Egzistencializmo klasikas J. P. Sart­re’as garsiojoje paskaitoje „Egzistencializmas yra humanizmas“ pasakoja apie jo studentui kilusią praktinę dilemą. Šis, Antrajam pasauliniam karui siaučiant, negali nuspręsti, ką daryti –­ likti namuose ir prižiūrėti sergančią motiną ar kovoti su vokiečiais. Galiausiai patarimo jis kreipėsi į dėstytoją. Sartre’as studentui atsakė: „Jūs esate laisvas, rinkitės.“ Jeigu knygos galėtų pateikti kokį nors atsakymą į mus kamuojančius klausimus, jis būtų būtent toks.

Jacques Chessex. „Tironas“. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Šiandien mirė tėvas, o gal ir vakar, nežinau. Taip galėtų prasidėti Jacques’o Chessexo romanas „Tironas“, pasakojantis Žano Kalmės istoriją. Pagrindinis veikėjas negali nusižengti krikščionių ketvirtajam įsakymui, todėl net ir po ilgai lauktos tėvo mirties nesijaučia laimingas. Nors romane tėvas tiesiogiai beveik nepasirodo, bet jo nuodingas palikimas turi įtakos Žano charakterio keistenybėms. Pavyzdžiui, nesugebėjimui užmegzti emocinių ryšių. Grėsmingas tėvo autoritetas veikia net bandant fiziškai suartėti su mylima moterimi, todėl šią situacinę impotenciją Žanas įveikia nešvariame prostitutės guolyje.

Albert’as Camus „Sizifo mite“ rašė, kad „nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą“ (p. 3). „Tironas“ kaip tik primena šią mintį. Knygos autorius nenori ir nebando klausti, ką daryti, nes tai taptų ideologiniu klausimu. Nors Žaną vargu ar galima pavadinti psichologiškai stipria asmenybe, o jo pasaulėjauta primena iškreiptą F. Dostojevskio „visi esame kalti, bet už visus esu kalčiausias“ ištarą, knygoje psichologiniai klausimai paliekami nuošalyje. J. Chessexas apmąsto būties sunkumą nepateikdamas jokių atsakymų, kaip su juo susidoroti. Šiuo požiūriu „Tironas“ puikiai atitinka egzistencinio romano sampratą. Kartais drąsos būti pritrūksta –­ toks Žano gyvenimas.

Tekstas persmelktas paranoja ir manija. Pagrindinis romano veikėjas ne­sėkmingai bando pabėgti iš jį it vora­tinklyje sukausčiusio galios diskurso. Žaną persekioja falocentriniai vaizdiniai, jis nuolatos atkreipia dėmesį į butaforinius aplinkos objektus, tokius kaip skėčio kotas ar čiurlenantis fontanas. Galios diskursą aktualizuoja ir baimę keliantis mokyklos direktorius (Žanas dirba mokytoju), prostitutė, sekso metu reikalaujanti pasakyti, „kas mano mokytojas“, studentų rengiamos nepaklusnumo akcijos, Hitlerį garbinantis kolega dėstytojas.

Tačiau tokia akivaizdi simbolika romaną smarkiai supaprastina. Žanas dažniausiai pats pasako, kokie daiktai ir kodėl jam primena tėvą. Taigi į klausimus „kas?“ ir „kaip?“ atsakoma nepaliekant galimybės skaitytojui suprasti pačiam. Idėjiškai „Tironą“ galima palyginti su F. Kafkos „Pilimi“ ar V. Woolf „Į švyturį“, kuriuose taip pat pasakojama apie autoritarinį tėvą, it Molochas ėdantį savo vaikus. Tačiau Chessexo romane viskas tiesmuka, be užuolankų, todėl, nepaisant idėjinio užmojo, tai gana primityvus kūrinys.
Egzistencinius romanus sunku analizuoti, juos reikia išgyventi pačiam. Tik skaitytojo patirčiai sutampant su pagrindinio veikėjo pasaulėjauta, atsiveria prasmė. Šiuo atveju „Tironas“ skaitytojui nieko nauja nepapasakos, tik primins žinomą patirtį. Tai neblogas, tačiau trivialus kūrinys.

Milan Kundera. „Nereikšmingumo šven­tė“. Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. – V.: „Baltos lankos“, 2017.

