Vytautas Bikulčius. Akis į akį su tikrove: 2018 metų Prancūzijos literatūros premijos

Šiemet literatūros lauko pasiruošimas rudens sezonui, kai teikiamos pagrindinės Prancūzijos literatūros premijos – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, Médicis, „Femina“ ir „Interallié“, – buvo kiek neįprastas. Rugpjūčio mėnesį, kultūrinėje spaudoje pradėjus publikuoti recenzijas apie kūrinius, galbūt sieksiančius premijų, literatūros kritikai kažkodėl prabilo apie netrukus pasirodysiančius verstinius romanus. Susidarė įspūdis, kad prancūzų autorių romanai galbūt nėra verti dėmesio, nes paprastai jau pavasarį leidyklos ima šturmuoti knygynus ir spaudą bandydamos įpiršti premijuotinus kūrinius. Prancūzų autorių knygų šiais metais sumažėjo 2,5 proc., tačiau pirmųjų romanų skaičius – didžiausias nuo 2007-ųjų. Sumažėjo ir verstinių romanų, tarp kurių dominuoja anglosaksiška literatūra – šį rudenį išleistos vos 186 knygos, tai mažiausias skaičius nuo 1999-ųjų. Galime pasidžiaugti nebent tuo, jog verstinių romanų sąraše yra ir Jaroslavo Melniko „Tolima erdvė“ (į prancūzų kalbą vertė Margarita Le Borgne), o pernai pasirodžiusi Dalios Grinkevičiūtės knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“, prancūziškai pavadinta „Ledinės Trofimovsko salos kalinė“ (į prancūzų kalbą vertė Jūratė Terleckaitė), šiemet išleista ir kišeniniu formatu.

Kitas netikėtumas: rudenį, pradėjus skelbti į premijas pretenduojančių kūrinių sąrašus, paaiškėjo, jog Goncourt’ų premijos žiuri į sąrašą neįtraukė skaitytojų dėmesio sulaukusių knygų: Philippe’o Lançono „Odos lopas“, Maylisos de Kerangal „Pasaulis po ranka“ ir Boualemo Sansalio „Erlingeno traukinys. Dievo metamorfozė“. Matyt, žiuri, kurios pirmininkas buvo Bernard’as Pivot, norėjo likti ištikima brolių Goncourt’ų testamentui, skelbiančiam, kad premija turi būti skiriama jaunam rašytojui už geriausią metų romaną. „Odos lopas“ iš tiesų primena reportažą, o kiti du rašytojai – gerai skaitytojams žinomi, parašę ne vieną romaną.

Nenustebino tik Amélie Nothomb, kurios romanai jau 27 metus iš eilės pretenduoja į Goncourt’ų premiją. Šįsyk tai trumpas, tik 155 puslapių kūrinys „Tapatūs vardai“: Prancūzijoje kai kurie vyrų ir moterų vardai sutampa ir pagal tarimą, ir pagal ortografiją (pvz., Claude gali būti ir Klodas, ir Klodė, Dominique – ir Dominykas, ir Dominyka). Tačiau ir šiemet rašytojos išsvajotoji premija atiteko kitam autoriui.

Dar vienas įvykis, tam tikra prasme nustebinęs Prancūziją. Rugsėjo pradžioje nedideliame Gėrė miestelyje netoli Limožo vienas 65 metų žmogėkas vidury nakties nutarė pavogti iš knygyno keliolika prestižinės „Plejados bibliotekos“ tomų – knygos įrištos oda, paauksuotomis nugarėlėmis, spausdinamos ant biblinio popieriaus, jose pateikiami išsamūs komentarai, kitaip tariant, tikra bibliofilo svajonė, nors tomelis kainuoja apie 50–60 eurų. Vagį sulaikiusi policija jo maiše surado 113 tomų. Tardytojui vyras paaiškino knygas vogęs dėl kilnių tikslų – norėjo padovanoti savo bičiulei. Anksčiau jis buvo teistas net 22 kartus. Už šią vagystę vyrui teks praleisti pusantrų metų kalėjime – laiko skaityti tikrai užteks...


