Žmogus yra homo utopicus. Jį visada domino grandiozinių politinių projektų kūrimas. Tačiau kartais tikrovė nepasiduoda proto imperatyvui ir viskas baigiasi tragiškai. Ne veltui utopijas nagrinėjančioje knygoje „Juodosios mišios“ Johnas Grey’us teigia: „Utopijos yra kolektyviniai sapnai, iš kurių galiausiai nubudus, ima ryškėti tikrasis jų košmariškumas.“ Nuo tokių kolektyvinių sapnų gali apsaugoti distopinė literatūra.

Emily St. John Mandel. „Vienuolikta stotis“

Šekspyro kūryboje pirmą kartą pasirodo frazė „puikūs naujieji pasauliai“ – ją ištarė dramos „Aud­ra“ veikėja Miranda, kai salą, kurioje gyveno kartu su tėvu, aplankė gražusis Ferdinandas. Miranda padarė indukcinę mąstymo klaidą: pagalvojo, kad visi vyrai turėtų būti tokie gražūs kaip sužavėjęs jaunuolis. Šis epizodas įkvėpė klasiką Aldousą Huxley ir Šekspyras tapo nematomu distopinio pasaulio piliečiu.

Emily St. John Mandel romanas „Vienuolikta stotis“ prasideda kaip klasikinė apokalipsė – neaiški liga žvėriškai plinta po pasaulį. Ankstesnį gyvenimą, kaip įprasta postapokaliptiniam žanrui, reprezentuoja tvarūs objektai: komiksai, išlikę pastatai, randai ant išgyvenusių žmonių veidų. Kūrinio veikėjai ne atsitiktinai kartais prasitaria, jog viskas jiems primena matytus filmus. Juk pasaulio pabaigą vertinsime pasitelkę būtent tokius ikoninius atvaizdus. Kai ateis galas, viską išgyvensime „kaip kine“. Taigi kūrinys aktualizuoja išmokto vizualaus banalumo klausimą.

Šekspyras rašė, kad gyvenimas yra teatras, o mes jame vaidiname. Romane ši mintis pagrindžia laiko perspektyvų padalijimą. Prieš pasaulio griūtį žmonės rūpinosi nesvarbiais dalykais: pinigais, karjera, prabangos prekėmis. Šį pasaulį puikiai apibūdina teatro terminas „persona“, kurio pirminė reikšmė – kaukė, aktorių dėvima scenoje. Žvelgiant iš postapokaliptinės perspektyvos, ankstesnis pasaulis atrodo keistas, netikras, nes vieninteliu tikslu tapo išlikimas. Mirties artumas grąžina tikrąjį gyvenimą, todėl keista, kad „žemėje būta akimirkos, neįtikėtinos žvelgiant dabarties akimis“ (p. 213).

Pakinta mirties vertinimas. Iki epidemijos anapus išėjusį individą aprauda artimieji, o pats procesas regimas išimtinais atvejais. Tačiau kataklizmą išgyvenusiame pasaulyje žmonės miršta kasdien, todėl tai netenka ypatingumo, tampa banaliu kasdienybės faktu. Taip sukuriamas retrogradinis kūrinys: pasakojimas apie ateitį primena Šekspyro gyvenamąjį laikotarpį, kai maras galėjo nušienauti pusę Europos.

Nors rašytoja mėgina nagrinėti vizualų banalumą, tačiau nesugeba išvengti klišių. Iš pradžių prancūzišku žodžiu cliché vadintos formos antspaudams gaminti. Jas naudojo Johanno Gutenbergo spausdinimo prese, tapusiame masinės daiktų gamybos pirmtaku. Kad atspausdintų naują knygą, J. Gutenbergui reikėjo tik sukeisti klišes vietomis. Autorė romaną kuria panašiai – banaliai sukeičia įprastus postapokaliptinio pasaulio akcentus. Daugelis romano elementų atkartoja kažkur matytus postapokalipsės motyvus, pavyzdžiui, oro uoste įkurtas miestas (Isaaco Mariono romanas „Šilti kūnai“), retrogradinis ateities gyvenimas (Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“) ar religinio kulto atsiradimas (filmas „Užstatyta žemė“). Net ir Šekspyras tokiame kontekste panaudojamas ne pirmą kartą...

Kiekvienas meno žanras veikia kaip ideologija. Tai fiksuotų taisyklių visuma, prie kurios pripratęs žiūrovas. Tačiau kiekvienas naujas žanrinis kūrinys privalo pasiūlyti kažką savita. Akivaizdu, romano „Vienuolikta stotis“ autorė norėjo originaliai panaudoti Šekspyro kūrybą, tačiau jai nepavyko. Nors romanas nėra vienareikšmiškai blogas, jis gali būti vertinamas tik kaip banali kopija.

Emily St. John Mandel. „Vienuolikta stotis“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Maja Lunde. „Bičių istorija“

Ką tik gimusi bitė intuityviai jaučia, kad gyvenimo tikslas yra spiečiaus prieaugis. Tuo bitės skiriasi nuo žmonių, linkusių kvestionuoti savo egzistencijos prasmę. Todėl kyla klausimas, ar gali romanas „Bičių istorija“ apmąstyti žmonijos pabaigą.

Kultūra romane užima esminę vietą. Prisiminkime dvigubą šio žodžio reikšmę. Visų pirma, jis reiškia žemdirbystę, dirvos arimą ar kokią nors (ne)grūdinę kultūrą, ir tik vėliau pasitelkiamas žmogaus kūrybos potencialui ar gyvenimiškų pamokymų aruodui įvardyti. Kūrinyje aktualizuojamos abi šio žodžio konotacijos. Dvasinis medus, t. y. aukštoji kultūra, kaip ir žemė maitintoja, kurią romane simbolizuoja bitės, yra augimo pagrindas. Ne veltui Apšvietos intelektualai tikėjo, kad tik kultūra sukurs geresnę visuomenę. Taip autorė netikėtai sujungia iš pirmo žvilgsnio nesusijusius bičių ir žmogiškosios kultūros klausimus.

