Vytautas Varanius. Skilusios asmenybės požiūris į Renatos Šerelytės novelių romaną „Kokono baladės“

Šerelytė R. Kokono baladės. – Vilnius: Alma littera, 2014.

I žvilgsnis: Romuko laiškas Zeniui

Mielas Zeniau,

Rašau tau, norėdamas pasidžiaugti vienu iš šiųmetės Knygų mugės derliaus vaisių. Žinau, kad tavo atokaus kaimelio nepasiekia naujienos iš sostinės, nebeatveža nei Litmenio, nei Šatėnų, turbūt vis dar kiūtai be interneto, nes nematau tavęs feisbuke, todėl nutariau pasidalyti džiaugsmu, susijusiu su vertingu literatūros pasaulio nušvitimu – nauja prozininkės Renatos Šerelytės knyga „Kokono baladės". Neapsigauk, Zeniau, ne Kukučio, o Kokono – aš irgi pirmą kartą apžlibau, pagalvojęs, kad Marcelijaus „Kukučio balades" perleidžia nauju formatu – su smoge skęstančiu dangoraižiu ir pupele ant viršelio. Gal ir neblogas būtų kultūrinis kontrastas, tačiau viršelyje pavaizduota ne pupelė, o kokonas. Tad neapsimauk – čia ne poezija – čia novelių romanas! Iš tiesų knygą mugėje įsigijau, nes tas viršelis patiko, patraukė akį mistiška tamsiai mėlyna spalva ir knygos aprašymas gale. Matai, Šerelytės anksčiau nebuvau skaitęs, tad teko pasitikėti solidžiai pristatoma autore –­ jos nuopelnais, išvardytomis premijomis. Ir suveikė, žinok! Knyga tikrai gera! Tad leisk, drauge, tau šiek tiek prasitarti apie kūrinį.

Viskas čia kiek kitaip nei klasikinio siužeto romanuose – pats žinai, aš –­ knygą mylintis žmogus, bet nieko panašaus iki šiol lietuvių literatūroje dar nebuvau matęs. Gerai pasakyta galiniame atvarte: „R. Šerelytė sukuria savotišką iki šiol Lietuvoje neegzistavusį žanrą – socialinę fantastiką" (p. 168). Iš tikrųjų, Zeniau, iš paskirų novelikių sudėtame romane matomas postapokaliptinis pasaulis, o tiksliau – Vilnius –­ atvirkščias, be gravitacijos, iškreiptas pakitusių fizikos dėsnių, skalaujamas juodo, tiršto vandens. Štai kas darosi Šiaurės miestelio „Rimi", kuri, beje, yra visai netoli mano namų: „Didžiajame prekybos centre visos durys buvo užpiltos mazuto, į prekių skyrius reikėjo leistis pro skylę, išmuštą ant stogo. Žuvies skyriuje suskilo karpių ir eršketų akvariumai, žuvys giedodamos išskrido ir mirgėdamos vaivorykštiniais pelekais, dingo dangaus gelmėse, vanduo į viršų kaip karstelius iškėlė plastikines filė dėžutes, kuriose ilsėjosi silkių palaikai spalvingose morkų, burokėlių ir jūros kopūstų įkapėse" (p. 36–37). Žinau, žinau, kad tikrame pasaulyje taip nebūna, aš ir nenoriu tapatinti kūrinio su gyvenimu, bet ar tu matai, kaip vaizdingai rašo? Nesvarbu, kad tos vietos man pažįstamos, kad čia ir Olandų gatvė, ir „Flagmanas", bet vis tiek įtikina ir kažkaip gera skaityt – toks jausmas, lyg žiūrėčiau filmą, nufilmuotą mano gatvėje, ir pamatyčiau save kadre, kur nors toli, antrame plane.

