Knygos keičia pasaulį – vienos labiau, kitos mažiau, o kai kurios šalies istorijoje ir žmonių gyvenime palieka itin ryškų pėdsaką. Švedai nusprendė išsiaiškinti, kokios knygos darė didžiausią įtaką jų kraštui nuo tų laikų, kai dar net nebuvo įsikūrusi Švedijos karalystė. Tokio sumanymo pradininkai – amerikiečiai: Kongreso biblioteka Vašingtone buvo surengusi parodą „Knygos, formavusios Ameriką“. Šiai parodai atrinktos knygos, turėjusios didžiausią poveikį amerikiečių visuomenei nuo XVIII a. iki šių dienų.

Sudarydami 50 knygų sąrašą švedų istorikas Svantė Nordinas bei literatūros tyrinėtojai Göranas Häggas ir Peteris Lutherssonas stengėsi atkreipti dėmesį į tas knygas, kurios besikuriančią švedų visuomenę paveikė labiausiai. Tad kokios knygos formavo Švediją?

Visų pirma, „Vesterjotų įstatymas“, parašytas senąja švedų kalba XIII a. pradžioje. Čia randama vertingų žinių apie viduramžių Švediją. Anot istorikų, pagarba įstatymui įsivyravo daug anksčiau, nei Švedija tapo savarankiška ir susivienijusia valstybe.

Sąrašo pradžioje – Mažasis Martino Lutherio katekizmas, išverstas 1529 m. Katekizmas padėjo Švedijoje įsitvirtinti krikščionybei, tapo dorovės pagrindu, skatino mokytis skaityti. O Gustavo Vazos Biblija, pirmas Senojo ir Naujojo Testamentų vertimas (1541) padėjo pagrindą bendrinei švedų kalbai. Paminėtas ir 1695 m. Psalmynas, vėliau išplėtotas, tapęs švediškų psalmių lobynu.

Svarbi švedų kultūrinio paveldo dalis – „Ūkininkų kalendorius“ (1662). Šiame žinyne ūkininkams yra net liaudiškų orų spėjimų. Daugelis švedų, keliaudami į Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo, šią knygą pasiimdavo šalia Biblijos, Katekizmo ir Psalmyno.

Olofo Rudbecko „Atlantica“ Renesanso laikotarpiu aukštino šalies gamtą, žmones, papročius, legendas, buvusią Švedijos didybę, jos praeitį, imperinius laikus. Rudbeckas savo šalį lygino su nugrimzdusia Atlantida, net gotus kildino iš skandinavų, tapatino su Švedijos jotais. Carlas von Linné „Kelionėje po Skonę“ (1749) aprašė gamtą, susistemino augalus, tarsi nusakė Švedijos valdas ir įtvirtino švedų kraštovaizdžio tapatybę.

Iš senųjų švedų rašytojų sąraše paminėtas Carlas Michaelis Bellmanas. Iki šiol mėgstama, cituojama ir dainuojama jo gamtos lyrika, eilėraščiai apie meilę ir vyną. Ne vienos švedų kartos vaizduotę audrino romantinis filosofinių, religinių eilėraščių ciklas „Šarono lelijos“ (1821), susietas su Biblijos Giesmių giesme. Mokyklos skaitinių klasika – Esaiaso Tegnéro „Frithiofo saga“ (1825). Tai vikingų epas apie gražų, narsų ūkininkaitį Frithiofą ir žavią geraširdę karalaitę Ingeborgą. Frederikos Bremer romanas „Herta“ (1856) laikomas pirmuoju feministiniu romanu švedų literatūroje: jis davė pradžią moterų judėjimui, 1858 m. netekėjusios moterys pripažintos visateisėmis pilietėmis.

Iš gausios Augusto Strindbergo kūrybos sąraše paminėtas romanas „Raudonasis kambarys“ (1879), idėjų ir kalbos prasme laikomas modernizmo proveržiu švedų literatūroje. Tėviškę, gimtinę, kaimą poetizuojantys Vernerio von Heidenstamo „Eilėraščiai“ (1895) žadino patriotinius jausmus, tautinį sutelktumą, buvo tarsi atsvara to meto emigracijai. 1900 m. pasirodžiusi Ellen Key knyga „Vaikų šimt­metis“ – pirmasis programinis veikalas apie vaiko kaip asmenybės auklėjimą, pedagogiką. Knyga paskatino susiformuoti požiūrį, kad vaikas turi savitą pasaulį ir teisę į autonomiją.

