Vitas Areška. Ar prisijungs skaitytojas prie finišo mįslių

Romas Daugirdas. IR TREČIĄ VALANDĄ PO FINIŠO. Poesizmai. – Vilnius: Homo liber, 2013.

Romas Daugirdas yra tipiškas miesto kartos poetas – itin produktyvus, rizikuojantis, nesibaiminantis, kad bus nesuprastas, kitoks. Jis gaivina ir pratęsia lietuviškojo avangardo patirtį ir tradiciją. Remiasi ir Europos kultūros pasiekimais, prabyla kaip Europos pilietis. Rinkinyje „Ir trečią valandą po finišo" išryškina dar vieną naują stilistinį aspektą – minimalistinę kompoziciją – pasakyti mažiau, o išreikšti daugiau. Be to, dar sukuria netikėtą žanrinį naujadarą – poesizmą. Jame derina poezijos specifiką – metaforas, palyginimus, metriką, laisvą fantaziją ir prozos pasakojimą, primenantį novelę, aforizmą, parodiją, paradoksą. Tie žanriniai aspektai susilieja, susipina. Skaitytojui bus nelengva „perkąsti" R. Daugirdo tekstą: jis gana mįslingas, jeigu lyginsime su poetų „nuo žagrės" kūryba, kurioje irgi buvo ir yra sprendžiamos amžinos egzistencijos mįslės, tik tai daroma per šimtus metų nusistovėjusia tradicija, nenutolstant nuo gramatinio, stilistinio „realizmo".
R. Daugirdas gan aktyviai ir polemiškai svarsto kitokius kūrybos variantus ir alternatyvas. „Tikrovė nėra perdėtai realistiška. O jos paveiktas mąstymas atsikrato bent dalies tiesiaeigiško nekaltumo" (p. 70). Tuo norima pasakyti, kad kūrybinė fantazija turi kitokį realumą. Pavyzdžiui, galima pamėginti sukurti žmogaus, panašaus į Kristų, pavyzdį. Nesvarbu, kad jo nemylėsite. Ir jis bus pasmerktas vienatvei. Pastatysite jam kuklų paminklą –­ „sniego bobą", prie kurio vesite savo šunį nusišlapinti. „Kas paneigs, kad dirbate pažangos labui?" (p. 70). Tai beveik proziškas tekstas, polemiškas, ironiškas, neigiantis galimybę pajungti meną kokiai nors visuomeninei idėjai, ieškojimui vienuoliktosios maksimos, kad būtų galima susprogdinti visas ankstesnes. „Dugnas koketiškai sumirksės juoduliais. Lyg sėklomis kito pasaulio. Kuris kritimą prailgins, apipynęs vijokliais vertikalių spyglius. Prakaituos mūsų sielos, nujausdamos dublerių dalią. Kai šešėliai sueina į antkapius. Ir prasmenga girtuoklių sapnuos" (p. 77). Kad ir kiek kontroversiškai ten būtų svarstomos egzistencijos problemos, jų neapibrėžtumas, net eilėraščių pavadinimų neutralumas, skaitytojas vis vien junta tam tikrą didaktinį kūrybos kontekstą. Poesizmų subjekto pasąmonėje egzistuoja du pasauliai. Vienas purvinas, mėšlinas, chaotiškas, merdėjantis, sujauktas, kuriame gyvuoja šlubos sielos, frigidiškos damos, plūduriuoja biografijų skeveldros. Laisvę junta tik alkani šunys. Žmonėms ant liežuvio kalasi kaktusai. Pasaulis yra kaip beprotnamis, bet šis turi vieną pranašumą – jis nesiruošia taisyti tos sujauktos realybės. Atsvara tai sujauktai tikrovei yra menas, kūrybos laisvė, nevaržoma meninė fantazija.
Dabar pacituosiu tos fantazijos rezultatą. „(Kiek visko jau nebus – ir iliustracijų mintims, kurios suvalgė savo uodegas. Interpretatorių rate pulsuos neapkabinama gyvatė. Ir nieks nesikėsins nukąsti jos galvos.) Mus naikina lietus, kuris krito iš plaunamo rojaus. Lašai tarsi strėlės kirto kraujagysles ir prasiverždavo lyg testamentas, palikęs kažką, dar nesužeistą. Kas bus dar kažkur, kada nors, špygą atkišęs sekos rudimentams. Nes paskutinis kartas turi šulinį, kurio dugne dauginasi mūsų sielos. Širdis numelioruota suyra atplaišom ir montuojasi į dangtį lyg vitražas. Ir per siūles mes grįžtame atgal" (p. 106). Šis metaforiškas tekstas, trigubo perkėlimo tropai, poeto nuomone, turėtų sužadinti skaitytojo smalsumą ir prisijungti jį prie išreikštos egzistencinės mįslės sprendimo, pajusti estetinį įspūdį. Tačiau tokių skaitytojų šiandien nebus tiek daug. Dar nedaug kas yra perpratęs šiuolaikinės modernios poezijos sistemą. Juk kiekvienas atskiras žodis šioje sistemoje yra žinomas, bet sakinyje jis jau pasidaro mįslingas, turi labai platų kontekstą. Kad