Vitalij Binevič. Siaubo literatūra

Tigre, degantis nakčia

Miškuose liepsna skaisčia,

Kieno rankos, pirštai drožė

Tavo šiurpų kūno grožį?

                 William Blake. „Tigras“ (vertė Lanis Breilis)


Howard Phillips Lovecraft. „Tykantis tamsoje“

Kai Cliffas Burtonas supažindino kitus grupės „Me­tallica“ narius su Howardo Phillipso Lovecrafto kūryba, sukūrė instrumentinę devynių minučių kompoziciją „Ktulu šauksmas“ (angl. „The Call of Ktulu“). Grupė sąmoningai iškreipė pabaisų pavadinimą, kadangi, kaip viename apsakyme rašo pats H. P. Lovecraftas, vien jų vardas kelia baimę ir pažadina vandenyno gelmėje miegančius senuosius dievus. Kthulhu, prabėgus keliems dešimtmečiams nuo jų sumanymo, tapo populiariosios kultūros dalimi.

H. P. Lovecraftas beveik visus kūrinius skelbė nerimtuose bulvariniuose leidiniuose, kurie publikuodavo pulp fiction. Jis nelankė mokyklos ir neišmoko kokybiškai rašyti spausdinimo mašinėle – klavišus spaudinėjo tik rodomaisiais pirštais. Jam stigo tvarkos ir organizuotumo, todėl rankraščių perrašinėjimas užtrukdavo. Štai kodėl visos kūrybos rinktinės pasirodė tik po autoriaus mirties. Tačiau jis, kaip tik­ras eruditas, apsakymuose mini kitus keistojo meno auteur: tapytojus ezoterikus, pamišusius architektus ar rašytojus savižudžius. Tai kuria įvairų ir turiningą pasaulį, perpildytą keistų vaizduotės apraiškų. Kaip tokia nevienareikšmė asmenybė tapo vienu svarbiausių siaubo žanro kūrėjų?

Siaubas H. P. Lovecrafto apsakymuose pasireiškia per (ne)racionalumo priešpriešą: daug veikėjų yra išsilavinę mokslininkai, ankščiau netikėję senosiomis pasakomis. Tačiau sužinota tiesa pakeičia jų pasaulėvaizdį, todėl svarbų vaidmenį autoriaus kūryboje atlieka raštas. Apsakymai įgauna kieno nors užrašytų prisiminimų arba keistų (pseudo)mokslinių, teosofinių ar filosofinių kūrinių analizės formą. Taip iš racionalios rašytinės civilizacijos grįžtama į senąjį, kalbinį ir mistinį jos pagrindą. Tokia kūrybos savybė iki šiol kelia literatūrinius ginčus. Žinomiausias lavkraftininkas Sunandas T. Joshi teigia, kad rašytojas buvo išsilavinęs mokslinčius, kūriniais garbinęs mokslinę tiesą. Tačiau literatūros istorikas Franzas Rottensteineris mano, kad H. P. Lovecraftas visiškai neišmanė filosofijos ir domėjosi tik pseudomokslininkais. Neatsitiktinai garsiausia rašytojo apysaka „Kthulhu šauksmas“ prasideda daugiapras­me mintimi: „Mokslai, kurių kiekvienas žengia sava kryptimi, lig šiol mums padarė nedaug žalos, tačiau kada nors, į viena sudėjus išskaidytas žinias, atsivers tokios siaubingos tikrovės perspektyvos, toks baisus mūsų padėties tikrovėje vaizdas, kad mes nuo to naujo žinojimo išprotėsime arba spruksime šalin nuo nepermaldaujamos šviesos į naujų tamsiųjų amžių ramybę ir saugumą“ (p. 109–110).