Švedų emigracijos bei netvarios švedų ir norvegų unijos metais parašyta Selmos Lagerlöf „Nuostabi Nilso Holgersono kelionė po Švediją“ (1906–1907; liet. „Stebuklingosios Nilso kelionės“) – ypatinga, tautą vienijanti knyga jaunimui. Ji buvo sumanyta kaip „knyga liaudžiai“ – kėlė optimizmą, nacionalinės vienybės ir bendrumo dvasią, pasitikėjimą tautos galiomis ir ekonomikos pažanga. Nilso kelionė su laukinėmis žąsimis tarsi įteisino Švedijos valdas nuo Skonės pietuose iki toliausių Laplandijos pakraščių. Ši knyga išgarsino Švediją užsienyje. Anot Lagerlöf, Švedija – tai „nuotykių šalis, turinti tiesiog kerinčių galių“: sparčiai besivystančią pramonę, plėtojamus geležinkelius, būsimos gerovės valstybės viziją.

Svarbus Harry’o Martinsono autobiografinis romanas „Dilgėlės žydi“ (1935), vaizduojantis varganą poeto vaikystę skurdžioje Švedijoje, liaudies namų užuominą. Göstos Knutssono „Pelio Ilgauodegio nuotykiai“ (1939) – labiausiai skaitoma knyga, o Pelis – žinomiausias Švedijos katinas, vaikų numylėtinis. Vilhelmo Mobergo tetralogija „Emigrantai“ (1949) – jaudinantis pasakojimas apie tuos, kurie XIX a. išvyko į Ameriką. Päro Lagerkvisto romane „Barabas“ (1950) aprašomas myriop nuteistas plėšikas, kuris minios noru išvengė nukryžiavimo, perteikė krikščionybės nostalgiją, skausmingą dievoiešką. 1945 m. jaunieji švedai pirmą kartą susipažino su Astridos Lindgren „Pepe Ilgakojine“, kurią netrukus pamilo daugelio šalių vaikai.

Į 50 svarbiausių knygų sąrašą sudarytojai įtraukė ir visuotinę enciklopediją „Nordisk familjebok“, kuri leista iki 6 dešimtmečio pabaigos ir tapo Švedų nacionalinės enciklopedijos pradininke. Alvos ir Gunnaro Myrdalių idėjomis knygoje „Gyventojų krizės klausimu“ rėmėsi socialdemokratų partija, propaguodama vadinamuosius liaudies namus. Buvo siekiama įveikti 1932–1933 m. krizės padarinius: nedarbą, sumažėjusį gimstamumą, prastas gyvenimo sąlygas. Ši knyga tapo gairėmis kuriant gerovės valstybės pagrindą, steigiant vaikų globos ir priežiūros įstaigas, pašalpas motinoms, nemokamus mokinių pusryčius, medicinos paslaugas, statant naujus gyvenamuosius būstus. Žymiausiais 4–6 dešimtmečių intelektualais laikomi Myrdaliai išsklaidė konservatyvių sluoksnių nerimą, esą tokios socialinės reformos sužlugdys įprastą šeimą.

Dagas Hammarskjöldas buvo žymus švedų ekonomistas, teisininkas, diplomatas, JT generalinis sekretorius. Jo paslaptinga žūtis 1961 m. per lėktuvo katastrofą virto nacionaliniu gedulu. Po mirties išleistoje dienoraščių knygoje „Kelio ženklai“ išspausdinti jo eilėraščiai, mintys apie moralę, apmąstymai apie save ir Dievą.

Matematikos vadovėlių serija „Hej matematik!“: 8–9 dešimtmečiais į pradinių ir vidurinių klasių mokymo programas buvo įtraukta aibių teorija. Manoma, jog tai gerokai pablogino mokinių matematikos žinias.

50 knygų sudarytojams daugiausia ginčų sukėlė paskutinieji „chaotiško amžiaus“ dešimtmečiai. Literatūros tyrinėtojas Lutherssonas apgailestavo, kad į šį sąrašą nepateko daugiau garsių švedų rašytojų, tarp jų – Nobelio literatūros premijos laureatas Tomas Tranströmeris, kurio debiutinė knygelė „17 eilėraščių“ tapo vėlyvojo modernizmo proveržiu švedų poezijoje.

Artėjant mūsų valstybės atkūrimo šimt­mečio minėjimui, literatūros istorikams norėtųsi užduoti klausimą: o kokios knygos formavo mūsų visuomenę?

 

Zita Mažeikaitė