Knyga ištesi pavadinime duotą pažadą ir trumpai, bet turiningai supažindina su bičių pasauliu. Pateikiama ir įdomybių, pavyzdžiui, kad JAV bitės dažnai vežiojamos po kaimyninių valstijų pasėlius, kuriuos turi padėti apdulkinti. Mistinis „bičių šeimų kolapsas“, apie kurį kalba abejotinos kilmės pseudodokumentika, taip pat aptariamas ir šiek tiek paaiškinamas. Tai stipriosios kūrinio pusės.

Tačiau akivaizdus nemenkas trūkumas. Knygą sudaro trys fabulos – praeities, dabarties ir ateities. Deja, ateities pasakojimas, kuris turėtų būti įdomiausias, visiškai nepateisina vilčių. Ateities pasaulis kvailas ir alogiškas, vienintelis įdomus aspektas – augalų apdulkinimas atliekamas rankomis. Šį fiziškai sunkų darbą ir dirba pagrindinė ateities naratyvo veikėja. Nors ji yra juodadarbė, kažin kodėl išsiskiria magiškais, intelektualiniais gebėjimais – viską išmano apie jau seniai nepraktikuojamą bitininkystę, biologines ligas ar praeities kultūrą. Visažinė personažė būtina romano istorijos progresijai, todėl kūrinyje paaiškinama, kad moteris iš prigimties protinga, visko išmoko skaitydama knygas. Nelogiškų sąlyginumų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, banaliai panaudojamas deus ex machina principas: pagrindinė veikėja netikėtai prisimena vaikystėje mačiusi panašius ligų simptomus, kurie dabar kamuoja jos vaiką, ir perpranta totalitarinės Kinijos vyriausybės paslaptį!

Nors įpusėjus skaityti galima atspėti visų siužetinių linijų pabaigas, neabejotinas „Bičių istorijos“ privalumas – kūrinys skatina gamtinį sąmoningumą, net žadina paranoją dėl ateities. O tai ir yra distopinio romano tikslas.

Maja Lunde. „Bičių istorija“. Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė. – V.: „Tyto alba“, 2017.

Karel Čapek. „Karas su salamandromis“

1955 m. JAV, Montgomeryje, įvyko istorinis lūžis. Į visuomeninį autobusą įlipo neeilinė persona. Susimokėjo už bilietą ir atsisėdo ant viduryje esančios kėdės. Vairuotojas paprašė persėsti į galą, nes būtent ten turi sėdėti tokie kaip ji. Šios asmenybės vardas – Rosa Parks, ir ji buvo salamandra...

Taip galėjo nutikti Karelo Čapeko romane „Karas su salamandromis“. Pasitelkdamas modifikuotus istorinius liudijimus, tokius kaip laikraščių iškarpos ar įžymybių prisiminimai, legendinis čekų rašytojas konstruoja savojo romano pasaulį. Tai klasikinis naratyvas apie žmogaus sukurtą ir kontrolės netekusį monstrą. Kaip viską griaunantis Mary Shelley Frankenšteinas arba sąmoningumą įgijusi ir „Aš, robotas“ ištarusi Isaaco Asimovo mašina, K. Čapeko salamandros supranta savo galią, kurią nukreipia prieš žmogų.

Ar šis klasikinis kūrinys vis dar aktualus? Įdomu, kad „Karas su salamandromis“ gali būti interpretuojamas dvejopai: kaip distopinė kritika ir kaip utopinio projekto įteisinimas. Anot literatūros istorikės Elizabeth Maslen, romane svarbią vietą užima kalba. K. Čapekas nesekė iš čekiškos Bohemijos kilusio ir vokiškai rašančio Franzo Kafkos pėdomis ir savo kūrinį nusprendė rašyti gimtąja čekų kalba. Be to, romane pasakojama, kaip išleidžiamas čekų kalbos žodynas salamandroms, o šiuos nuostabius monstrus atradęs kapitonas Vantochas pamiršta savo protėvių kalbą. Be to, salamandroms paplitus pasaulio mokslininkai bando nuspręsti, kokia tarptautine kalba jos turėtų kalbėti (frankofilai nusivils, nes pasirenkama anglų...).

Verta atkreipti dėmesį į romano išleidimo kontekstą. Kai 1936 m. pasirodė kūrinys, Adolfas Hitleris jau akivaizdžiai propagavo agresyvią ekspansinę politiką. Čekoslovakija tuo metu buvo viena iš trijų Europos demokratinių šalių, nes čekų „tautos tėvas“ Tomašas Masarikas po Pirmojo pasaulinio karo sugebėjo susidoroti su totalitarizmo šalininkais. Ekonomiškai ir politiškai stipriai Čekoslovakijai grėsmę kėlė agresyvi kaimynė. O „Kare su salamandromis“ pateikiamas simbolinis utopinis K. Čapeko planas, kaip ir toliau stiprinti tėvynę.

„Karas su salamandromis“ išleistas beveik prieš šimtą metų. Stebina, kad įdomiausiai distopinę idėją nagrinėja ne šiandienai priklausantys apžvalgoje nagrinėti kūriniai, o būtent ši knyga.

Karel Čapek. „Karas su salamandromis“. Iš čekų kalbos vertė Vytautas Visockas. – V.: „Obuolys“, 2018.