 

Howard Phillips Lovecraft. „Tykantis tamsoje“. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė, Andrius Kunčina. Viršelio dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2018
Howard Phillips Lovecraft. „Tykantis tamsoje“. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė, Andrius Kunčina. Viršelio dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2018

 

Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog H. P. Lovecraftas pasakojimus palieka neužbaigtus. Perskaičius visada norisi išgirsti, koks likimas ištiko mūsų pasaulį. Tačiau taip aktualizuojama turbūt žiauriausia baimės forma – nežinomybė. Pavyzdžiui, apsakyme „Tas, kuris šnabždėjo tamsoje“ aprašoma fonografu įrašyta Kthulhu kalba. Pasakotojas – neaišku, ar pats H. P. Love­craftas, ar surasto rankraščio autorius – pabrėžia prastą garso kokybę. Tačiau „švarus“ įrašas mūsų neįtikintų. Medijų teoretikai pastebėtojo: būtent trukdžiai suteikia medijų artefaktams tikroviškumo. Pavyzdžiui, kuo labiau nuotrauka išblukusi, tuo autentiškiau atrodo. Neatsitiktinai atsiradus naujosioms medijoms – fonografui, fotografijai ir kinematografijai – išpopuliarėjo įvairių vaiduoklių ar spiritizmo seansų fiksavimas. Būtent netobulumas kursto nežinią, ir kaip tik tuo naudojosi H. P. Lovecraftas. Jei jis pasakotų apie pasaulio pabaigą, sukurtos istorijos nedarytų tokio didelio įspūdžio: „(...) suvokėme, kad netrukus mūsų laukia susidūrimas su nežinomybe“ (p. 292).

Iki šiol neaišku, ar H. P. Lovecraftas yra civilizacijos ir mokslo kritikas, ar jų apologetas, ar jis – genijus, ar šarlatanas. Tačiau todėl jo kūryba tampa dar įdomesnė. Akivaizdu, jis – meistriškas siaubo architektas, iš anksto žinantis, kaip sudėlioti mistinį siaubą keliantį sakinį. Džiugu, kad pagaliau sulaukėme lietuviško vertimo. Gal kas nors pagaliau išvers ir patį „Nekronomikoną“?


Artur Perez-Reverte. „Diuma klubas“

Vieną naktį senose Prahos žydų kapinėse susitiko dvylika paslaptingų asmenų. Kiekvienas jų atstovavo senuosiuose raštuose minimoms Izraelio gentims. Visi pasižadėjo ir toliau bandyti užkariauti pasaulį: perpirkinėti bankus ir įmones, nuodyti geriamojo vandens šulinius ir grobti katalikų vaikus. Vaikų kraujas per religines žydų šventes esą patiekiamas su maca. XIX a. Europoje šią pasaką išgarsino pamfletas „Žydų kapinės Prahoje“, kuris nužiūrėtas nuo Alexandre’o Dumas kūrinio „Žozefas Balzamo“. Vėliau antisemitų sukurptas beletristinis pamfletas įkvėpė ir tragiškai pagarsėjusį pramaną „Siono išminčių protokolai“. A. Dumas netiesiogiai tapo prietaro, kad su velniu susidėję žydai nori užkariauti pasaulį, autoriumi.

„Diuma klubas“ taip pat primena netikėtai kriptoje rastą literatūrinę klastotę. Romane tris kartus pateikiamos devynios graviūros, kurias skaitytojas kviečiamas lyginti tarpusavyje. Jų analizė turėtų atskleisti paslaptį, kaip iškviesti šėtoną, tačiau padeda išsiaiškinti neįtikėtiną tiesą – kad literatūroje jokios tiesos nėra. Taip apmąstomas fikcijos ir tikrovės klausimas, ar gali vaizduotės kūrinys paveikti realybę. Minėtieji „Siono išminčių protokolai“ demonstruoja, jog gali, ir dar kaip. Juk būtent šį trumpą veikalą lyg vadovėlį nagrinėjo Hitleris ir Stalinas. Tad „Diuma klubu“ primenama: knygos dažnai rašomos norint apginti arba pašlovinti konkrečią ideologiją ar žmogų. Jos ne tik išminties saugyklos, bet ir kvailybių šaltiniai. Galvodamas apie baronienę, rašančią ezoterines knygas, pagrindinis romano veikėjas tiesiogiai užsimena apie raštui būdingą galią mistifikuoti ir apkvailinti: „Šiaip ar taip, pagalvojo jis, juk jai reikia kuo nors užpildyti penkis šimtus savo bestselerio puslapių“ (p. 285).

