Vladas BRAZIŪNAS. Gandrelis iš vakar į visados

Vlado Braziūno nuotrauka

 

Marcelijus Teodoras Martinaitis
1936 04 01–2013 04 05

Balandžio 5 dienos vakarą po sunkios ligos užgeso rašytojo, poeto, eseisto, vertėjo, žymaus visuomenės veikėjo, vienos iškiliausių dabarties lietuvių kultūros asmenybių – Marcelijaus Martinaičio gyvybė.
Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių rajone. Mokėsi Gervinių septynmetėje mokykloje, Kauno politechnikume įgijo ryšių techniko specialybę. 1959–1964 metais studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete.
Baigęs studijas dirbo įvairių laikraščių ir žurnalų redakcijose, vėliau dėstė Vilniaus universitete, vadovaudamas ir lituanistikos studentų poetiniam susibūrimui „Literatų kalvė", išugdžiusiai visą būrį šiandien gerai žinomų rašytojų.
Kaip įtakingas, laisvai mąstantis kultūros žmogus, Marcelijus Martinaitis savo kūryba ir aktyvia visuomenine veikla brandino tautinę savimonę, Lietuvos laisvės ir valstybės atkūrimo siekį. Prasidėjus tautiniam Atgimimui, jis buvo vienas iš Sąjūdžio įkūrėjų ir Sąjūdžio Seimo tarybos narių. 1989 m. kaip Sąjūdžio narys išrinktas SSRS liaudies deputatu. Marcelijus Martinaitis energingai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
1992–1997 m. poetas vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, 2000–2012 m. pirmininkavo Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai.
Už nuopelnus valstybei ir jos kultūrai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1995) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000).
Kūrybinį kelią Marcelijus Martinaitis pradėjo 1955 metais. 1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas". Vėliau pasirodė poezijos knygos „Debesų laiptais" (1966), „Saulės grąža" (1969), „Akių tamsoj, širdies šviesoj" (1974), „Kukučio baladės" (1977), „Tie patys žodžiai" (1980), „Vainikas" (1981), „Toli nuo rugių" (1982), „Atmintys" (1986), „Amžinas tiltas" (1987), „Gailile raso" (1990), „Atrakinta" (1996), „Sugrįžimas" (1998), „Pareisiu su paukščiais" (2002), „Tolstantis" (2002), „K. B. Įtariamas" (2004), kritikos rinktinė „Poezija ir žodis" (1977), publicistikos ir eseistikos rinkiniai „Papirusai iš mirusiųjų lapų" (1992), „Prilenktas prie savo gyvenimo" (1998), „Laiškai Sabos karalienei" (2002), „Lietuviškos utopijos" (2003), „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001" (2006), biografinių užrašų knyga „Mes gyvenome" (2009), fotoalbumas su tekstais „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu" (2012).
Marcelijus Martinaitis yra parašęs pjesių lėlių teatrui, scenarijų Lietuvos kino studijos filmui „Vakar ir visados" (1984 m.), vertė P. Nerudos, M. Cvetajevos, E. P. Rummo, M. Čaklajo, T. Tranströmerio ir kitų poetų eilėraščius. Jo poezijos knygų išleista anglų, baltarusių, bulgarų, estų, latvių, lenkų, norvegų, prancūzų, rusų, švedų, ukrainiečių kalbomis. Marcelijaus Martinaičio kūryba įvertinta daugeliu premijų: 1975 m. tapo „Poezijos pavasario" laureatu, 1998 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 2007 m. už literatūros laimėjimus paskirta tarptautinė Baltijos Asamblėjos premija.
Lietuva liūdi netekusi ypatingo, visos Tautos meilę ir pagarbą pelniusio kūrėjo, visuomenininko, tauraus ir šviesaus žmogaus, savo žodžio, savo buvimo išmintimi veikusio mūsų kasdienybę. Marcelijus Martinaitis buvo pilnas Lietuvos.

