Prancūzijos leidyklos savaip suvokia kalendorinius metus, mat jų (iš)gyvenimą neretai lemia trys metų laikai: ruduo, žiema ir vasara. Po vasaros karščių ir atostogų ruduo yra palankiausias metas sugrįžti prie knygos. O tada lyg iš gausybės rago pasipila literatūros premijos, kurių Prancūzijoje suskaičiuojama apie 1500, tačiau prie garbingiausių priskiriamos tik penkios – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, „Femina“, Médicis ir „Interallié“. Prie šių glaudžiasi savotiškos paguodos premijos: Gruodžio premija (jos piniginė išraiška didžiausia – 30 tūkst. eurų), kurią yra įsteigęs garsiojo dizainerio Yves’o Saint-Laurent’o bičiulis, verslininkas Pierre’as Bergé ir kuri paprastai teikiama rašytojui, buvusiam labiausiai tikėtinu Goncourt’ų premijos laureatu, bet jos nepelniusiam; Didžioji prancūzų akademijos premija už romaną, kuri paprastai pradeda literatūrinio rudens sezono prestižiškiausių premijų skirstymą ir Licėjų Goncourt’ų premija, skiriama licėjų moksleivių (apie 2000 moksleivių nuo pat rugsėjo pradžios vertina knygas iš Goncourt’ų premijos sąrašo ir paskiria savąją, kai jau būna paskirta suaugusiųjų premija).

Šį rudenį Prancūzijos leidyklos išleido 560 romanų, 363 iš jų autoriai yra prancūzai, tarp jų 66 debiutantai, o 197 romanai yra verstiniai¹ (pernai išleisti 589 romanai, tarp kurių 393 buvo parašyti prancūzų autorių ir 196 vertimai).

Be rudens, leidėjai daug vilčių sieja su žiema: sausį pasirodo tik šiek tiek mažiau knygų negu rugpjūtį ir rugsėjį. Būtent šios knygos užpildo knygynų prekystalius ne tik žiemą, bet ir pavasarį. Taigi galima teigti, kad leidėjams aktualūs tik trys metų laikai, nes pavasaris praeina rengiantis rudeniui ir vasarai.

Vis dėlto gerokai labiau leidėjus neramina faktas, kad išleistų knygų skaičius kasmet vis mažėja. 2008 m. vidutinis knygos tiražas buvo 9702 egzemplioriai, o 2014 m. jau tik 5966 egz. Kai kas gali manyti, jog tam daro įtaką skaitmeninės knygos, tačiau jų skaičius Prancūzijoje auga menkai: 2013 m. jos sudarė 2,6 % visos knygų rinkos, 2014 m. – 3 %. Bet daugėja jas skaitančiųjų: 2014 m. jas skaitė 15 %, o 2015 m. – 18 % prancūzų. Įdomu, kad dabar 53 % prancūzų per metus nusiperka vieną knygą, o 24 % – nuo vienos iki keturių knygų². Pasivaikščioję net po Paryžių, matytume, kad per pastaruosius 10 metų išnyko ne vienas ir ne du knygynai. Tokia padėtis verčia suktis tiek knygų leidėjus, tiek pardavėjus. Suprantama, pardavėjai pirmiausia yra priklausomi nuo tų knygų, išpopuliarėjusių tarp skaitytojų. Kartais jomis tampa tos, iš kurių to net sunku tikėtis. Šiuo požiūriu Prancūzijoje yra aiškus lyderis – vokiečių rašytojos Giulios Enders knyga „Kuklus žarnyno žavesys“, jau 85 savaites nepaliekanti bestselerių sąrašų, o tarp negrožinės literatūros didžiąją laiko dalį karaliavo pirmoje vietoje. Įdomu, kaip šiai knygai seksis Lietuvoje, čia ją pavadintą „Žarnyno žavumynai“ (iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė) ką tik išleido „Kitos knygos“.