Negailestingas liudininkas

Lapkričio 5 d. „Femina“ premijos žiuri, kurią sudaro vien moterys, o pirmininkavo šiais metais rašytoja Chantal Thomas, nutarė, jog apdovanojimo verčiausia Ph. Lançono (g. 1963) knyga „Odos lopas“ (Gallimard’o leidykla). Ši knyga gavo net devynis balsus, vienas balsas teko Davido Diopo romanui „Broliška siela“.

„Odos lopo“ autorius Ph. Lançonas – žurnalistas ir rašytojas, anksčiau išleidęs romanus „Salos“ (2011) ir „Polėkis“ (2013). 2015 m. sausio 7 d. jis dalyvavo „Charlie Hebdo“ redakcijos pasitarime, kai du teroristai nužudė 12 žmonių. Rašytojas išgyveno, tačiau kulkos suvarpė jo ranką ir sudraskė žandikaulį. Apdovanotoje knygoje nerasime pramogų ir malonumų... Autorius vaizduoja, kaip pavyko fiziškai ir dvasiškai grįžti į gyvenimą – dėl sužeidimų iškentė 15 operacijų, per kurias ant žandikaulio buvo persodintas odos lopas nuo blauzdos. Jis teigia, jog knygą rašyti pradėjo jau atsigavęs, todėl tai nebuvo „priemonė išgyventi“. Kūrinyje akivaizdi skirtis tarp to, koks autorius buvo iki pasikėsinimo ir kaip pasikeitė po to.

Ph. Lançonas rizikavo pateikdamas detales, kurios skaitytoją galėjo šokiruoti. Pavyzdžiui, aprašydamas žuvusio ekonomisto ir žurnalisto Bernard’o Maris smegenis – tai buvo pirmasis dalykas, kurį pasakotojas išvydo pramerkęs akis, kai išėjo žudikai. Jo vaizduotėje „smegenys virto aktinijomis ir drauge išėjo žuvusieji... (...) Būtent dėl jų ir per jas aš vėl pradėjau rašyti, iš pradžių šį tekstą, o po to ir kitus“. Rašytojas pabrėžia, jog pasikėsinimas jį pavertė penkiasdešimtmečiu nerimo ir baisių vaizdinių persekiojamu vaiku. Tačiau jis nejautė pykčio, nes tai būtų tik padidinę skausmą. Ir kaip galima jausti pyktį iš po stalo matytoms juodoms kojoms ir tyliam balsui, tarp šūvių kartojusiam: „Allah Akbar.“

Pasakojimas trunka 500 puslapių, veiksmo vieta – ligoninės palata, operacinė. Paties pasikėsinimo aprašymas apima 100 puslapių. Autorius apgailestauja, kad neteko kolegų ir gebėjimo džiaugtis gyvenimo malonumais – pasivažinėjimais dviračiu, apsilankymais teatruose, vakarienėmis kavinėse. Teko iš naujo mokytis vaikščioti nuo lovos iki lango. Bet gelbsti grožis – J. S. Bacho sonata, D. Velázquezo drobė, Ch. Baudelaire’o eilėraštis ar M. Prousto puslapis (prieš kiekvieną operaciją jis skaitydavo pasakotojo senelės mirties epizodą). „Odos lopo“ eilutėse išnyra ir prozininkas Michelis Houellebecqas. Sausio 7 d., kai įvyko pasikėsinimas, pasirodė rašytojo knyga „Pasidavimas“, o Ph. Lançonas turėjo imti iš jo interviu. Autoriaus teigimu, „magas Houellebecqas tikrai numatė viską, išskyrus pasikėsinimą“. Ph. Lançonas, susidūręs akis į akį su tikrove, „Odos lopu“ mums parodo, kiek gali ištverti žmogus.

„Femina“ premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko amerikietei Alice McDermott (g. 1953) už romaną „Devintoji valanda“ apie nėščios moters likimą, kai jos vyras nusižudo nusinuodijęs dujomis. „Femina“ esė premija skirta prancūzei Élisabethei de Fontenay (g. 1934) už knygą „Nakties Kasparas. Mano brolio autobiografija“, joje pasakojama jaunesniojo brolio, kurį gyvenimas vedžioja po autizmo pinkles, istorija. Speciali „Femina“ premija už viso gyvenimo kūrybą atiteko rašytojui Pierre’ui Guyotat.


