Vitalij Binevič. Muzika, atmintis ir istorija Jochanano Faino romano „Berniukas su smuiku“ paraštėse

Zog nit keynmol az du geyst dem letstn veg (jidiš k. Niekad nesakyk, kad tau liko tik mirtis).
                     Vilniaus Gete sukurta pasipriešinimo daina


Vienoje Arto Spiegelmano kultinio komikso „Maus“ scenoje vaizduojama, kaip Holokaustą išgyvenęs Vladekas bando prisiminti atvykimą į koncentracijos stovyklą. Iš pradžių teigia, kad atvykus grojo orkestras, tačiau vėliau suabejoja savo atmintimi ir pripažįsta – muzikos galėjo ir nebūti. Ši istorija puikiai atskleidžia, kad atminties mūza Mnemosinė gali apgauti, o muzika neatsitiktinai tapo svarbiu Holokausto tropu.

Nagrinėjant muzikos ir atminties ryšį, būtina atkreipti dėmesį į materialų garso pagrindą. Stygas braukantys pirštai, ant popieriaus užrašyta partitūra – garsas negali atsirasti be fizinių judesių ar objektų. Be to, kontaktai su aplinkiniu pasauliu keičia garsinių bangų skambėjimą. Galima teigti, muzika yra taktilinė, todėl klausytojas ją ne tik „jaučia“, bet ir įsivaizduoja, kad pats groja. Muzika veikia ir kaip kolektyvinės atminties forma – įamžina asmeninę ir bendrą patirtį.

Nacistinėje Vokietijoje muzika, kaip ir kiti menai, privalėjo atitikti valstybės propaguojamą ideologiją. Muzikantai tapo priklausomi nuo Reichsmusikkamer (Valstybinio muzikos instituto), turėjo linksminti karius. Be SS įkurtų orkestrų, getuose atsirasdavo kavinių ir kabaretų, kuriuose žydų tautybės muzikantai grojo savo budeliams. Vėliau tie patys muzikantai grodavo ir dainuodavo koncentracijos stovyklose, kol juos prižiūrintys kariai vykdydavo mirties nuo­sprendžius. Primo Levi prasitarė: „Maršai ir liaudies dainos (...) tūno įstrigusios į mūsų sąmones, jos bus pats paskutinis Lagerio dalykas, kurį užmiršime: jos – Lagerio balsas, apčiuopiama jo geometrinės beprotybės, kitų pasiryžimo mus sunaikinti pirmiausia kaip žmonės“ („Jei tai žmogus“, p. 60). Taip muzika tapo propaganda.

Tačiau getų orkestrai suteikė ir išgyvenimo galimybę. Trečiajame Reiche paplito Swingjugend jaunimo judėjimas. Pamėgę juodaodžių džiazą Swing­jugendai netiesiogiai atmetė nacistinę ideologiją. Judėjimas keitė ir stovyklų kasdienybę. Lageryje kalėjęs Günteris Discheris prisimena, kad druskos kasyklose, kuriose dirbo įkalintieji, buvo gera akustika, todėl kaliniai per pertraukas susimeistraudavo medinius būgnus. Ši muzika padėjo išgyventi, nors dažnai kalinių grojimas skambėjo siaubingai ir visiškai nepriminė tikrojo svingo. Taip pat verta atkreipti dėmesį į vėliau skurtą Holokausto inspiruotą muziką. Pavyzdžiui, Steve’as Reichas 1988 m. parašė kompoziciją „Different Trains“. Kompozitorius per Holokaustą gyveno Amerikoje, tačiau kelionė traukiniu iš Niujorko į Los Andželą privertė susimąstyti apie identišką traukinį, 1941 m. vežusį žmones į koncentracijos stovyklą. Taip muzika tapo pasipriešinimu.

Jochananas Fainas. „Berniukas su smuiku“. Iš jidiš kalbos vertė Ina Preiskel (Finkelšteinaitė) ir Arvydas Sabonis. – V.: „Kitos knygos“, 2017.
Jochananas Fainas. „Berniukas su smuiku“. Iš jidiš kalbos vertė Ina Preiskel (Finkelšteinaitė) ir Arvydas Sabonis. – V.: „Kitos knygos“, 2017.

Nacistinėje Vokietijoje muzika fiksavo skirtingą kolektyvinę atmintį, nes funkcionavo dvejopai – ir kaip propaganda, ir kaip pasipriešinimas. Žinoma, vienas pagrindinių Reicho kompozitorių buvo Richardas Wagneris, kurio įrašus Hitleris pasiėmė į Berlyno bunkerį. Retorinis klausimas: ar S. Reicho ir R. Wagnerio kūryba iš tiesų kelia priešingas emocijas ir įspūdžius?

Tokiame kontekste galima skaityti (arba klausytis, jausti, įsivaizduoti) Jochanano Faino romaną „Berniukas su smuiku“. Nors knyga iliustruojama pasakojamos istorijos autentiškumą patvirtinti turinčiomis nuotraukomis, daugiau prisiminimų sukelia būtent muzika. Autorius teigia: „Šiandieną man sunku paaiškinti, net pačiam sau, kodėl gete norėjome užsiimti tuo, kas yra prabanga, – mokytis smuikuoti pragare!“ (p. 52) Nors muzikiniai elementai kūrinyje naudojami ne taip dažnai, kaip teigia pavadinimas, akivaizdu, jie padeda atskleisti Holokausto siaubą. Štai kodėl autorius savo patirtį siekia perteikti taktiliškai, o mažoje slėptuvėje lūžta ne tik garso bangos, bet ir likimai. Taip atsiranda haptinis erdvės motyvas: nuolat pabrėžiamas pradvisęs slėptuvės oras, judėjimo apribojimai ir egzistencinis nesugebėjimas ko nors griebtis. Belieka nagais draskyti utėlėtą odą.