Kūrinio veikėjai iš įvairių socialinių sluoksnių: profesorius, tarnaitė, reklamos agentūros viršininkė, rašytojas, rašytojo žmona (namų šeimininkė), vaikas, šuo ir kiti. Iš novelių rezgamas tinklas, kuriame supinami skirtingų veikėjų gyvenimai, ir taip (mano supratimu) išgaunamas romanas – kaip mažos visuomenės modelio atspindys. Tik čia, mielas Zeniau, nereikia pasiklysti –­ ne taip viskas paprasta... Iš pažiūros paprasti žmogeliai, novelių veikėjai iš tikrųjų apsėsti įvairiausių manijų. Aptarsiu ryškiausius iš jų.
Štai profesorius – agorafobas, nusiraminantis tik maniakiškai skrosdamas varles bute įrengtoje laboratorijoje: „Išskrodęs penkias varles nusiramino. Radęs neįprastą vieno egzemplioriaus kepenų patologiją nušvito ir pamiršo visuomenės reikalus" (p. 21). Jis neišeina iš namų, vengia kontakto su žmonėmis, į viską žvelgia skeptišku fanatiško mokslininko žvilgsniu: „Man kur kas maloniau skrosti varles nei šukuotis ir bučiuotis, nerūpi ir visos tos kitos nesąmonės, nekalbu jau apie lytinius santykius, tai apskritai pasityčiojimas iš intelekto... Va ir dabar – išsinarinau ranką, ką daryti? Dešinioji, lyg tyčia. Kaip nulaikysiu skalpelį?" (p. 28). Dėl uždaro būdo ir mokslinio fanatizmo profesorius nesugeba savarankiškai susitvarkyti buities, gyvena varlių pasaulyje atitrūkęs nuo realybės, todėl priverstas samdyti tarnaitę, vardu Ema, kuri padeda jam apsikuopti.

Ema – gyvenimo užguita sovietinio palikimo moteriškė, apkūni amazonė, įklimpusi rutinoje, dėl išlikimo grūdinanti savyje medžioklės / kovotojos instinktą: „Ši teritorija dabar buvo jos. Galėjo tvarkytis kaip tinkama, o tuos, kurie Emai nepatiko ar trukdė gyventi, ji pritrenkdavo irklu ir įmesdavo į vandenį" (p. 36). Rašytoja tragikomiškai vaizduoja Emą kaip postapokaliptinio režimo auką, kuri, prigimtinių instinktų vedama, keliauja miesto gatvėmis ieškodama maisto ir apiplėšia apsemtą Šiaurės miestelio „Rimi". Fizinės veikėjų ypatybės, negalios, neigiami įpročiai, ydos apokalipsės akivaizdoje kuria tragikomišką / karnavalo nuotaiką: „Ema nemėgo vienos žvaigždutės „Maximų" – jos buvo tokios ankštos, įstringi tarp lentynų ir negali dorai pasisukti. Aną kartą, kai Ema bandė tai padaryti, krūtine nušlavė visą lentyną makaronų" (p. 36). Nusiyrusi į Pilies gatvę, Ema regi vandens paviršiumi jos link atplaukiančią knygą juodais viršeliais, kuri paskatina ją svarstyti apie literatūros vertę: „Kaži kas tai? – susidomėjo Ema. – Sapnininkas, pornografinis romanas ar poezijos šedevras?" (p. 40). Šerelytė šiuo epizodu taikliai nušviečia šiandienos kultūrinę situaciją, kur menas tampa preke. Tokioje intelektualinės apokalipsės akivaizdoje kultūros ir meno vertė reliatyvi: „Eilėraščiai visuomet plaukia paviršiumi, romanai kaipmat priburbuliuoja, sapnininkus skaito plekšnės ir kitos plokščios žuvys, o literatūros teorijų chrestomatijos po vandeniu formuoja polipų kolonijas" (p. 41). Šerelytės paleista strėlė, persmeigusi vartotojų auditoriją, čia sminga ir į pačių menininkų / kultūros veikėjų guolį, galima nujausti apie potekstėje užsimenamą šiandienos romanų, poezijos, literatūros kritikos bergždumą, beaistriškumą: „Ir jeigu išliks kokia knyga, tai tik tokia, kuri bus kupina sukrečiančios aistros. Tokia, kurios net pragaras nenorės priimti" (p. 41).