Geriau vėliau...

Lapkričio 6 d. Médicis premija apdovanotas Pierre’as Guyotat (g. 1940) už knygą „Idiotiškumas“ (Grasset leidykla). Taip ištaisyta klaida, kurią prieš 48 metus padarė ankstesnė žiuri, atsisakiusi jam skirti premiją už romaną „Edenas, Edenas, Edenas“. Tuomet dėl knygos kilo skandalas, nes Vidaus reikalų ministerija uždraudė ją reklamuoti ir pardavinėti nepilnamečiams. Rašytoją ginančią peticiją pasirašė keli šimtai kūrėjų, tarp kurių buvo Roland’as Barthes’as, Michelis Foucault, Jacques’as Derrida, Alainas Robbe-Grillet, Jeanas-Paulis Sart­re’as, Simone de Beauvoir, Pieras Paolo Pasolini, Italo Calvino ir kt. Protestuodamas prieš tokį sprendimą iš žiuri pasitraukė Claude’as Simonas. Cenzūrą šalies prezidentas François Mitterand’as panaikino tik 1981-aisiais. Istorija kaip patarlėje – geriau vėliau negu niekad.

„Idiotiškumas“ – autobiografinio pobūdžio knyga, kurioje autorius pasakoja apie savo žingsnius į suaugusiųjų pasaulį 1958 m., kai jam sukanka 18. Tai virtinė epizodų: stambūs planai nejudrūs, tačiau kupini detalių ir potyrių, rėžia akį tikroviškumu. Lyg kaleidoskope keičiasi Paryžiaus ir jo priemiesčių gatvių vaizdai, Senos krantinės, kambariai ir krautuvėlių patalpos, moterų kūnai, gundantys pasakotoją, bet liekantys neprieinami. Šie vaizdai išreiškia jaunuolio sumaištį, sužadina gėdos jausmą, o motinos mirtis varo į neviltį. Apie 1960 m. parašęs ir išleidęs pirmąją tėvo prašymu pasirašytą slapyvardžiu knygą „Ant ark­lio“, P. Guyotat suvokia, kad dabar teks rinktis tarp aktyvaus gyvenimo ir kūrybos. Be to, tampa aišku, jog kaip kūrėjas privalo rasti savo braižą.

Nenorėdamas, kad sūnus dalyvautų Alžyro kare, rašytojo tėvas randa galimybę išvengti armijos, tačiau vaikinas pasiryžta tarnauti, taip išreikšdamas protestą prieš šalies kolonijinę politiką. Šie įspūdžiai padės jam parašyti romaną „Kapas penkiems šimtams tūkstančių kareivių“. 1962 m. karo policija sulaiko P. Guyotat už rašinius, kuriais jis neva „pasikėsino į moralinį armijos veidą“. Jis 10 dienų tardomas, paskui trims mėnesiams uždaromas į karcerį ir galiausiai išsiunčiamas į drausmės batalioną. Šiais be galo skaudžiais epizodais autorius siekia parodyti „pasaulio žiaurumą“. Knyga, atskleidžianti ir pirmuosius rašytojo žingsnius į literatūrą, baigiasi, kai autoriui sukanka 22-eji.


Lotaringijos vasaros

Lapkričio 6 d. Goncourt’ų premija atiteko 40-mečiui Nicolas Mathieu už antrąjį romaną „Po jų – jų vaikai“ („Actes Sud“ leidykla). Tai išaiškėjo po keturių balsavimo ratų: Drouant’o restorane susirinkę šeši žiuri nariai balsus skyrė N. Mathieu, o keturi – Paulio Greveillaco romanui „Šeimininkai ir vergai“. Niekas nesitikėjo, kad šis romanas gaus Goncourt’ų premiją, nes ir pernai ją gavo tos pačios leidyklos išleistas Érico Vuillard’o romanas „Darbotvarkė“. Dar įdomiau, kad per pastaruosius šešerius metus „Actes Sud“ teko keturi Goncourt’ai...