Galbūt netikėčiausia rudens naujiena – buvusio Prancūzijos prezidento François Mitterrand’o „Laiškai Anne’ai. 1962–1995“. 1962 m. šis 46 metų politikas sutinka 19-metę merginą Anne’ą Pingeot. Nors ir buvo vedęs, tarp jų užsimezga meilės ryšys. 1974 m. jiems gimsta dukra Mazarine. Tačiau tik per Mitterrand’o laidotuves 1996 m. išaiškėja, kad jis turėjo meilužę ir dukrą. Dar 1964 m. laiške jis rašė: Laiminu, mylimoji, tavo veidą, kuriame bandau išskaityti, koks bus mano gyvenimas. Sutikau tave ir tučtuojau atspėjau, kad aš išvyksiu į ilgą kelionę. Žinau, kad tenai, kur vykstu, bent visuomet būsi tu. Laiminu šį veidą, mano šviesa. Daugiau manęs niekada negaubs visiška tamsa. Vieniša mirtis nebus tokia vieniša. Ana, mano meile. O paskutiniajame laiške 1995 m. prisipažino: Aš laimingas, galėdamas galvoti apie tave ir mylėti tave. Tu man visuomet duodavai daugiau. Tu buvai mano gyvenimo šansas. Kaip tavęs nemylėti labiau? Knygoje paskelbta 1218 politiko laiškų, leidžiančių pažinti naujas jo asmenybės puses ir suprasti, kad galbūt net autoriai, kūrę viduramžių riterių romanus, neklydo teigdami, jog tikroji meilė yra neteisėta, kūniška ir nuodėminga.

Mūsų skaitytojams pažįstama Amélie Nothomb jau 24 metus iš eilės rudenį pateikia po naują romaną tikėdamasi pelnyti Goncourt’ų premiją. Ne išimtis ir šie metai. 25-tą kartą ji laimę bandė su romanu „Rikė Kuodys“, kuriame pateikė to paties pavadinimo Charles’io Perrault garsios pasakos naują interpretaciją. Užbėgdami už akių, pasakysime, kad ir 25-tas kartas gali sumeluoti...

Dar viena knyga susijusi ir su Lietuva. Samuelis Benchetrit knygoje „Naktis su mano žmona“ pasakoja apie kraupų aktorės Marie Trintignant likimą Vilniuje. Šiame kūrinyje autorius, susilaukęs su aktore sūnaus, išsikalba, svarsto šio įvykio priežastis ir net nemini agresoriaus vardo nenorėdamas jo dar labiau garsinti. Ir prisipažįsta, kad nevaikšto į kapines, nes „tai nėra vieta, kur susiduriame su mirusiaisiais. Mirusieji slypi žmonėse“. Šio jautraus pasakojimo ištakos – realus faktas, kuris ir tampa dokumentinio pasakojimo pagrindu.

Šiais metais tarp premijuotų grožinės literatūros kūrinių ne vienam pradžią davė tikrovės faktas. Ši literatūros tradicija gana sena: prisiminkime kad ir Stendhalio romaną „Raudona ir juoda“ ar Paulio Bourget „Mokinį“. Tik šiuose kūriniuose realūs faktai turėjo liudyti pasakojamos istorijos tikrumą. Be jokios abejonės, ir šiandien tikrovės faktais grindžiamuose romanuose siekiama tam tikro autentiškumo, bet jais autoriai nori kūriniams suteikti ir universalesnio skambesio.

Šeimos tragedija

Lapkričio 3 d. garsiajame Paryžiaus „Drouant’o“ restorane susirinkusi Goncourt’ų premijos žiuri, kuriai vadovavo Bernard’as Pivot, jau po pirmo balsavimo turo nusprendė premiją skirti iš Maroko kilusiai 35-erių prancūzei Leïlai Slimani už antrąjį romaną „Švelni daina“. Jos romanui teko 6 balsai, 2 balsai atiduoti už Gaëlio Faye romaną „Maža šalis“, po 1 balsą gavo Catherine Cusset „Kitas, kurį dievino“ ir Régiso Jauffret „Kanibalai“. Retai pasitaiko tokių atvejų, kai Goncourt’ų premija paskiriama jau po pirmo balsavimo rato. 2010 m. taip nutiko Michelio Houellebecqo „Žemėlapiui ir teritorijai“, o 2006 m. – Jonathano Littelo „Geranorėms“. Galima pridurti, kad autorė yra penktoji moteris, per pastaruosius 20 metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji.

