaitu, o gamta ir pats pasaulis – žmogaus kankiniu. Šią idėją sieju su klasikinės rusų literatūros, taip pat ir sovietinės ideologijos, kurių sąveikų čia nesiimsiu svarstyti, teigta žmogaus visagalybės, jo fatališkos jėgos sukurti geresnį, teisingesnį pasaulį idėja. Nužudęs seną palūkininkę Raskolnikovas tikėjosi atitaisyti socialinę skriaudą, tačiau jo poelgis tik stipriau įsuko kančių ratą. Taip ir šviesą, gerovę nešęs draugiškasis atomas ir jo kūrėjai bei valdytojai virsta savo paties priešingybe –­ mirties nešėjais.

S. Aleksijevič teksto, kurį sudaro tik­ros ar pramanytos, o gal tik literatūriškai pagražintos Černobylio atominės elektrinės avarijos liudininkų, likviduotojų, jų artimųjų, vaikų istorijos, skaitymas buvo keista patirtis, nes aprašomas įvykis šiek tiek palietė ir mano artimuosius. Kai sprogo Černobylis, man buvo treji, laiką su motina leidome kaime. Mama, ypač žiūrėdama avarijai skirtas laidas, prisimena, kad buvo saulėta diena, mes deginomės. Paskui ant mano nugaros atsirado tamsi dėmė, kurią motina dar ilgai rodydavo draugėms spėliodama, ar tai susiję, ar tai vėžys. Kaimynas, mamos brolio draugas, tuo metu tarnavo sovietinėje armijoje, jam teko likviduoti avarijos padarinius. Jaunas vyras grįžo nuplikęs, nuolat negalavo, o artimieji pasakodavo, koks anksčiau buvo tvirtas. Taip į mano pasaulį atėjo liga ir grėsmės nuojauta – kaip gandas, spėlionė, kad kažkas blogo gali nutikti bet kada.

Todėl nenuostabu, kad skaitant pirmą dalį apie pasiaukojančią moters meilę jaunam vyrui, vienam pirmųjų avarijos likviduotojų, ėmiau verkti. O taip nutinka retai. Tačiau kuo toliau skaičiau, tuo emociškai itin pagavus tekstas, klaikios, bet poetiškai papasakotos istorijos vis labiau erzino. Gal dėl atsikartojančių motyvų, kurie gali būti interpretuojami ir kaip liudininkų sąmonėse įsispaudę analogiškos patirties pėdsakai, ir kaip autorės pastanga knygai suteikti literatūriškumo, emocinio pagavumo. Tačiau iš esmės S. Aleksijevič knygos skaitymas pernelyg nesiskyrė nuo vakaro, kurio metu perpildytame „Dėvėtų“ bare klausiausi keliautojo po Zoną ‒­ dvidešimtmečio, su Černobylio avarija, akivaizdu, neturinčio jokio emocinio santykio – istorijos. Nors hipsterio pasakojimas pasirodė net nuoširdesnis, mažiau dramatiškas.

Įdomu, kad S. Aleksijevič demaskuoja rusams būdingą aukos kultą, tačiau ir pati pakliūva į jo žabangas. Ypač pirmajame ir paskutiniajame pasakojimuose apie pasiaukojamai vyrus slaugiusias moteris, kurios iki pat pabaigos beprotiškai mylėjo ir nė akimirkos nesigailėjo nei savęs, nei savo vaikų. Numanyk –­ jos taip įprasmino savo gyvenimus. Neįtikino ir pernelyg poetiškas „Vaikų choras“.

Įdomu, kad dalis vyrų patirčių, pasakojamų mažiau patetišku registru, savotiškai sutapo su Richardo Flanagano romane fiksuotomis būklėmis. Pavyzdžiui, beatodairiškas rusų nepaisymas nei savo, nei savo artimųjų gyvybių, savotiškas pasididžiavimas beprasmėmis aukomis panašus į Imperatoriui pasišventusių japonų karių pasaulėvaizdį. Arba kai kurių likviduotojų prisipažinimas, kad tik Zonoje pasijuto gyveną iš tikrųjų ir jokios vėlesnės patirtys – mylėtos moterys, vaikų gimimas, karjera – neprilygo tikrumo ir savotiškos bendrystės jausmui.