Kita ryškesnė persona – rašytojas, o jo manija – ekshibicionizmas. Aš, mielas drauge, jau užsigrūdinęs, bet toks rašytojo vardo nužeminimas –­ garantuoju – tikrai šokiruos tradicinį skaitytoją, savaitgaliais pavartantį vieną kitą Lietuvos sąžine vadinamų rašytojų tomelį. (Neįsižeisk!) Iš pirmo žvilgsnio šis veikėjas – normalus vyrukas, dirbantis reklamos agentūroje, kurioje užima metaforų rašytojo pareigas. Tačiau grįžęs namo jis engia savo tarnaitę žmoną, kuri net nemoka skaityti, didžiuojasi prieš ją savo intelektu, gėdijasi jos prieš savo intelektualius bendražygius: „Ji pasiskubino atsiprašyti linksmos draugijos – reikia užeiti į parduotuvę sūrio. Draugija nužvelgė ją supratingomis akimis – eik, eik, vargše moteriške, tokia jau tavo dalia" (p. 129). Suvalgęs žmonos paruoštą vakarienę, rašytojas užsivelka lietpaltį ir eina pasivaikščioti į parką, kuriame mėgsta patykoti į bendrabutį skubančių iš provincijos atvykusių mergelių. Rašytojo ekshibicionisto įvaizdį galima suvokti kaip (banaliai skausmingos) kūrybos metaforą – kaip savo (trauminės) patirties, asmeninių (asocialaus nevykėlio, pseudointelektualo) išgyvenimų eksponavimą skaitytojui literatūrine forma (Nepyk, Zenka, kad kalbu kaip filologas – kitaip jau nebe­sugebu...) Taip parodomas „rašytojų" ekshibicionistų „vidinis dramatizmas", diskomfortas, baimė sulaukti kritikos, kurios rezultatas dažniausiai – įžeista savimeilė: „Krūmuose sušiureno rašytojas. Siaustėsi lietpalčiu nežinodamas, ką daryti. Norėjo pasirodyti, bet bijojo. Žinojo, jeigu atsiskleis, bus sudraskytas į skutelius" (p. 54).

Ko gero, spalvingiausias pilkame kūrinio pasaulyje yra kalbos inspektorius, kaip supranti, apsėstas taisyklingos kalbos vartojimo manijos, negalintis atitrūkti nuo profesijos net miško žygyje: „Ir sausuose, uogautojų nušukuotuose mėlynojuose šiugžda ne miško pelės, o kalbos klaidos, nešiodamos vidurių šiltine ir dizenterija užkrėstas blusas" (p. 112). Šiuo aspektu inspektorius kiek primena varlių profesorių – eina iš proto dėl kiekvieno nusižengimo kalbai. Kalbininkas tiesiog pasiunta, išgirdęs klaidų prisodrintą deputato pasisakymą žmonėms:

„– ...kad padaryti tai tvarkingai, reikia, kad galėti, o kad galėti, reikia, kad mokėti!.. – šaukė deputatas.

Kiekvienas „kad" skambėjo kaip vinis, kalama į gipskartonį.

Inspektorius atsistojo ir lėtai nužingsniavo prie įsijautusio deputato. Priėjo ir vožė tiesiai į snukį" (p. 119).

Įsiūčio pagautas, inspektorius virsta terminatoriumi, skenuojančiu gatvėje sutiktas gyvybės formas ir kovojančiu su kalbine, intelektualine neteisybe: „Moteris, penkiasdešimties metų, išsilavinimas – nebaigtas aukštasis, darbo vieta – Socialinių reikalų ministerija, trys savaitės atostogų Šveicarijos Alpėse, trys savaitės gydymosi Vasaros g. 5, diagnozė – latentinė psichopatija" (p. 121). Tokius menkystas jis kankina aukšta įtampa, laidydamas elektros srovės žaibus. Knygos autorė šiuo mašinistiniu kalbininko Tado Blindos įvaizdžiu meistriškai hiperbolizuoja kalbininkų paranoją, norą sulyginti svietą pagal visas lietuvių kalbos gramatikos taisykles ir drauge pasisako prieš rašytojo kūrybinės laisvės suvaržymą.

Turbūt jau suvokei, mielas Zeniau, kad yra labai sunku aptarti atskirus romano veikėjus, nes jų visų gyvenimai per daug gerai sulipę. Vaizduodama personažų sielos ligas, knygos autorė rodo ir visuomenės negalias – į vieną romaną sutalpina turbūt visas Lietuvos padangėje egzistuojančias tiek viešojo gyvenimo, tiek kultūros / meno problemas: uždarumą, susvetimėjimą, sno­bizmą, pasigailėtinus politikos žaidimus, karjerizmą, įvaikinimą, vaikų auklėjimą, šeimos vertybių krizę, meno subanalėjimą ir t. t. Parodoma skirtingų visuomenės sluoksnių tamsioji pusė, priešinga tai, kurią aš ir tu, mano drauge, esame įpratę matyti dienos šviesoje.