Beje, jau pirmasis laimėtojos romanas „Žmogėdros sode“ (2014) patraukė ir literatūros kritikų, ir skaitytojų dėmesį. Jame pasakojama apie 35 metų žurnalistę Adelę, ištekėjusią už chirurgo ir auginančią sūnų Liusjeną, tačiau negalinčią suvaldyti nimfomaniškos aist­ros. Autorė tėra parašiusi du romanus, taigi literatūros kritikams kilo abejonių dėl jos galimybių pelnyti pagrindinę literatūros premiją, nes jau yra buvę, kad rašytojas, įvertintas už pirmąjį romaną, vėliau nieko nebeparašo.

Premijuotasis romanas „Švelni daina“ jau rudens viduryje buvo pasiekęs 80 tūkst. egzempliorių tiražą, tačiau pelnius garbingiausią Prancūzijos literatūros premiją, tiražas neabejotinai išaugs dar labiau: paprastai premijuotos knygos tiražo vidurkis siekia 350–400 tūkst. Šis romanas dar nebuvo gavęs premijos, o jau 11 šalių buvo nupirkusios autorių teises. Dar keturios teises nusipirko vos tik paskyrus premiją³.

Romanas „Švelni daina“ grindžiamas konkrečiu kriminalinės kronikos faktu: 2012 m. Niujorke auklė iš Dominikos Respublikos nužudė prižiūrimus vaikus. Pavadinimas „Švelni daina“ apgaulingai primena skaitytojams garsaus prancūzų dainininko Henri Salvadoro 1950 m. parašytą populiarią to paties pavadinimo dainą, tačiau romano istorija pasisuka visai kita linkme negu daina. Dainoje pasakojama, kaip jaunuolis merginai nori padainuoti dar jo motinos dainuotą dainą, kuri buvo tokia švelni kaip merginos oda. O ta daina – apie elniukę, miške susidūrusią su vilku. Tačiau pro šalį jojęs narsus riteris ją išgelbėjo. Vėliau ta elniukė virto princese ir atiteko riteriui. Jaunuolis prisipažįsta, kad norėtų tą švelnią dainą merginai dainuoti iki savo gyvenimo pabaigos.

 

Romanas prasideda kraupia, trilerį primenančia scena: motina randa nužudytą sūnų Adaną ir mirtinai sužalotą dukrą Milą, o šalia jų auklę Luizą, nesėkmingai bandžiusią nusižudyti. Kaip teigia rašytoja, siužetas atsirado iš to, kad vaikystėje aš pati turėjau ne vieną auklę, labai jaudinausi dėl jų užimamos vietos namuose, kur jos yra sykiu lyg ir motinos, ir svetimos. Supratau, kad jos gali būti tikrais romano personažais⁴.

Romane vaizduojama jauna šeima:­­ muzikos prodiuseris Polis ir advokatė Miriam, gimus sūnui, nusprendę samdyti auklę, kad Miriam galėtų tęsti savo darbą. Jiedu surengia rimtą atranką ir randa auklę Luizą, kuri pasirodo atsidavusi savo darbui, santūri, net pranokstanti jų lūkesčius. Vaikai ją tiesiog dievina, tėvai žavisi, vadina Mere Popins, o draugai jos pavydi. Vis dėlto ilgainiui tarp šeimos ir auklės atsiranda vos pastebima įtampa. Kartais labai greitai keičiasi jos nuotaika, pasitaiko, kad ji dingsta iš anksto neperspėjusi šeimininkų, išryškėja tam tikra konkurencija. Kad ir kokie iš pažiūros būtų šilti jų santykiai, tai vis tiek darbdavio ir darbuotojos santykiai, norom nenorom ir gimdantys tą įtampą. Šiaip ar taip, auklė užima svarbią vietą šeimoje. Kitaip tariant, ji ateina į pagalbą, pati tapdama našta.