Dusulys kankina ir pokariu, o kai 1947 m. Jochananas atvažiavo gydytis į Maskvą, gydytojas nesutriko „išgirdęs, kad viename kambaryje glaudžiamės penkiese, mat žinojo, kaip čia gyvenama“ (p. 218). Atsiranda ir ideologinis laisvės apribojimas: nors autorius pripažįsta, kad Raudonoji armija yra žydų gelbėtoja, vėliau apmąsto susidūrimą su NKVD karininku, garsiąją 1953 m. antisemitinę „Gydytojų kenkėjų bylą“. Tačiau būtent muzika padeda susibičiuliauti su pasakotojo namuose apsistojusiu Sovietinės armijos pulkininku Štulbergu ir netoliese esančio jo pulko vyrais, kurie padeda tvarkyti ūkį. Neatsitiktinai vieno skyriaus epigrafu tapo Friedricho Schillerio frazė „Visi žmonės tampa broliais“ iš kūrinio „Odė džiaugsmui“, kurį vėliau panaudojo Ludwigas van Beethovenas „Simfonijoje Nr. 9“.

Kita svarbia romano tema tampa interpretacinė prisiminimų įvairovė. Be minėto ambivalentiško Raudonosios armijos vertinimo, autorius taip pat papasakoja apie tuometį savo aplinkos neigiamą požiūrį į partizanus žaliūkus ar žydšaudžius lietuvius. Svarstoma: „Ar tai Tėvynė? Žmogui Tėvynė – tai vieta, kur jis yra mylimas. Lietuva nebuvo tokia vieta“ (p. 189). Kalbama labai atvirai, bet kartais neišvengiama patetikos: „Paėmiau į rankas instrumentą ir ėmiau griežti „Lietuva brangi“ – liūdną sentimentalią dainą. Visi klausėsi ir verkė“ (p. 74). Paskutiniuose skyriuose pasakojama apie sionizmą ir norą grįžti į „istorinę Tėvynę“ – Izraelį. J. Fainas net rašo, kad „Izraelis niekam nekeršijo. Jis visiems atleido ir priglaudė savo glėbyje“ (p. 284). Nors tokie teiginiai gali atrodyti istoriškai nepriimtini ar abejotini, jie padeda atskleisti sudėtingą atminties ir istorijos problemą.

Šiuo atveju verta atkreipti dėmesį į kolektyvinės atminties sampratą ir ją nagrinėjusį Maurice’ą Halbwachsą. XX a. sociologas vienas pirmųjų pradėjo tyrinėti kolektyvinę atmintį ir istoriją. Jo teigimu, atmintis neturėtų būti vartojama vienaskaitos forma, nes mūsų prisiminimus visada veikia kiti žmonės, daiktai ir istorinis laikotarpis. Kitaip nei istorija, atmintis yra gyva ir kintanti. Istoriją įtvirtina mokslininkai ir valstybė, todėl ji ganėtinai stabili ir teigia vieną priimtą tiesą. Atminties ir istorijos perskyrą nagrinėjo ir kiti mąstytojai. Rašytoja ir filosofė Susan Sontag svarsto, kad galima tik atmintis, nes istorija neegzistuoja. Autentiška tik tai, ką prisimename patys, o ne įteigta, išmokta tiesa. Istorikas Reinhartas Koselleckas kritikuoja ne tik istorijos, bet ir M. Halbwachso atminties sampratą. Anot R. Kosellecko, atmintis taip pat turi totalitarinį atspalvį, o istorija visada plėtojasi natūraliai. Taigi istorijos ir atminties perskyra iki šiol išlieka svarbus klausimas.

Būtent tokius aspektus išryškina ir J. Faino romanas. Istoriškai abejotini teiginiai veikia kaip gyvos kolektyvinės atminties apraiška. Kitaip tariant, autorius netiesiogiai klausia, kas yra istorinė tiesa ir ar joje atsiranda vietos kolektyvinei atminčiai. Štai kodėl romane nėra vien blogų ar vien gerų personažų – kartais lietuviai žudė žydus, o kartais juos gelbėjo. Kartais tas pats žmogus vieniems tampa gelbėtoju, o kitiems – budeliu. Negalime atrasti vienos istorinės tiesos, nes tokia tiesa neišvengiamai ignoruoja unikalias patirties detales. Bet galime pabandyti atkreipti dėmesį į gyvus prisiminimus. Todėl romanas „Berniukas su smuiku“ yra savotiška kova tarp istorijos ir atminties.

Tačiau reikia mokėti ir pamiršti. Grįžusi iš lagerio Jochanano motina ilgai negali pradėti naujo gyvenimo. Ji paranojiškai bijo, jog kiekvieną minutę naciai gali grįžti ir vėl ją išvežti į koncentracijos stovyklą. Atmintį nagrinėjantys mąstytojai pastebi, kad didžiąsias tragedijas išgyvenusieji dažnai patiria tylos periodus, kai atsisakoma kalbėti ir prisiminti. Gyvybiškai svarbią amneziją patiria ir Jochananas, tačiau sugeba gyventi toliau ir, motinos nepasitenkinimui, savo namuose nuo lietaus paslepia įkalintus vermachto kareivius.

Viename interviu Sigitas Parulskis prisipažino, kad po romano „Tamsa ir partneriai“ sulaukė pasipiktinimo laiškų, nes kūrinyje pasakojo apie lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse. Tačiau knygos „Berniukas su smuiku“ populiarumas ir antrasis leidimas leidžia manyti, kad jau esame pasirengę nagrinėti sudėtingas temas. Nors kai kurios romano vietos gali sukelti istorinį pykti, būtent dėl šios emocijos kūrinys vertas dėmesio.

Draugai