Romane „Po jų – jų vaikai“ autorius grįžta į gimtąją Lotaringiją. Ji nusiaubta krizės, praradę darbą gyventojai emigruoja į kitas šalis, valdžiai labiau rūpi Bosnija ar Kalifornija negu rytinės Prancūzijos ekonomikos atgaivinimas. Tokiame fone rašytojas sutelkia dėmesį į keturias – 1992, 1994, 1996 ir 1998 m. – vasaras. Romano protagonistas keturiolikmetis paauglys Antonì ir jo bendraamžiai Asinas, Stefani ir Klemansa vasaroja dykinėdami išgalvotame Elanžo mieste. Jie renka ir rūko nuorūkas, puikuojasi firminiais sportiniais bateliais, klausosi „Nirvanos“, pradeda kabinti paneles, kartais konfliktus sprendžia griebdamiesi kumščių. Pasakotojo tėvas bedarbis, be to, vis labiau grimzta į alkoholio liūną. Netrukus Antonì tėvai išsiskiria.

Ne visų draugų socialinė padėtis vienoda: Stefani ir Klemansa nesiruošia likti Lotaringijoje, jų tikslas – studijos Paryžiuje. Tačiau Antonì nebus lemta ištrūkti iš skurdo. Tarnaudamas kariuomenėje, jis sužino, kad girtas tėvas nuskendo ežere. Grįžusį po tarnybos, jį Lotaringija pasitinka tokia pat skurdi ir nepasikeitusi. Paskutinis smūgis – žinia, kad palieka mylimoji, nes priklausydama kitam socialiniam sluoksniui su Antonì nemato ateities. Romano epigrafas iš Senojo Testamento Siracido knygos: „Betgi apie kitus neliko atminimo, nes jie tapo užmiršti lyg niekad nebūtų buvę, tartum jie nebūtų gimę, lygiai kaip ir jų vaikai.“ Citata paaiškina kūrinio pavadinimą ir liudija, jog vaikai perima tėvų palikimą, šiuo atveju – socialinę padėtį.

Kritikai N. Mathieu vadina „XXI amžiaus Balzacu“, nes jo žvilgsnis į tikrovę aštrus, tikslus, atmetantis bet kokias iliuzijas. „Po jų – jų vaikai“ – auklėjamasis romanas, atskleidžiantis paauglio kelią į suaugusiųjų pasaulį, įvairiausius išbandymus. Vis dėlto kūrinys galėjo būti trumpesnis (apimtis – 426 p.), itin smulk­meniškas pasakojimas nesuteikia gyvybės istorijai. Tačiau kartais jauni rašytojai mėgsta išsikalbėti...


Žurnalisto likimas

Tame pačiame restorane, kuriame posėdžiavo Goncourt’ų žiuri, tik kitoje salėje, paskirta Théophraste’o Renaudot premija, šįsyk atitekusi 33 metų rašytojai Valérie Manteau už knygą „Vaga“ („Le Tripode“ leidykla). Įdomu, kad autorės nebuvo galutiniame kandidatų į premiją sąraše. Be to, 2008–2013 m. ji dirbo savait­raščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir leidykloje „Les Échappés“.

Romane „Vaga“ autorė aiškinasi turkų ir armėnų žurnalisto Hranto Dinko (1954–2007) likimą įterpdama įspūdžius apie gyvenimą Stambule. Aplankiusi ten gyvenantį mylimąjį pasakotoja sužino, kad žurnalistas nužudytas gatvėje, tiesiai priešais savo dvikalbio (turkų ir armėnų) laikraščio „Agos“ („Vaga“) redakciją. Žudikas – 17-metis jaunuolis – prisipažino norėjęs išvaduoti šalį nuo įžūlaus armėno. Matydamas, kad pasakotoja domisi kito vyriškio gyvenimu, mylimasis pradeda pavyduliauti. Bet ji nenusileidžia, norėdama sužinoti kuo daugiau detalių apie žurnalistą bando susitikti su jį pažinojusiais žmonėmis, aplankyti vietas, kur jis buvojo, be to, mokosi turkų kalbos, kad geriau suprastų šalies dvasią. Svetimšalė svarsto, ar gali suvokti tai, ką išgyveno vietiniai, ar gali rasti su jais ryšį. Po žurnalisto žūties žmonės susirinko į mitingą su šūkiais „Mes esame armėnai“. Ji stengiasi suprasti, kas yra tie „mes“, nes greta autoritariškai valdančio šalies lyderio Recepo Tayyipo Erdoğano, egzistuoja ir laisvą dvasią kūryboje skelbianti rašytoja Asli Erdoğan...