Rašytoja labai subtiliai piešia jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus? Ar darbdavys gali nejausti, jog jis dominuoja samdydamas darbuotoją? Ar auklė, matydama šeimos sėkmę, nejaučia, kad jai užkirstas kelias į jos pačios laimę? Tris suaugusius romano personažus, kuriuos į vieną vietą suvedė gyvenimas, netikėtai susieja mirties ženklas... Deja, šiuo atveju neatsirado riterio, kuris būtų išgelbėjęs vaikus. Paskutiniame romano skyriuje policijos kapitonė Nina Dorval sudėlioja visus taškus pateikdama nuoseklią tragedijos versiją. Rašytoja sugebėjo atskleisti slėpiningiausius visuomenės procesus, supindama juos su detektyvine intriga, iš kurios galima įžvelgti sąsajų su Jeano Genet „Kambarinėmis“.

Karnavališka pavasario šventė

Lapkričio 3 d. tame pačiame „Drouant’o“ restorane, tik kitoje salėje, buvo paskirta Théophraste’o Renaudot premija. Į ją pretendavo ta pati Leïla Slimani, Yasminos Rezos „Babilonas“, Régiso Jauffret „Kanibalai“, Adelaïde’s de Clermont-Tonnerre „Paskutinis iš mūsiškių“ ir Simono Liberati „California girls“. Premija atiteko garsiai dramaturgei, pažįstamai ir Lietuvos teatrų žiūrovams, Yasminai Rezai (g. 1959). Žiuri, kuriai vadovavo Patrickas Bessonas, 6 balsus atidavė Rezai, o 4 balsai teko Gaëlio Faye romanui „Maža šalis“, nė nebuvusiam finalininkų sąraše.

Romano „Babilonas“ pasakotoja 62-ejų Elizabetė (dirba Pasteuro instituto Patentų skyriuje, jos vyras – matematikos mokytojas, sūnus užsiima skaitmeniniu pasauliu) gyvena išgalvotame Paryžiaus priemiestyje, tykiame pastate, kur kasdien susitinka laiptais lipantį kaimyną iš šešto aukšto Žaną Lino Manoskrivį: šis nekylia liftu dėl klaustrofobijos, o Elizabetė – norėdama išsaugoti pakenčiamą figūrą. Žanas Lino neseniai susirado rusvaplaukę draugę Lidiją: ji dainuoja prastame džiazo klube, rūpinasi gyvūnų teisėmis ir turi katiną, kuris jam nelabai patinka. Elizabetė dažnai atsiverčia amerikiečių fotografo Roberto Franko knygą „Amerikiečiai“ ir įpranta žiūrėti į gyvenimą lyg į fotografijas. Ji analizuoja, lygina, svarsto. Jos gyvenimas nesudėtingas, bet ji ilgisi kokio nors nuotykio. Ir dar nenujaučia, kad iš žiūrovės taps veikėja.

Žanas Lino savo 60-mečio proga pakviečia Elizabetę į žirgų lenktynes. Jie ima bendrauti ne tik laiptinėje, kartais susitinka išgerti kavos, pasidalija rūpesčiais. Elizabetei susidaro įspūdis, kad jos bičiulis yra paprastas, be galo švelnus ir net simpatiškas žmogus. Ir ji be jokios priežasties sumano surengti savo bute pavasario šventę, į kurią pakviečia ne tik savo, vyro ir sūnaus draugus, bet ir kaimynus iš šešto aukšto – Žaną Lino ir Lidiją, tuo labiau kad iš jų tenka skolintis kėdžių. Per šventę išvystame visą socialinio sluoksnio pjūvį: čia susipina keistas personažų gyvenimas, už kurio slypi ir nemažai tuštybės. Tiesą sakant, Žaną Lino ir Elizabetę sieja nepaaiškinamas prieraišumas, tam tikras solidarumas, kurį neigia arba slepia visuomenė. Neseniai mirė Elizabetės motina, su kuria ji beveik nesimatė. Tačiau, kaip ji prisipažįsta, ta mirtis praktiškai nepakeitė jos gyvenimo, nebent priminė, kad kažkur žemėje gyveno jos motina. Kita vertus, ir motina elgiasi panašiai. Ji sudėliojo įrėmintas savo anūkų nuotraukas ant naktinio stalelio, tačiau į jas nekreipė dėmesio. Bet taip nuotraukas laiko daugelis, ne ji viena... Žodžiu, žmonės gyvena kažkokį sutartinį gyvenimą, kuriame visą laiką esi ant tam tik­rų bėgių, tave paprasčiausiai vedančių tolyn. Tačiau kartais vienatvė, smulkūs gyvenimo praradimai išmuša iš tų vėžių. Taip nutinka ir Žanui Lino.