Kartais knygose prirašoma tiek nesąmonių, melagingų teiginių ir iš piršto laužtų racionalizacijų, jog nevalingai imi visu tuo tikėti. Juk negali būti, kad tai vien pramanai! Būtent šią logiką atkartoja ir „Diuma klubas“. Romane apstu bepročių, meistriškai gebančių paaiškinti savo pamišimą logikos dėsniais: šėtoną kviečiantis senų knygų kolekcionierius, su „Trijų muškietininkų“ veikėja susitapatinusi miledi ar XIX a. periodiniuose laikraščiuose leidžiamų beletristinių romanų stilių kopijuojantis turtuolis (šiuose laikraščiuose buvo publikuoti ir A. Dumas kūriniai). Toks keistų detalių perteklius kuria intrigą, juolab kad romane dažnai minimi tikrovėje egzistuojantys Vatikano nemalonėn patekę reti leidiniai, rankraščiai ir knygos.

 

Artur Perez-Reverte. „Diuma klubas“. Iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. Viršelį kūrė dainovskidesign. – V.: „Alma littera“, 2018.
Artur Perez-Reverte. „Diuma klubas“. Iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. Viršelį kūrė dainovskidesign. – V.: „Alma littera“, 2018.

 

„Diuma klubas“ galėtų tapti tikra švente knygų mėgėjams. Vis dėlto perskaitęs kūrinį jaučiausi apgautas. Pasakojimo pradžioje autorius skaitytojui prižada daug nuotykių ir netikėtų posūkių, tačiau atomazgoje tiesiog nesugeba išspręsti visų konfliktų ar paslapčių. Knygai įpusėjus, jau pradeda kamuoti mintis, kad tai niekur nenuves. Štai kodėl pirmą kartą apžvalgoje atskleisiu kūrinio atomazgą – pasirenkama vienintelė įmanoma pabaiga ir pasakojimas perkeliamas į metalygmenį, kai atsiskleidęs istorijos pasakotojas informuoja, kad jokio šėtono nėra, visi yra tik bepročiai, ir šiaip galime knygą padėti į šalį...

Nerimta literatūra turi kažkokio nepaaiškinamo žavesio. Kartais tiesiog norisi pajusti skaitymo malonumą ir negalvoti apie logines naratyvo klaidas, neįtikinančius veikėjų charakterius ar gilumines teksto prasmes. Būtent tokia knyga galėjo tapti „Diuma klubas“: „Bręsdamas žmogus tampa Flobero ar Stendalio gerbėju arba renkasi Folknerį, Lampedūzą, Garsiją Markesą, Darelą ar Kafką... Mes tampame skirtingi, kartais net priešininkai. Bet tereikia paminėti tam tik­rus autorius ir kai kurias stebuklingas knygas, ir mes vėl tampamame bendrininkai“ (p. 393). Galėjo, bet deja, netapo.


Mariana Enriquez. „Tai, ko netekome ugnyje“

1920 m. Sigmundas Freudas išleido trumpą veikalą „Anapus malonumo principo“, iki šių dienų keliantį aršų ginčą tarp jo sekėjų. Esė tapo mokslininko mąstymo lūžiu – šalia libido jėgų, lemiančių mūsų elgseną, atsiranda mirties potraukis, taip pat atliekantis svarbų vaidmenį kartais absurdiškame gyvenimo teatre. Erosas ir Tanatas neišvengiamai susiję, todėl, pasak S. Freudo, žmogus nesąmoningai nori ne tik daugintis ir patirti malonumą, bet ir susinaikinti. Ši sąsaja taip pat grindžia pamatinį kūrybos ir gyvenimo pabaigos ryšį – kaip teigė kitas siaubo literatūros grandas Edgaras Allanas Poe, jaunos merginos mirtis yra poetiškiausia tema.