Lietuvos rašytojų sąjunga

Gandrelis iš vakar į visados

Balandžio sniegas per Žemaitiją, Raseinių kraštą ir Paserbentį grynu Lietuvos dangumi į Vilnių dar tik keliavo. Marcelijus, išėjęs iš Šventų Jonų bažnyčios, regėjo jau pradžiūvusį Skargos kiemo grindinį. Pasukęs Sarbievijaus kiemo pusėn, grįžtelėjo dešinėn, kur ant laiptų prieš keturis dešimtmečius, irgi balandį, skaityta eilėraščiai, jų, dainuojamų Vytauto Kernagio, smagiai klausytasi. Nespėjusi ištirpti pusnis kėpsojo tik Sarbievijaus kiemely. Čia stabtelėta ilgėliau: su tiek metų, su tiek šviesių žmonių reikėjo Marcelijui atsisveikinti.
Baltakartis balandžio sniegas pasirodė tik Antakalnio kapinėse, kad kapą baltai užklotų.
Tos spalvos šviesą Marcelijus mėgo. Suvokė jos estetiką, dar senąją, iš liaudies dainų pasaulėjautos.
Kaip ir rašto šviesą.
Nesigėdijo „sunkių sudirbtų rankų". Jų šviesoje Lietuvą regėjo tokią, kaip ir širdies šviesoj.

Marcelijui Martinaičiui Lietuva buvo pirmutinis, neatidedamas širdies reikalas. Budėjo prie jos lyg patarnaudamas savo sodybos namų ugnelei. Dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje jai, istorijos vargą vargstančiai Lietuvai, prisipažino:

Ir tavo raštas man šviesus,
ir tavo vargas man gražus –
           „Širdis mana – šalis mana..."

Dabar tikrai atrodo, kad buvo toks paskutinis. Kad išėjo paskutinis iš didžiųjų mūsų poetų, jautęs tokį prigimtinį mitinį ryšį su visa nedaloma Lietuva, visu jos būviu, siekiančiu ir tolimiausią priešistorę, ir amžinus Dievo darbus, žmonių galvojimus ir gyvenimus. Martinaitis galėjo pasakyti kaip Mikalojus Daukša ar Kristijonas Donelaitis: „Mano metai eina per žmones, / pro bažnytkaimius, / su elementoriumi." Metai, prie kojų prisirišę vieškelius ir keliukus, ėjo neskubėdami, nuo Paserbenčio ėjo per Žemaitiją ir Lietuvą, nelenkdami nė vieno bažnytkaimio, su kiekvienu žmogum gyvai sušnekdami apie pasaulio tvarkas ir netvarkas, apie ūkį ir apie bites, gerai įsiklausydami, „ką pasako žodis žodžiui". „Žiūrėkite, / kad rašto kas vaikų akims nebeatimtų", –­ kartais tas žodis būdavo ir rūstus kaip Valančiaus, prisakantis.
Ir žmonės žodžius girdėjo. Kaip girdėjo Maironį ir Justiną Marcinkevičių, Paulių Širvį ir Joną Strielkūną. Ar kaip jauną Sigitą Gedą. Kitokį, bet vis tiek pripažįstamą kaip savą. Marcelijus buvo, tebėra skaitomas, dainuojamas. Girdimas universitetų katedrose ir kaimo gryčiose ar miestų bendrabučiuose. Ir šiandien: „Išves mane baltas sodininkas, / dar nepabudusį."
Marcelijus Martinaitis išėjo. Tautos poe­tų epocha Lietuvoje baigėsi. Likom tik tie, kuriuos skaitys didesnė ar mažesnė tam tikrų polinkių auditorija.

Kartais žinai kokį faktą apie žmogų, bet vis tiek tas faktas tavo sąmonės beveik nepaliečia. Taip ir Marcelijaus Martinaičio gimimo data, 1936-ųjų balandžio 1-oji. Labiau gal bus įsiminusi gimimo diena, ne metai. Gražu, natūralu ir dėsninga atrodė, kad tokią dieną gimęs poetas paleido į platų pasaulį Žemaičių ir Lietuvos Kukutį, didį išminčių, gudriai silpnaprotaujantį paradoksais, – jį paskleidę dar plačiau galėtumėm pelnytai didžiuotis, kad kitos tautos iš jo atpažįsta lietuvius kaip, tarkim, mes atpažįstam čekus iš šauniojo kareivio Šveiko.
Tačiau gimimo metai bent mano sąmonėj vis ištirpdavo. Man niekaip Martinaitis neatrodė žmogus prieškarinis. Vyresnis, taip, bet mažai. Ir senokai jau baltagalvis atrodė nėmaž ne senas. Išmintingas, daug žinantis ir išmanantis, bet ne senas. Štai ką reiškia būti persmelktam gyvos dvasios. Trisdešimtmẽtis pats sakė: „Atrodo man: burnos tampa didžiulėm nuo šaukštų / Ir senstama – nuo sėdėjimo ir naftalino." Plačiaburnis nepasidarė. Teisuoliška naftalininė senatvė prie jo, panašiai kaip ir prie neseniai išėjusio latvių klasiko Imanto Zieduonio, nelipo. Prie Martinaičio lipo jaunimas. Kelios jo kartos. Ir ne vien Martinaičio studentai Vilniaus universitete ar šio universiteto literatai, pradedantys kūrėjai, Marcelijaus ypač jautriai globoti.