Kai jau visi Elizabetės svečiai išsiskirsto, prie durų pasigirsta skambutis. Žanas Lino praneša, jog jis pasmaugė Lidiją. Jie svarsto, ar kviesti policiją. Bet viskas tuo ir baigiasi. Elizabetės vyras nueina miegoti. Žanas Lino, padedamas Elizabetės, įgrūda Lidijos lavoną į lagaminą ir nuneša prie automobilio. Dėdamas į bagažinę lagaminą, jis supranta, kad bandymas pabėgti niekur neveda... Bet kuo čia dėtas Babilonas, gali pasiteirauti skaitytojai. Žanas Lino dažnai su ašaromis akyse prisimena vaikystę, kai jo tėvas po vakarienės pasiimdavęs Psalmių knygą ir skaitydavęs tas pačias eilutes: Ant Babilono upių krantų mes susėdome ir verkėme, prisimindami Sioną.

Šiuo romanu autorė tarsi nori parodyti, jog gyvenime žmogus susiduria su smulkmenomis, greit praeinančiais dalykais, kurių būna ir tragiškų, ir komiškų, tačiau iš jų vienaip ar kitaip dėliojasi gyvenimas.

Renaudot premija už esė buvo paskirta Aude’i Lancelin už knygą „Laisvasis pasaulis“, kurioje ji suveda sąskaitas su savaitraščiu „L’Obs“, iš kurio direktorės pavaduotojos pareigų šiemet buvo atleista. Renaudot premija kišeninio formato knygos kategorijoje teko rašytojai Stéphanie Janicot už istorinį romaną „Pasaulio atmintis“ apie įvykius Egipte 1400 m. prieš Kristaus gimimą.

Bevardžio vaikino istorija

Spalio 25 d. „Femina“ premijos žiuri, kurią sudaro vien moterys, vadovaujamos Monos Ozouf, premiją paskyrė 13 romanų autoriui, 48-erių Marcusui Malte’ui (tikr. – Marcas Martiniani) už romaną „Vaikinas“. Jam teko 7 balsai, Natachos Appanah „Žiaurumo atogrąžai“ – 3. Be balų liko Laurent’o Mauvignier „Tęsti“, Luco Lango „Septintos dienos pradžioje“ ir Thierry Vilos „Riksmas“.

Romanas „Vaikinas“ yra nemažos apimties (per 500 p.), o veiksmas trunka nuo 1908 iki 1938 metų. Tai sykiu ir istorinis, ir auklėjimo romanas. Jame pristatoma bevardžio nebylio vaikino istorija, plėtojama Prancūzijos pietuose. Kūrinio pradžioje jis pasirodo nešdamas ant pečių mirtinai sergančią moterį. Jai mirus, vaikinas sudegina jos kūną. Šitaip atsisveikinęs su motina –­ vieninteliu pažinotu žmogumi – jis pradeda savo kelią.