 

Richard Flanagan. „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.

Stebėtiną detalumą, kinematografišką tikslumą ir idėjinį vientisumą apjungiantis Richardo Flanagano romanas vadinamas „australiškąją „Karo ir taikos“ versija“. Epiniu užmoju R. Flanaganas iš tiesų prilygsta Levui Tolstojui. Tačiau mano skoniui R. Flanagano tekstas artimesnis. Visų pirma dėl egzistencialistinio reliatyvizmo, pasak kurio, pragaras egzistuoja tiems, kurie juo tiki. O tie, kurie netiki, tampa pragaru kitiems.

Romanas grindžiamas autoriaus tė­vo patirtimi – jis buvo vienas iš Ant­rajame pasauliniame kare į japonų nelaisvę patekusių australų kariškių, nežmoniškomis sąlygomis per džiungles tiesusių Mirties geležinkeliu vadinamą Siamo–Birmos liniją. Vis dėl­to romano tikslas nėra vaizdingai papasakoti apie japonų žiaurumą, nors neįtikėtinų žmogiškųjų kančių vaizdai įspūdingi, bemaž siurrea­listiniai: išsekę kūnai primena augalus, vabzdžius, iš nevilties lendančius gilyn į purvą, plakamą, atrodo, amžino lietaus. Kita vertus, vyrams balansavimas ant mirties ir gyvenimo ribos, tarp išlikimo sąlyga tampančio pragmatizmo ir kliedesių, leidžia patirti tokį vienybės jausmą, kurio ilgimasi likusį gyvenimą.

Ne mažiau įspūdingos paralelinės paskirų veikėjų gyvenimų linijos, plėtojamos jau po Antrojo pasaulinio karo. Jos be galo skirtingos, tačiau nė viena nepasiūlo atsakymo į klausimą, kas kaltas. Kas leidžia žmogui išlikti, kas jį pražudo? Šia prasme įdomios chirurgo belaisvio Dorigo ir japono karininko Nakamuros gyvenimo trajektorijos. Žiauraus, beatodairiško Nakamuros svajonė – būti geru žmogumi, ir jam pavyksta tuo patikėti atsiduodant japoniškosios dvasios idėjai, leidžiančiai įgyvendinti ir pateisinti tai, kas, atrodo, neįmanoma. Japono tikėjimas idėja, jos visa įprasminančia poezija analogiškas S. Aleksijevič romanuose aprašomoms rusų egzaltacijoms. O nuolat savimi abejojantis, kitų gyvybes gelbėjęs Dorigas neranda nei savyje, nei vakarietiškoje kultūroje to, kas jam leistų suvokti save kaip gerą žmogų. Nakamura miršta tikėdamas, kad jo širdis tyra, o Dorigas grįžta į sąmonės pragarą, belaisvių stovyklą, kurioje vienintelė paguoda –­ kažkada išgyventą fatališką aistrą Amei simbolizuojanti ryškiai raudona gėlė. Tačiau būtent kaltės jausmas ir tikėjimas iliuzijomis, amžina kova su vėjo malūnais tampa paskata Dorigui rūpintis kitais. Vidinis Nakamuros teisumas suteikia teisę nežmoniškam žiaurumui.

Įspūdingesnės už fizinių kančių aprašymus ir išnykimą aistroje tėra tos akimirkos, kai veikėjai suvokia esantys bevale medžiaga milžiniškoje ir baugioje tarsi džiunglės per lietaus sezoną visatoje, kuri tęsiasi ir anapus džiunglių, ir net anapus mirties. Pasaulis pasiglemžia ir užgožia įstabiausias ir baisiausias žmonių patirtis kaip džiunglės galų gale nugalėjo Siamo–Birmos liniją: „Visa šitai tęsis ir tęsis, tiktai jo jau nebebus. Visur, kur tik žvelgė, jis matė be galo gyvą gyvenimą, kuriam jo nereikėjo, kuris nė valandėlei nesusimąstys apie jo išnykimą ir visiškai jo neprisimins. Pasaulis gyvuos be jo“ (p. 245).