Kaip suprasti šį pasaulį? Nežinau, Zenka. „Kokono baladės" – savotiška portretų galerija, socialinių problemų, aktualių šiandien, iliustracija. Supinant į vieną tinklą veikėjų gyvenimus, įvykius aprašant iš vis kito veikėjo perspektyvos, atsisakant įprastos chronologinės tvarkos, kuriama absurdo teatro atmosfera. Atėjus apokalipsei, sustojęs laikas sunaikina bet kokio progreso galimybę, gyvenimas nejuda į priekį, įvykiai kartojasi, tampa įpročiais: profesorius negali nepjaustyti varlių, rašytojas negali nesirodyti studentėms, kalbos inspektorius negali negalvoti apie kalbos klaidas, Ema negali neirkluoti: „Ema taip įprato irtis, kad būtų plakusi irklais ir sausą žemę. Eiti jai visai nesinorėjo" (p. 40). Sostinės gatves skalaujantį tirštą juodą vandenį galima suvokti kaip kultūros, humanizmo nuosmukio, žmonių ydų, visuomenės negalios metaforą. Ne veltui knygoje taip dažnai minimas sovietmetis, šiuo atveju suvoktinas kaip liga, nuo kurios visuomenė vis dar neįstengia pagyti. Štai Emos pavyzdys –­ persmelktas nostalgijos praeičiai, buvusiam (nors jis ir neįvardijamas, bet nujaučiamas) „valdovui": „O dabar tu manęs neprisimeni. Palikai vieną džiaugtis komunizmo liekanomis. Šitos ideologijos seniai nebėra, taigi ir žodis reiškia ne ką kita, o tik bendro žmonių gyvenimo nuotrupas" (p. 41). Apokalipsė šiuo atveju suvoktina kaip posovietinio gyvenimo realijos: „Koks smagus laikotarpis, – pamanė Ema. –­ Turbūt atėjo komunizmas. O kas gi kitas – į Apokalipsę nepanašu" (p. 37). Į kokonus besisupančių žmonių vaizdiniai tokioje situacijoje rodo kultūrinę stagnaciją, baimę spręsti problemas. Pasyvumas, plaukimas pasroviui būdingas homo sovieticus mentalitetui –­ tokie įstrigę laike personažai, žmonės-grybai, atstovauja visuomenės regresui, grįžimui į pirminę lervos stadiją. Pasitelkti Lietuvos sostinės buitinio gyvenimo elementai, niūri baladės stilistika ne baugina, o verčia skaitytoją juoktis pro ašaras.

Bet ar tikrai nėra vilties, Zenka? Sustojus laikui, juodo vandens apsemtame pasaulyje gyvybė sparčiai nyksta, žmonės užsidaro kokonuose, aplink skraido pragaro kančias pranašaujančios salamandros, žemė netenka savo kvapo, kurio nesiliaudamas ieško gatvėmis motorine valtimi plaukiojantis šuo...

Deja, viltis, mielas Zeniau, tūno kitoje planetoje – žmonės (išrinktieji) priversti išsikelti, kad išliktų ir suklestėtų. Naujos planetos paieškas galime suvokti ir kaip bandymą ištrinti savo kultūrinę atmintį, bandymą atsikratyti homo sovieticus simptomų, troškimą pagyti. Kitoje planetoje regimas naujas gyvenimas, kuriame žmonės atgimę puskatėmis, tačiau kultūrinės praeities sunaikinti ar bent atitolti nuo jos kolonistams nepavyksta. Senolis, išminties saugotojas, geria dėl sutrikusių fizikinių dėsnių nesibaigiantį rašalą ir saugo iš Vilniaus atsigabentą rašytojo ekshibicionisto kokoną, gąsdindamas juo mažuosius. Turbūt supranti, Zenka, kad ir naujosios planetos nelaukia šviesi ateitis – ji pasmerkta būti sunaikinta degradavusių naujakurių.

Tad gero skaitymo, mano drauge! Raštelk įspūdžius, kai baigsi! Perduok Aldonai labų dienų!

Tavo bičiulis Romukas

 

II žvilgsnis: Zeniaus laiškas Romukui

Mielas Romuk,

Atplėšdamas tavo laišką, kaip tik youtube žiūrėjau Brežnevo laidotuves su visais tais ordinais ir procesijom... Jau senokai buvom bekalbėję, tad norėčiau tave pabarti, kad pasirodai kaip jaunas mėnulis ir dar su savo amžinom knygom... Kaip matai – įsivedžiau internetą, tad naujienos mane pasiekia greitai. Dabar gal negalvosi, kad aš –­ tik apgailėtinas provincijos intelektualas?