ir, pavyzdžiui, neapkabinama gyvatė. Visi mes savyje nešiojamės nepanaikinamą blogį. Literatūrinis ir filosofinis palyginimo kontekstas itin platus, įgyja įvairiausių formų ir interpretacijų, ypač japonų kultūroje. Bet kasdieniame gyvenime ir lietuviai jį nuolat prisimena. Sudėtingesnis posūkis tekste – krintantis iš rojaus ir visus mus naikinantis lietus. Dar gilesnės fantazijos reikia įvertinti tokiems žodžiams kaip testamentas, špyga, šulinio dugne mūsų sielos, įmontuotos dangtyje širdies atplaišos. Čia poetas stebina. Tačiau nustebinti skaitytoją šiandien jau beveik nebeįmanoma. Greičiau poetas siekia estetinio įspūdžio, atsitraukia nuo didaktinio konteksto. Bet polemika išlieka: išorinis ir vaizduotėje esantis pasaulis nėra mums draugiškas ir palankus. Ką jis mums duoda ir ką mes žmonėms norime gero pasiūlyti, yra tik tariamas gėris.
Apmąstydamas egzistencinę aklavietę, poetas ironiškai žvelgia į klasikų likimą. „Penki klasikai žaidė slėpynių, nes praeiviai jų negalėjo rasti. Kišo galvas į skystėjantį purvą ir apnuogintais kūnais demonstravo drąsą pasauliui. Kuris žiūri dažniausiai pro užtamsintus akinius. Gal tikėjosi kada nors tapt rodyklėm prie kelio. Sufleruot neįkyriai, kiek kilometrų teks klampot iki rojaus. Ką nusinešt, kad prie pliuso priliptų dar vienas pliusas. Ir abu sužydėtų kaip svajonės žiemos" (p. 91). Tik suprantama, kad ir pačiam autoriui gresia panašus likimas, jeigu bus priskirtas klasikų luomui.
Rinkinio meniniame kontekste nuolat juntame grotesko nuotaiką, šiurpinimo įspūdį. Pagal poetą nereikėtų drovėtis apnuoginti tuštumą, kartais apmąstyti egzistencinę aklavietę. Suabejoti, kas logiškai turėjo būti. „Į kriauklę pylėm lozungą tarsi degtinę, kuri turėjo apsvaiginti ateitį. Nes skirto laiko išmalda sutapo su totalinio šunų mylėjimo laikotarpiu." (p. 107). Alkano šuns metafora kartojasi ne vieną kartą. Štai paklydęs šuo be žmonių, be bilieto ir be paskutinės stotelės keliauja troleibusu, nes gyvena jis ištuštėjusiame mieste. Tuo jis ir išsiskiria iš žmonių, nes nesunkiai prisitaiko prie gyvenimo kelionėje be finišo. Šuo gali grįžti atgal į gamtą ir vėl virsti vilku. Pasaulis rūstus, kontroversiškas. R. Daugirdas vengia lyrinio jausmingumo, maloninių ir mažybinių priesagų. „Ten jau paliko tave moteris, mojuodama mažybinėmis priesagom virš stogo. Jas įamžino kvailiai. Kaip padažą moralės virš kamuolinių debesų" (p. 9). Nuo lyrizmo autorius atsiriboja dėl tam tikro cinizmą įteisinančio stiliaus. „(Jau išeikvotos melancholijai atsargos kalorijų. Ant aukuro lyrizmo –­ prieš dvi sekundes nupjauti kiaušiniai. Tikriausiai tai ne mėšlas. Nes padaugintas pats iš savęs.)" (p. 51). Utopinėje erdvėje, „jausmų ganyklose", esama plačių galimybių apmąstyti, atrodytų, visokias „nesąmones". Tačiau ir toliau likti tik realioje žemėje jau nebeįmanoma, kad neatsidurtum pažinimo aklavietėje. R. Daugirdo programoje yra plėtojama tezė apie daugiamatį pasaulį ir ne vienos krypties meną. Pagal jo teiginius nėra vienintelio egzistencinio scenarijaus, vienintelio išlikimo varianto, kad išeitume tiek iš pažinimo, tiek iš egzistencinės aklavietės. Taip jis motyvuoja ir poesizmų kompoziciją. Ne tik pažinimas, bet ir estetika negali turėti vienintelio scenarijaus, vienintelės „teisingos" formos. Ir ankstesniuose rinkiniuose poetas nuolat keitė formą. Tik šiame rinkinyje leido sau daugiau pamokymų, į kontekstą perkeltos didaktikos. Kiek iki šiol buvo kartojama „menas menui" teorija, vis vien liko gyva pamokymų stichija. Net ir pati teorija pavirtina tą tiesą. Kitas klausimas, kada kokia nors tiesa skelbiama kaip vienintelė teisinga. Ir tai daroma primetama forma, kategoriškai, kitaip mąstančiuosius kaltinant atsilikimu, siauraprotiškumu. R. Daugirdas tvirtina, kad vienas iš trijų mėginimų „apšviesti tuos, kurie dar ant ribos. Dar viena koja čia ir stengias ją pakišti mums. Ir taip apsaugoti nuo finišavimo kartu".

Draugai