Vytautas Rubavičius. Iš užribio ribantis eilėraštis

Gegužės 25 d. vyko „Poezijos pavasario“ tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija tema „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“. Spausdiname poetės, vertėjos Alicijos Rybalko (Lietuva, Vokietija) ir poeto, vertėjo, publicisto Vytauto Rubavičiaus pranešimus.

Sukvietusi į šį sambūrį tema privertė nemenkai paprakaituoti – stengiausi išsiaiškinti, kaip ir kokio poeto sąmonėje galėjo rastis tokie svarūs žodžiai „riba“, „nesuvaldomumas“, „XXI amžius“, kaip jie susisiejo ir kokia tos sąsajos, tiksliau – neišmazgomų sąsajų, prasmė, kurią man ir derėtų bent šiek tiek „nuvokti“. Apie ribas ir visokį jų perženginėjimą, įvardijamą baimingą žavesį keliančia sąvoka transgresija, daug kalbėta ir poetų, ir kritikų, ir visokio rango filosofų, sutartinai įtikinėjusių, kad ribų perženginėjimas ar bent jau jų apžergimas ir yra pirminis poetinio išsilaisvinimo „rodiklis“.

Čia nesunku pridėti ir savo trigrašį, paleidžiant vieną kitą politiškai korektišką „išsilaisvinimo“ burbulėlį. Tačiau burbulų laisvei atsiduoti neleidžia sunkiasvoris „nesuvaldomumas“ – iš kur šis baisus žodis atklydo į pavadinimo kūrėjo sąmonę ir kokius toje sąmonėje virpesius sukėlė? Gal su juo įsiveržė poetinė laukinio prerijų eržilo galia, įveikianti visas ribas, o gal sumanytoją užbūrė to žodžio angliškas atitikmuo – pavadinimas kita kalba turėtų rodyti tam tikrą svarstymų apie poeziją „lygį“.

Tačiau pavadinimas, jo lietuviškasis variantas, liepia diskutuosiančiam ar šiaip prasitarsiančiam šnekoriui ne tik įsisąmoninti minėtas sąvokas, bet kalbėti ir poezijos, ir eilėraščio vardu. Ir dar stengtis aprėpti visą XXI amžių. Misija neįmanoma, tačiau, kaip dažniausiai ir būna, tokios poetinės misijos įvykdomos net nepastebint jų „neįmanomumo“ bei „nesuvaldomumo“. Juk jei vadiniesi arba esi vadinamas poetu, jei esi išleidęs vieną kitą eilėraščių rinkinį, juolab pagražintą kokiu apdovanojimu, tai ir kalbi kaip poezijos ar eilėraščio atstovas, negalvodamas, ar pati poezija tave įgaliojo šiai misijai.

Savo pasvarstymus norėčiau pradėti, o gal įpusėti, peržengdamas pirminę pradžios ribą ir pasiūlydamas apsvarstyti kiek pakeistus temos pavadinimus. Kas nutiktų visoms prasmėms ir jų sąsajoms, jei būtų pasiūlyta tema „Dievo ribos –­ Dievo nesuvaldomumas XXI amžiuje“. Juk jei poezijai pripažįstame aukštesnę galią ar dar išlaikome jos teikiamos malonės nuovoką, tai ir poezijos dieviškumas neatrodo visiška keistenybė. Nors Dievas vis įnirtingiau tremiamas iš Europos kartu su savo poe­tinėmis dovanomis, tačiau, kaip rodo pasaulio ekranuose pateikiami didieji įvykiai, Jis nesiduoda suvaldomas.