Pirmasis vaikino gyvenimo etapas yra susijęs su gamta, tuo pasauliu, kurį jau šiek tiek pažįsta ir geba jame išgyventi. Vėliau patekęs į šeimą, jis išmoksta miegoti lovoje, valgyti prie stalo, laikytis švaros. Tačiau jam tenka ir sunkiai dirbti. Nors ir nekalba, tačiau viską nujaučia ir sugeba orientuotis. Savo mintis stengiasi išreikšti judesiais.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vaikiną nuolat lydi mirtis. Jis stebisi, kad žmonių padermė gali aukoti tiek laiko ir energijos norėdama nužudyti savo artimą. Jį auklėja gyvenimas ir žmonės. Jis vis labiau ir labiau tampa žmogumi. Ypač tada, kai pamilsta jį priglaudusio žmogaus dukrą Emą, kuri jam duoda Felikso vardą ir įveda į meilės pasaulį.

Kiekviena romano dalis turi savo stilių. Pirmoje atpažįstame natūralistinio romano bruožų, antroji dvelkia erotika, trečioji primena karo romaną, o ketvirtoje grįžtama prie natūralistinio romano. Pasakojimas pasižymi ir poezija, ir lengva ironija.

„Femina“ premija, skiriama užsienio autoriui, atiteko iš Libano kilusiam amerikiečiui Rabihui Alameddine’ui už romaną „Popieriniai gyvenimai“ apie moters emancipaciją Beirute. „Femina“ esė premija skirta rašytojai Ghislaine’i Dunant už knygą „Šarlotė Delbo. Atrastas gyvenimas“ apie dramaturgę, pasipriešinimo judėjimo dalyvę, išgyvenusią Aušvico koncentracijos stovyk­loje.

Žiaurus Leticijos likimas

Lapkričio 2 d. Médicis premijos žiuri, kuriai vadovavo Alainas Veinsteinas, po septynių balsavimo turų 5 balsais atidavė pirmenybę 43-ejų Ivano Jab­lonkos knygai „Leticija, arba žmonių žlugimas“. Natachos Appanah „Žiaurumo atogrąžai“ teko 3 balsai. Pasirinkimą žiuri paaiškino tuo, kad remia „žanrų susipynimą ir kūrinius, kurie primena, ką galima padaryti pasitelkus literatūrą tikrovės akivaizdoje“⁵. Veinsteinas paaiškino, kad jie „premijuoja knygą, kuri nėra nei romanas, nei esė“⁶. Knyga irgi paremta kriminalinės kronikos faktu, sukrėtusiu Prancūzijos vakarinę dalį.

Šioje knygoje pasakojama apie 18-metę Leticiją Perė, 2011 m. dingusią netoli namų. Ji dirbo viešbučio restorane ir stengėsi susikurti geresnį gyvenimą. Vėliau išaiškėja, kad metalo laužo supirkėjas, vagis, prievartautojas ir narkomanas Tonis Mejonas ją nužudė ir, supjaustęs pjūklu, kūno dalis sumetė į du tvenkinius, kuriuos skyrė 50 kilometrų. Psichopatas buvo sulaikytas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jo praeitis irgi kupina nevilties: nuo 15 metų jis jau susipažino su kalėjimu, kol galiausiai tapo recidyvistu.

Rašytojas nutarė atskleisti ankstesnį Leticijos gyvenimą. Išsiaiškino, kad merginos tėvas buvo alkoholikas, nuolat prievartaudavęs žmoną, kuri galiausiai išprotėjo. Leticija su seserimi Džesika buvo atiduotos auginti į svetimą šeimą, tačiau ten irgi nebuvo laimingos: Džesika ten patyrė seksualinę prievartą. Autorius knygoje analizuoja kriminalinį faktą ir pabrėžia milžinišką skurdą, nelygybę, žiniasklaidos vaidmenį, menkus teisingumo sistemos pajėgumus. Leticijos bylą jis tyrinėja visais įmanomais požiūriais: socialiniu, istoriniu, geografiniu, teisiniu, politiniu.

Knyga žanriniu požiūriu primena ir istorinę esė, ir sociologinį tyrimą, ir politinę studiją, ir pamfletą prieš patriarchatą, ir biografiją. Tuo žanrų mišiniu norėta pabrėžti esminę knygos problemą – žmonių nužmogėjimą.