Renaudot esė premija atiteko Oliviai de Lamberterie už knygą „Su visa mano meile“, kurioje ji bando išsiaiškinti brolio Alekso savižudybės paslaptį. Renaudot premija už kišeninio formato knygą skirta Salimui Bachi už romaną „Dievas, Alachas, aš ir kiti“. Kūrinyje pasakojama, kaip autorius, atitrūkęs nuo savo gimtojo Alžyro ir jo religijos – islamo, – gyvenimo prasmės ėmė ieškoti knygose ir literatūroje. Speciali Renaudot premija skirta ir Ph. Lançonui už „Odos lopą“.


Sunkūs laikai

Lapkričio 14 d. paskirta „Interallié“ premija – paskutinė iš penkių garbingiausiųjų. Dėl jos varžėsi keturi romanai: Thomas B. Reverdy „Nesantaikos žiema“, Laurence Cossé „Tamsa virš sniego“, Paulio Gre­veillaco „Šeimininkai ir vergai“, Stéphane’as Hoffmanno „Ambicingos gražuolės“.

Laureatui išaiškinti reikėjo keturių balsavimo ratų, po kurių išaiškėjo, kad gavęs 6 balsus (likę balsai atiteko L. Cossé) premiją pelnė 44 metų Th. B. Reverdy už devintąjį romaną, vaizduojantį 1978–1979 m. žiemą, kai Angliją buvo sukaustę visuotiniai streikai. Romano pavadinimui autorius pasitelkė Shakespea­re’o žodžius iš tragedijos „Ričardas III“.

Ištrūkusi iš šeimos „Nesantaikos žiema“ protagonistė 20-metė Kendeisė gyvena kaip išmano. Mergina dirba kurjere, dviračiu išvežioja korespondenciją. Per suirutę jos paslaugos itin vertinamos. Pinigų užtenka net aktorystės studijoms apmokėti. „Šekspyrietėmis“ pasivadinusi merginų trupė stato klasiko tragediją „Ričardas III“, o pagrindinį vaidmenį atlieka Kendeisė. Repeticijos leidžia ne tik apmąstyti aktoriaus amatą, moterų vietą jame, bet ir tai, kaip žmonės ateina į valdžią. Būtent teatre Kendeisė sutinka niekam nežinomą Margaret Thatcher, kuri čia mokosi tarsenos ir netrukus paims į savo geležinį kumštį visą šalį.

Kendeisė susidraugauja ir su neturtingu 40-mečiu kompozitoriumi Džonsu. Abu jie gyvena dvigubą gyvenimą, nes Kendeisė vaidina teatre ir dirba kurjere, o jos bičiulis rašo muziką ir dirba įstaigoje. Abiejų istorijos teka paraleliai, kol nesusitinka naktiniame klube. Greitai abiem tampa aišku, kad nėra nieko pastovaus: nei darbo, nei meilės, nei idėjų – gyvenimas primena ilgą stažuotę...

Taigi garbingiausios Prancūzijos literatūros premijos šiais metais dažniausiai atiteko kūriniams, kurių protagonistai pajuto, kokia žiauri gali būti tikrovė. Socialinio gyvenimo peripetijos sudomino Gon­court’ų, „Interallié“ ir „Femina“ žiuri narius. Matyt, tai liudija, kad šiandien ir pati Prancūzija neretai akis į akį susiduria su komplikuota tikrove, todėl ir rašytojų dėmesys socialinėms problemoms nėra atsitiktinis. Bet ar tai virs ryškesne literatūros tendencija, parodys ateitis. O gal po kelerių metų šių kūrinių niekas neprisimins? Kitaip tariant, nuspręs tik laikas...

Draugai