Šiam pavadinimui dera pasiūlyti ir lygiavertę atsvarą – „Kapitalo ribos – kapitalo nesuvaldomumas XXI amžiuje“. Skamba ir gražiai, ir prasmingai. Juk kapitalu virstantys pinigai, kurių prasmei nusakyti sukurta daugybė teorijų, o ta prasmė, taip ir nepagauta, savaime peržengia visas mūsų įsivaizduojamas ribas ir kviečia mus leistis į vis naujas ir egzotiškesnes keliones, siūlančias išbandyti visokiausius lytinius tapatumus ir jų teikiamus malonumus, tačiau nepamirštant kainos. Kainą primena nuolaidos. Beje, kapitalas žmonių pasaulyje jau panaikino visas ribas, pavertęs žmones žmogiškaisiais ištekliais: kur ir kokias ribas gali perženginėti „ištekliai“, kokiomis „laisvėmis“ jie gali didžiuotis... Net ir atsisakydami įsižiūrėti į savąjį „žmogiškųjų išteklių“ veid­rodį, turime pripažinti, kad kapitalas, kaip ir poezija, griežtai paskirsto visus individus, kurie dar laiko save žmonėmis, į dvi grupes: vieni gali tik kalbėti apie pinigus ir šventąjį kapitalą, o kiti įgaliojami byloti šių aukščiausiųjų galių vardu. Pastarųjų labai mažai – mažiau nei poetais laikomų individų.

Drįstu tvirtinti, kad šios jokiuose teisės aktuose nei Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijose nefiksuojamos ribos eilėraštis niekaip negalės peržengti. Nebent į tą ribą įsiskverbtų, kaip nepaliaujamai besimainantis ir niekaip neišnaikinamas virusas. O juk žinome, kad tik virusams suteikta didžioji nemirtingumo dovana. Tai didžioji mūsų amžiaus misterija ir tragedija, o sykiu ir išsilaisvinimo galimybė – eilėraščio virusu prieš... na, kad ir „kapitalo nesuvaldomumą“.

Tačiau poetai imasi kitokių, jau projektodaros, rinkodaros ir kainodaros nustatomų ribų – poetiniai įgūdžiai paklausūs ir naujųjų medijų menuose, ir viešųjų ryšių agentūrose, ir reklamos kompanijose. Nes eilėraštis, kaip ir šiuolaikinis demokratiniu vadinamas menas, išlaisvintas paprasčiausiu Hegelio ir Duchamp’o nužymėtu, Groy­so ir visų kitų garsiausių meno teoretikų patvirtintu būdu – visi menu pavadinti kasdienybės dirbiniai yra menas. Ir visai nesvarbu, ką jaučia ar išgyvena pats menininkas, gamintojas bei technologas – ar jis poetinės ekstazės siekia uostydamas skėrių spermą, ar savaičių savaites skaidriose rankose augindamas ekologišką runkelį, ar naktinio Bankoko gatvėse stūgaudamas Duino elegijas. Šios patirtys menui nebesvarbios.

Juk parašytos eilutės gyvena savo, nuo mūsų jausenų nepriklausomą gyvenimą – kas žino, į kokį literatūros ar rinkodaros vadovėlį pateks tas ar kitas poetiniu vadinamas tekstas ar jo nuotrupa, kokio didmiesčio metro vagone jis bus perskaitytas ir kaip paveiks perskaičiusiojo dienotvarkę, nuo kokio senamiesčio sienos jis bus liūties nuplautas, tačiau taip ir nesunaikintas. Nes eilėraštis panašus į Warholo „laiko kapsules“ – šiose dėžutėse jis kaupė kiekvienos dienos gyvenimo atliekas, net maisto. Ir paliko ateičiai iš dėžutėse užsimezgusių šiukšlių ryšių išskaityti tam tikrą prasmę ar pasitelkus atminties industrijas dizaineriškai ją sukurti, – gal tikrąją, poetinę? Menininkas įkrovė daugybę dėžučių, kuriose gyvenamasis laikas supresuotas taip, kad tampa visas ribas pervėrusiu ir amžinybėn įsmi­gusiu poetiniu smeigtuku, tinkamu visiems laikams. Smeigtuku iš pačios kalbinės poetinės šerdies.