Kad jau paminėjau „Kukučio balades", pirmąkart išleistas 1977-aisiais, pora tylių faktų apie užkrečiamą jų paveikumą, tokį, kad prieš jį neatsispirsi.
Į baltarusių kalbą Kukutį, neseniai jam pasirodžius, vertė Alesis Razanavas, dabar bene didžiausias baltarusių poetas. Svarbiausia, vienintelis iš profesionalių baltarusių vertėjų mokantis lietuvių kalbą. Kukutį beversdamas taip įsijautė, kad į baltarusišką Martinaičio „Kukučio baladžių" knygą buvo įdėta ir kukutiškų paties vertėjo eilėraščių, baltarusiškų kukučiavimų.
Martinaičio Kukutis, mėgstantis netikėčiausias metamorfozes, ne vien antropomorfines, gražiai įsitaisė ir poeto, vertėjo Jurio Kronbergo poezijoj, čia virto „Vilku Vienakiu", autoriaus rašytu iškart švediškai ir latviškai, verstu į nemažai kalbų, pas mus grįžusiu jau lietuvišku vertimu. Juris Kronbergas nė nebando slėpti, kad jo Vilko Vienakio protėvis yra ne kas kitas, o žemaitis Kukutis. Atvirkščiai, šia personažo genealogija poetas didžiuojasi.
Kiek dar kur tokios Kukučio ir apskritai Martinaičio kraujo donorystės būta? Kokiais kapiliarais to sveiko poetinio kraujo ne vien po Lietuvą išnešiota? Kai kas vis dėlto lieka, Kukuti, tu geras žmogau, „iš viso galvojimo –­ / per visą gyvenimą". Daug lieka: „Sniegas / Apsninga, kas buvo ir bus dar."

Įsimintinas ir Martinaičio fenomenas – išmintingo buvimo žmonėse, subuvimo su žmonėmis. Šeštadienį kalbėjomės su Antanu A. Jonynu, ir Antanas pasakė: Marcelijus turėjo savo principus, tvirtai jų laikėsi, juos gynė, – bet ar kada girdėjai, kad dėl to būtų įsitaisęs priešų?
Negirdėjau. Beveik neįtikėtina. Taip, Marcelijus buvo žmogus tikras, turėjo darbo rankas, nesuko uodegos, neįsiteikinėjo, kalbėjo žemaitiškai tiesiai. Tad negera linkinčių ar besitaikančių įgelti turėjo būti apkibęs. Nebuvo. Gal kad ir apie save kalbėjo tiesiai. Autoironija ėjo pirma ironijos. Atkakliai stengėsi nusiplėšti ir visas gražias prie jo lipdomas etiketes, visas oficialias gražmenas. Kad liktų tik žmogus su vardu ir pavarde – Marcelijus Martinaitis.
Nesiekė būt išskirtinis. Norėjo, gebėjo būt su visais, su viengenčiais: „Mus visus vienija tai, kad mes gimstame, galvojame, ieškome tiesos, meilės, žmogiškos šilumos, senstame, mirštame, kad mes visi (...) turime tik vieną žemę."
Apie savo metus Sąjūdyje, reikšmingus visai Lietuvai, yra sakęs paprastai: „Taip reikėjo." Mokėjo atpažinti pareigą, ją prisiimti. Puikiai skyrė, kas yra pareiga, vienoks ar kitoks darbas iš jos, iš širdies įsipareigojimo, ir kas yra postas, patogus asmeninis įsitaisymas jame. Pareigas vykdė. Jokiame poste įsikurti nesistengė. Buvo kaip tie mylimiausi, kaip žemdirbiški jo poezijos žmonės: „Be garso dirba. Be garso gimsta ir gyvena." Ne garsui.

...ir tą paskutinę atsisveikinimo valandėlę Marcelijus Martinaitis giedrai apžvelgė Lietuvą jos žmonėse – iš balto gandrų skrydžio. Atpažino?

Vladas Braziūnas

Draugai