Bet kuri kultūra vienaip ar kitaip domisi mirtimi. Būtent dėl šios priežasties mus jaudina siaubo literatūra, filmai ir pasakos. Įdomus pavyzdys – Meksikoje švenčiama „Mirusiųjų diena“ (isp. Dia de Muertos), kur mirties groteskas įgauna estetiškai priimtiną ir net erotišką formą. Kaip tik prigimtinį potraukį mirčiai ir karnavalinį jos įprasminimą knygoje bando rea­lizuoti Mariana Enriquez. Jau pirmame apsakyme minimas kultas, kurio sekėjai gatvėse palieka mažus iš kaukolių ir žvakių suręstus altorėlius. Tačiau autorė neapsiriboja vien metafiziniu siaubu, kadangi daugelyje apsakymų nagrinėjami ir fizinės tikrovės košmarai. Pasakojimai plėtojami socialinės nelygybės kontekste, todėl veikėjus galima suskirstyti į dvi grupes – privilegijuotus bei gyvenančius gan saugų gyvenimą ir bandančius išgyventi narkotikų, žmogžudysčių ar žmonių grobimų kasdienybėje. Pavyzdžiui, viename apsakyme sujungiama religinė vargšų sekta, sunaikintos gamtos keliamas ekosiaubas ir iš užterštos upės gimęs monstras. Įvairių baimės formų ir apraiškų siejimas autorei leidžia originaliai nagrinėti keletą temų viename neilgame tekste.

Vis dėlto seniai neskaičiau tokios prieštaringos knygos. Keletas pasakojimų mane stačiai sužavėjo. Juose dažnai pasitaiko nuorodų į kitus siaubo žanro kūrinius. Pavyzdžiui, galima pastebėti užuominų į siaubo filmus ar net E. A. Poe išpopuliarintą užkeikto namo topos, kuris pirmą kartą panaudotas garsiajame autoriaus apsakyme „Ašerių namų žlugimas“. Taip autorė naudoja postmodernų pastišą ir intertekstualumą – juk siaubo kūriniams dažnai būdingos griežtos žanro taisyklės ar klišės.

 

Mariana Enriquez. „Tai, ko netekome ugnyje“. – Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė. Viršelo dailininkas Audrius Arlauskas. – V.: „Sofoklis“, 2018.
Mariana Enriquez. „Tai, ko netekome ugnyje“. – Iš ispanų kalbos vertė Laura Liubinavičiūtė. Viršelo dailininkas Audrius Arlauskas. – V.: „Sofoklis“, 2018.

 

Tačiau tam tikros detalės erzina. Perskaičius knygą atmintyje išliko tik vienas teigiamas vyro portretas, o jis tebuvo antraeilis veikėjas (vilkiko vairuotojas, tinkantis tik vienos nakties nuotykiui). Visi kiti vyrai vaizduojami kaip neryžtingi ir erzinantys personažai, prievartautojai ir nusikaltėliai arba kaip moterų prižiūrimi vaikai. Kritikos kažkodėl nesulaukia tik apsakymuose minimi homoseksualai arba transvestitai. M. Enriquez apsakymuose tarsi bando neutralizuoti visuomenės suformuotą „aktyvųjį“ vyriškąjį vaidmenį, ir turbūt būtent tai mane trikdo kaip vyr. lyties skaitytoją. Bet kaip tik šis neaiškumas yra stipriausia knygos savybė – užvertęs paskutinį puslapį dar keletą savaičių bandžiau suprasti ne tik tai, ką autorė norėjo pasakyti sukurtais neigiamais vyrų portretais, bet ir kodėl tai mane taip smarkiai išmušė iš vėžių.

Prancūzų mąstytojas Jacques’as Derrida, aptardamas Martino Heideggerio nenorą atsiprašyti už flirtavimą su nacizmu, pasakė skandalingą, bet labai prasmingą mintį – jo atsisakymas pateikti aiškią moralinę poziciją verčia mąstyti mus pačius. Panašus įspūdis išlieka perskaičius knygą „Tai, ko netekome ugnyje“. Geriau skaitysiu erzinančias knygas, o ne kitą dieną pamirštamą beletristiką.