Laiške tavo išgirtąją knygą jau buvau skaitęs – pasiėmiau, vos tik atvežė į miestelio biblioteką. Vedėjos dar nenorėjo duot, sakė, kad nežino jokio „Kakuono". Paskui gailiai atsiprašinėjo, kai parodžiau knygą lentynoje, teisinosi: „Nepykit, gi žinot, kad visko būna, pasimeta..."

Tai va, Romka, kalbėsiu tiesiai šviesiai: nepatiko man ta knyga. Gyrei gyrei tu ją, vartei visaip liežuvį, bet man nesuveikė. Nežinau, kur čia kritikai ir leidėjai mato atradimą?.. Jau senais senais Juozapo Erlicko laikais būta geros socialinės fantastikos knygų. O kur dar Melniko knygos? Kas apskritai yra socialinė fantastika? Mano biedna galva, kiekviena knyga yra socialinė fantastika – vis tiek literatūra – fikcija ir vis tiek – apie žmones. Socialistinio realizmo romanai, CK nutarimai – irgi socialinė fantastika! Aišku, autorė gal ir sužaidžia visokiais ten laiko, erdvės suardymais, prakalbina šunį, paverčia žmones grybais, katėmis... Bet skaitydamas aš vis savęs klausiau: kas iš to? Visi žinom, kad blogai, blogai yra toj Lietuvoj... Blogai ir viskas. „Dviračio žynios" – irgi nebloga socialinė fantastika, tik kad ne romanas – per televizorių... Nežinau, Romai, nežinau... Žinoma, gerbiama knygos autorė romaną rašo su kur kas didesniu talentu nei mūsų rajoninio laikraščio karikatūristas, bet kalbant apie meninę vertę ir turinį – abu nedaug skiriasi... Kas iš to, kad į romaną sukištos visos mūsų svieto problemos? Skaitai ir springsti, maitinamas iš šlapių laikraščių sumalta koše... Ir apskritai – aš nelabai supratau to blaškymosi tarp Raudonosios žvaigždės ir Pilkosios planetų, visų tų metamorfozių... Ar tai turėjo man, skaitytojui, kažką pasakyti, ar tai tėra vien gražus žaidimas žodžiais, kurį visi, plodami katučių, turėtume vertinti kaip labai originalų, gilų ir visokį kitokį?..

Ir ta kalba, Romai... Gerai, yra gražių vietų, gražiai nudailintų, skambiai pasakytų (ypač tas epizodas su spalvomis kvėpuojančiu šunimi) – čia tau pritarsiu. Patiko man ir tas iš vidaus beldžiančio į kokoną rašytojo vaizdinys, originaliai įsiliejantis į baladės semantiką... Bet nemažai yra griozdų, kurie tik vietą užima ir manęs, kaip skaitytojo, nė kiek neveikia. Štai „Baladė apie pilkąją planetą" – žodžių perkrautas beprotnamis: „– Juk tu gimęs valdyti kunigaikštystę, ištisus kaimus su baudžiauninkais ir miestus su amatų gildijomis, atridenančiomis tau dešimtinę, vaikyti pažus ir juokdarius, kai jie tau neįtinka, vyti lauk popiežiaus pasiuntinius su raštais, kurie primygtinai liepia tau pagaliau pasikrikštyti ir išmokti skaityti, sarmata gi, skaitmeninis amžius, o tu dar skaityti nemoki, o menę, kuri taip tiktų bibliotekai, pavertei medžioklės trofėjų muziejumi. Ragai, dantys, kailiai, jeigu falai būtų kauliniai, ir tuos eksponuotumei kaip tautinio išdidumo ženklą, –­ kalbėjo mergelė glostydama stalo paviršių. – Ar kada suabejojai, kad esi to nevertas?" (p. 152)

Apie ką aš ir kalbu, Romai, apie ką aš ir kalbu... Gal ir kiek mažiau žodžių būtų užtekę pasakyti, kad skandalingieji valdovų rūmai neatlieka savo funkcijos...

Tokie ir mano įspūdžiai, mielas drauge. Tu, sakei, neskaitei, bet vis tiek linkiu paskaityt ankstesnes Šerelytės knygas, ypač ankstyvąją novelistiką –­ tikrai daugiau laimėsi, nei kad dabar vis pralošinėji su savo naiviu tikėjimu eksperimentais...

Laukiu apsilankant! Perduok Nijolei nuo manęs linkėjimų! Kaip tavo katinas? Ar sugijo po operacijos?

Draugai