Médicis premija už užsienio roma­ną paskirta 58-erių švedo Steve’o Sem-Send­bergo „Išrinktiesiems“ apie neįgalių vaikų centrą 1941 m. Vienoje, kur jie buvo kankinami, o tada ir nužudomi. Kaip esė įvertinta Jacques’o Henrico knyga „Boksas“ apie garsiausius XX a. boksininkus – Marcelį Cerdaną, Muhammadą Ali, Mike’ą Tysoną.

Ji ir jis

Lapkričio 8 d. „Interallié“ premija, paprastai skiriama rašytojui žurnalistui, atiteko 54-erių Serge’ui Joncourui už romaną „Pailsėk virš manęs“. Žiuri, kuriai vadovavo Philippe’as Tessonas, pakako vieno balsavimo rato: 6 balsus gavo Joncouras, 4 – Erico Vuillard’o „Liepos 14-oji“, 2 – Gaëlio Faye „Maža šalis“.
„Pailsėk virš manęs“ iš premijuotųjų romanų yra pats optimistiškiausias. Čia susiduriame su dviem personažais –­ Orora ir Liudoviku, gyvenančiais tame pačiame pastate: jie visiškai skirtingi, tačiau laikui bėgant juos aplankys meilė.

Orora – puiki drabužių dizainerė, ištekėjusi už žavingo amerikiečio, laiminga dvynių mama, tačiau turinti vargo dėl savo įmonės, nes nujaučia, kad jos bendražygis akcininkas Fabianas nori organizuoti bankrotą. Vis dėlto labiausiai ramybės neduoda varnos, užkariavusios namo kiemą ir jos mėgstamą žaliąjį rojų pavertusios košmariška vieta. Liudovikas – buvęs žemdirbys, trejus metus našlauja ir dirba skolų išieškotoju. Su savo karabinu jis imasi šaudyti tas varnas. Jis tampa žmogumi, išklausančiu ir suprantančiu Ororą. Rašytojas parodo, jog miestai virto savotiškomis džiunglėmis, kuriose galima stebėti anonimiškas ir grobuoniškas minias, pasiglemžiančias individus.

Ororą ir Liudoviką skiria savotiškas socialinis barjeras. Ji gyvena prabangiame, o jis – kukliame namo korpuse. Bet abu gali vienas kitą matyti. Atstumas gimdo geismą, bet ir artumas išmuša juos iš vėžių. Ororai svaigsta galva, kai iš Liudoviko grįžta į savo prabangų butą. Ji tampa savo gyvenimo stebėtoja ir suvokia, ką tam vyriškiui leidžia matyti. Staiga ji užsigeidžia ant langų pakabinti užuolaidas, kad nuslėptų, kas vyksta namuose, maža to, kas dedasi jos viduje. Taip norom nenorom Orora atsiduria jo glėbyje, ir jie jau nebėra žmonės, kuriuos viskas skiria.

Žodžiu, autorius sumaniai vaizduoja meilės svaigulį, tačiau romane niekur neaptiksime rožinės spalvos. Vaizduojama meilė nėra nei prėska, nei banali. Ji greičiau spindi nepaaiškinama šviesa. Gal todėl abu personažus galiausiai sujungia ir vienas butas...

Išdalytos svarbiausios 2016 m. literatūros premijos. Nors premijuotuose kūriniuose svorio centras krypo į kriminalinės kronikos faktus, tačiau pastarieji leido romanų autoriams atskleisti nepagražintą, nors kartais ir itin žiaurią tikrovę. O kurie iš minėtų romanų nepasimes begalinėje knygų jūroje, nuspręs tik visagalis Laikas...

 

¹ D.[elphine] P.[eras] et M.[arianne] P.[ayot], „Des chiffres et des lettres“, L’Express, nº3398, 2016-08-17, p. 68.
² www.actualitte.com/article/monde-edition/la-surproduction-de-livres-continue-de-sevir-en-france/54437.
³ www.lefigaro.fr/livres/2016/11/04/03005-20161104.
⁴ Ten pat.
⁵ www.livreshebdo.fr/article/le-medicis-2016-couronne-ivan-jablonka-jacques-henric-et-steve-sem-sandberg.
⁶ Ten pat.