Kritikuoti Milano Kunderos knygą gali būti taip pat baisu, kaip ir gyventi. Tokią intelektualinę pagarbą kelia literatūros grandas. Trumputė knyga „Nereikšmingumo šventė“, kurią galima perskaityti per valandą ir kuri turbūt taps paskutiniu rašytojo kūriniu, sulaukė dviprasmiškų vertinimų. Tačiau geri pardavimai visame pasaulyje rodo didelį susidomėjimą. Ar šis romanas vertas tokios garbės?

Kūrinyje pasakojama apie keturis draugus, kurių vardų neįmanoma įsiminti. Tiesą pasakius, jų vardai nereikšmingi. Draugai vis susitinka, aptaria įvairias temas, tokias kaip filosofija ar meilė, ir tiesiog bando gyventi savo gyvenimus. Romanas sukurptas iš tarpusavyje akivaizdžiai nesusijusių „impresionistinių“ scenų. Jo prasmė gali būti rasta bandant išspręsti šį literatūrinį galvosūkį pasitelkus savo unikalią interpretaciją. Man atmintyje liko tik nuotrupos, paskiri epizodai, nes vienas kūrinio tikslų – skaitytojui sukelti tam tikras emocijas ir mintis.

Kartais M. Kundera vadinamas neo­egzistencialistu. Kad ir ką šis terminas reikštų, sunku ignoruoti filosofinį kūrybos pagrindą. Savo, ko gero, garsiausiame romane „Nepakeliama būties lengvybė“ autorius pasitelkia F. Nietzsche’s amžinojo sugrįžimo idėją. Kadangi gyvenimas nesikartoja ir viskas vyksta tik kartą, nėra vieno gyvenimiškų pasirinkimų vertinimo kriterijaus. Todėl gyvenimą lydi lengvybė. „Nereikšmingumo šventėje“ ta pati gyvenimo lengvumo idėja plėtojama priešingai: gyvenimas lengvas, nes visi veiksmai beprasmiški ir niekas niekada nepasikeis. Todėl lieka gyventi taip, tarsi gyvenimas būtų prasmingas.

Kai kas teigia, kad abu romanai tematiškai nesusiję, nes kelia skirtingus klausimus. Tačiau rašydamas apie Staliną, kuris naujame romane – vienas iš veikėjų, Kundera neišvengiamai rašo ir apie „Stalino kartą“ bei Čekoslovakiją. Nors šis kontekstas nėra svarbiausias (o ir atpažins jį turbūt tik rytų europiečiai), tačiau istorinis palikimas ir jo sukeltos traumos išlieka. Abiejuose romanuose taip pat vyrauja egzistencinės beprasmybės tema, bet siūloma skirtinga jos įveika.

Tai liūdna knyga, nors ir nestokoja intelektualaus kunderiško humoro. Tik Kundera gali taip tragikomiškai aprašinėti mėšlą, Staliną ir mirtį. Vienas įsimintiniausių epizodų: Stalino trenksmas per stalą atsikartoja po daugelio metų, erdvėlaikyje, kuriame vyksta pagrindinis veiksmas. Kitas epizodas pasakoja apie moterį, bandžiusią nusižudyti, bet nuskandinusią savo gelbėtoją. Galiausiai vėl pasirodo bėgiojantys Stalinas ir Kalininas, o gal tik juos vaidinantys aktoriai. Nuolatinis žaidimas laiko perspektyvomis taip pat gali būti nuoroda į Nietzsche’s amžinojo pasikartojimo filosofiją.

Sakoma, kad jei kritikas pasakys, jog knygos skaityti nereikia, žmonės kaip tik užsinorės ją perskaityti. „Nereikšmingumo šventė“ – geras to pavyzdys. Tai intelektualiai turtinga, tragikomiška knyga, tačiau skirta tik autoriaus kūrybos mylėtojams. Nepavydžiu žmonėms, pažintį su Kunderos kūrybą pradėjusiems nuo šio kūrinio.

Kamel Daoud. „Merso. Naujas tyrimas“. Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla tęsia egzistencialistinių romanų leidybą. Be jau aptarto „Tirono“ ar 2015 m. išleisto klasiko Ch. F. Ramuzo romano „Adomas ir Ieva“, leidykla taip pat išleido ir Kamelio Daoudo knygą „Merso. Naujas tyrimas“. Vertinant šį kūrinį, būtina prisiminti Camus „Svetimą“. Pagrindinis „Merso“ veikėjas –­ alžyrietis Harunas, pasakojantis savo brolio, Camus romane nužudyto arabo, istoriją. Nors monologo forma primena Camus knygą „Krytis“, K. Daoudo kūrinys remiasi būtent „Svetimo“ veikėjų pozicijų sukeitimu. Tačiau, jeigu Camus Merso pasakojimą pradeda nuo motinos mirties, o užbaigia gyvenimiško absurdo postulavimu, tai Daoudo Harunas pradeda nuo brolio Musos nužudymo (nors pirmose romano eilutėse jis akcentuoja motinos gyvybingumą) ir užbaigia Alžyro ir Prancūzijos visuomenės kritika.

