Literatūra


× Nikodem Szczygłowski   Goranas Vojnovićius (g. 1980) – jaunosios kartos slovėnų rašytojas ir režisierius, Lietuvoje lankęsis pernai, kai Knygų mugėje pristatytas jo romanas „Jugoslavija, mano tėvynė“, kurį išvertė Laima Masytė. Pirmą kartą apie G. Vojnovićių sužinojau, kai Liublianos universiteto knygyne į akis krito iškalbingas romano pavadinimas „Čefurai, čiuožkit namo!“ („Čefurji, raus!“). Tuomet nežinojau, kas to...


 Sunku paneigti – pirmas įspūdis svarbus. Ir nors patarlės teigia, jog visus palydim pagal protą (kalbant apie poetus tai, beje, nelabai galioja), pasitinkant vilkėto drabužio poveikis išlieka ilgam. Dažnai pirmo pažinties momento emocijos lemia ir tolimesnius santykius. Tad, susidūręs su menkiau pažįstamais autoriais, būnu atidesnis nei vartydamas eilinį gerai žinomo kūrėjo leidinį. Jutau tai ir šįkart skaitydamas dviejų man beveik negirdėtų poečių knygas, todėl viliuos...


× Silvija Čoleva   Tomažas Šalamunas (1941–2014) – slovėnų poetas, padaręs didžiulę įtaką XX a. antrosios pusės tiek slovėnų, tiek Europos poezijai. Pirmoji eilėraščių knyga „Pokeris“ (1966), išleista savilaida, supurtė tuometę slovėnų poezijos sceną; jaunystėje už kelis provokatyvius eilėraščius poetas net buvo patekęs į kalėjimą. Išleido per 40 poezijos knygų ir rinktinių, vienas iš daugiausiai į užsienio kalbas ver...


  Net jei suvoki banalumo mastą, metų pabaigoje vis tiek pradedi svarstyti, kokie šie metai buvo, kas gero, blogo, išskirtinio įvyko. Ypač kai besibaigiantys metai, kad ir kaip žiūrėsi, buvo iš tiesų išskirtiniai: dėl COVID-19 šalyje net du kartus paskelbtas karantinas, tad įprastos gyvenimo, taip pat ir literatūrinio, formos – gyvi susitikimai su rašytojais, knygų pristatymai, net apsilankymai knygynuose – per pirmąjį karantiną tapo ne...


  Ne naujiena, kad paauglių knygos nėra pati šviesiausia literatūra. Kiekvienai amžiaus kategorijai skirtos knygos turi savo specifiką. Literatūra paaugliams – visai nesvarbu, ar tai realistinės istorijos, ar turinčios fantastikos elementų – nagrinėja problemas ir iššūkius, su kuriais susiduria jauni žmonės. Jau pats žodis „problema“ numato, kad knyga bus apie sudėtingus ir susimąstyti verčiančius dalykus. Vargu ar atsirastų norinčių skaityti ap...


  Metų pradžioje verstinės literatūros vaikams ir jaunimui lentyną papildė nauja knyga – Mirjam Pressler romanas „Natanas ir jo vaikai“ (vertėja Indrė Dalia Klimkaitė). Kūrinyje kalbama apie taikaus skirtingų religijų sugyvenimo galimybę nepalankiomis sąlygomis ir naujai interpretuojama kanoninė švietimo epochos Efraimo Lessingo drama „Natanas išmintingasis“. Tai istorinis romanas: veiksmas vyksta XII a. Jeruzalėje per trečiojo kryžiaus žygį...


  Pamačiusi knygą-plytą – daugiau nei 500 p. leidinį kietais dažniausiai spalvingais viršeliais – visuomet prisimenu leidėjų pasisakymus, kad žmonės mieliau perka storas knygas nei plonas. Na, panašiai kaip picas: jei dvi picos kainuoja tiek pat, tai, savaime aišku, dauguma renkasi didesnę. Bet ar visada didesnė – skanesnė ir maistingesnė? Ir ar apskritai apie literatūrą prasminga mąstyti greitmaisčio kategorijomis? Deja, dauguma bestselerių i&scaro...


 2019 m. Cervanteso premijos laureatas poetas Joanas Margaritas (g. 1938) teigia, kad premijos yra antraeilis dalykas. Įteikiamos a posteriori, jos tarsi vainikuoja daugelio metų darbą. Tačiau premija premijai nelygu. Vienos padeda įsitvirtinti rinkoje, būti pastebėtam, verčiamam į kitas kalbas. O kitos – svarbiosios – suteikia pripažinimą. Cervanteso premija yra viena tokių. Įsiplieskus Ispanijos pilietiniam karui J. Margarito tėvai – tėvas architektas ir motina mokytoj...


  Aktualiausioji tema šioje knygoje – pasaulio pabaiga, kuriai pasaulis ruošėsi besibaigiant 1999-iesiems ir kurią, regis, išpranašavo Nostradamas. Tačiau ją pilku déjà vu sluoksniu jau užklojo 2012 m. pranašauta pasaulio pabaiga, sieta su besibaigiančiu majų kalendoriumi. Negana to, po truputį esame pratinami prie minties, kad kita pasaulio pabaiga bus 2036 m., o ją sukels į Žemę įsirėžęs asteroidas Apofis. Visos šios deklaruoj...


  Į rankas paėmęs Liutauro Degėsio romaną „Lengva nebus“ aš, jo skaitytojas, susidūriau su literatūroje nuolat pasikartojančiu žaidimu – turiu skaityti, kaip rašoma apie rašymą apie rašymą. Pasakojimuose apie kuriantį žmogų realybė dažnai susimaišo ir pasimeta tarp sukurtų tekstų, kol galiausiai lieka tik rašymas. Save reflektuojantis kūrybinis veiksmas. Tik, be abejo, skaitau apie šį veiksmą jau po įvykio ir mano skaitymo...