Pagrindinis veikėjas netiesiogiai atkartoja vieną Sartre’o minėtos paskaitos mintį, kad pirminė – egzistencija, o tik tada – mąstymas. Tai viena pamatinių egzistencializmo gairių, apversta dekartiškoji cogito ergo sum („mąstau, vadinasi esu“) ištara, kuria siekiama pagrįsti žmogaus laisvę ir atsakomybę. Todėl Harunas ir sako: „...itin anksti suvokiau, kad tarp visų, pliurpiančių apie mano padėtį – angelų, dievų, velnių ar knygų kohortų, – esu vienas, žinantis, kas yra skausmas, mirties, darbo ir ligos pareiga“ (p. 88). Nėra vienos tiesos arba visiems bendros prasmės, kuri lyg iš dangaus būtų mums nuleista, todėl Harunas burnoja net prieš islamą. Jo žodžiuose taip pat galima pastebėti kamuojančią vienatvę. Vienos tiesos nebuvimas ne tik pagrindžia laisvą egzistenciją, bet ir dialogo bei bendrabūvio negalimybę. Harunas kartą prasitaria, kad visi mes gimstame ir mirštame vieniši, todėl neturėtų stebinti, jog romanas parašytas kaip monologas.

Camus sakė, jog norint tapti filosofu, būtina rašyti romanus. Kaip tik tai knygos autorius pagrindinio veikėjo lūpomis ir daro – filosofuoja. Tačiau pravartu prisiminti, kad egzistencializmas atsirado kaip iššūkis klasikinei filosofijai, taigi tapo tam tikra antifilosofija. Pasirenkami visiškai kitokie mąstymo atspirties taškai, atkreipiamas dėmesys į apleistą sritį – egzistenciją. „Merso“ šiuo atžvilgiu užima įdomia poziciją, nes jame antifilosofinė pozicija kritikuojama. Daoudo kūrinyje tarsi sakoma – lengva jums, sėdintiems filosofų kavinėse, samprotauti apie gyvenimo absurdiškumą. Tikras gyvenime patiriamas žiaurumas, pasireiškiantis kaip beprasmiška brolio mirtis, yra skaudesnė patirtis negu ab­straktus filosofų aprašytas absurdas.

Romane galima įžvelgti net tam tikrų užuominų į E. Saido veikalą „Orientalizmas“ ir apskritai europocentristinio mąstymo kritiką. Tai aktualizuoja simbolinė plotmė. Harunas galiausiai ir pats nužudo prancūzą, tačiau jo nusikaltimas tampa Merso nusikaltimo priešprieša. Jis įvykdomas naktį, o ne dieną, kaip Camus romane. Daoudo nusikaltėlis negali sulaukti taip geidžiamo teismo, nes jis niekas, todėl atleidžiamas nuo atsakomybės. Camus romane vardo neturi ne tik Musa, bet ir visa Alžyro tauta, ir visuomenės paribiuose atsidūrę žmonės. Būti teisiamam yra buržua (šiuo atveju ‒ prancūzų) pasaulio teisė, kurios neturi visuomenės padugnės (šiuo atveju, alžyrietis). Tai gali būti užuomina apie egzistencialistų kairuoliškas politines pažiūras, kurios taip pat sulaukia autoriaus kritikos. Istorikas ir intelektualas T. Judtas kartą ironiškai pastebėjo, jog tik prancūzų kairieji egzistencialistai gali samprotauti apie autentišką egzistenciją ir kartu šlovinti Sovietų Sąjungą. Taip elgiasi ir Merso – banaliai nušovęs arabą, jis apmąsto ne nusikaltimą, o kamuojantį egzistencinį absurdą.

Nors „Merso“ vertinimas priklausys nuo skaitytojo noro įžvelgti filosofinį kontekstą, sunku nepastebėti knygoje nagrinėjamų problemų gausos. Galiausiai už visų temų slypi vienas genialus klausimas, išsakytas pagrindinio veikėjo lūpomis – ir kaip paskui rimtai vertinti gyvenimą? Kaip tik šis klausimas, iškilsiantis perskaičius knygą, yra stip­rioji romano pusė.