Literatūra

Laudacijos 2016 metų Jotvingio premijos laureatui Eugenijui Ališankai ir Jaunojo jotvingio premijos laureatui Nerijui Cibulskui   Kalbėti apie Eugenijaus Ališankos nuopelnus lietuvių poezijai ir literatūrai būtų siaubingai nuobodu, nes jų yra daug, ir visi sąmoningi skaitytojai juos žino patys. Nežino tik tie, kurie šįvakar ėjo į šokius ir ne į tą salę pateko. Kai prieš keletą dienų mano telefonas prašneko Antano A. Jonyno balsu apie laudaciją šių metų jotvingiui, iškart sutikau parašyti...


Mano pranešimas nepagrįstas moks­liniu tyrimu – jis subjektyvus ir patirtinis, savo teiginius grindžiu asmeniniais išgyvenimais, pamąstymais, perskaitytomis knygomis, įsivaizdavimais. Nežinau, ar tai lemtis, tačiau mano kritika dažniausiai sulaukia epitetų „bloga“. Neretai „blogais“ vadinami ir straipsniai, recenzijos, net tyrimai, kurie man, gal todėl, kad pati turiu neabejotiną polinkį į „blogį“, itin patrauklūs. Ši situacija ir privertė susimąstyti, kas iš tiesų yra bloga ir gera kritika Liet...


Šis rašinio pavadinimas – iš Timo K. Mukkos knygos „Balandis ir aguona“. Keistoka, beveik absurdiška, bet ir patraukli mintis – dangus kiekvieną akimirką kitoks, štai kodėl jis dangus, pažadėtasis, išsvajotasis. Ne vienas, o net keli dangūs mainosi, veriasi visose trijose knygose, kurias šį kartą minėsiu. Savaip giminingose. Gamtiškose. Rūsčiose. Keistose. Itin lengvai ir greitai perskaitomose. Šiaurietiškose. Jei nekenčiate peizažų aprašymų, šios knygos ne jums. Nei knygos, nei mano pasakojima...


Kęstutis Navakas. „Vyno kopija“. – V.: „Tyto alba“, 2016. Pirmame skyriuje „numiręs“ romano personažas sugrąžinamas „į gyvenimą vienai dienai“. Darykite ten, ką norite, jums nebegalioja laikas ir erdvė, būkite, kuo norite, bendraukite, su kuo norite (p. 9), – pasako jam mirties buveinės prižiūrėtoja Maria Casarès (romane ir vėliau šmėžuoja aktorės, aktoriai ir kiti realūs XX a. bei kitų laikų veikėjai, nuėję į nebūtį, bet išnirę sapniškose herojaus klajonėse). O tada jau atsitinka truputį pa...


Le ailence éternel de ces espaees infinis m’effraie – Blaise Pascal   Tų begalinių erdvių amžinoji tyla mane gąsdina, rašė Blaise’as Pascalis. Ar būtų galima sakyti, kad prancūzų filosofas buvo ir poetas? Be jokios abejonės. Filosofas savo vizijoje matė begalines erdves, kurios nesutampa su mums įprastomis, regimomis, iš esmės jis tas erdves sukūrė. Neįprastos jo erdvės – jose karaliauja amžinoji tyla, o tai reiškia, kad tos erdvės yra tuščios, kad jose neišgirsi vaikų šurmulio, paukščių ...


Dubravka Ugrešić (g. 1949) – kroatų prozininkė, vertėja, įvertinta Jugoslavijos ir tarptautinėmis premijomis. Rugsėjį jai įteiktas Vilenicos (Slovėnija) festivalio pagrindinis literatūrinis apdovanojimas. 2000 m. D. Ugrešić lankėsi Vilniuje, lietuviškai išleistas jos romanas „Skausmo ministerija“ („Kronta“, 2007). Spausdiname rašytojos mintis, išsakytas 2015 m. Belgrado literatūriniame festivalyje „Krokodilas“ per diskusiją apie literatūros naudingumą ir meno provokacijas. Rašytoja įžvelgia ...


John Williams. „Stouneris“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: „Baltos lankos“, 2016. Daugumoje „Stounerio“ recenzijų užsienio spaudoje svarstoma, kodėl tokia puiki knyga netapo amerikiečių literatūros klasika (tiksliau tapo, bet liko mažai kam žinoma), tačiau įvykių atpasakojimas, knygos priskyrimas akademinio romano žanrui ar literatūrai apie literatūrą vargiai čia padės. Galbūt tokia ir yra knygos nepopuliarumo priežastis: ją sunku skambiai apibūdinti, kategorizuoti, sučiuopti...


Umberto Eco. „Nr. 0“. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – V.: „Tyto alba“, 2015. Naujausias ir paskutinis „Fuko švytuoklės“ genijaus romanas skirtas lokalizuoti ir atverti žiniasklaidos, medijų virtuvės paslaptis. Simboliška, bet turėjusios tapti pirmosiomis, mano galva, geriausio jo romano eilutėmis, atsirado paskutiniajame: Epizodu su iš čiaupo nebėgančiu vandeniu turėjo prasidėti romanas „Fuko švytuoklė“. Draugas, kuriuo pasitikiu, perskaitė rankraštį, ir galiausiai pašalinau šią s...


Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė. „Kvėpuoju“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Noras rašyti apie Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės knygą pirmiausia kyla iš poreikio pačiai išsiaiškinti, su kokia knyga šiuokart susidūriau. Ji nepriklauso tvarkingoms deramo lygio poezijos knygoms, kurias perskaitai, permąstai ir pasidedi į lentyną. „Kvėpuoju“ kelia emocijas, dirgina sąmonę, kviečia grįžti ir galvoti apie tai, kas ir kaip joje kalbama. Pirmasis skaitymo įspūdis – į rinkinį sugul...


Ovidijus. „Liūdesio elegijos“. Iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė. – V.: „Alma littera“, 2016. Knygynų lentynose šiais metais pasirodė nauja, profesorės Eugenijos Ulčinaitės eleginiu distichu išversta knyga –­ Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ – poeto laiškai imperatoriui Augustui, žmonai, draugams apie nepaprastą ir sunkų lyriko likimą tremtyje, Tomuose (dabar – Konstanca, Rumunija) prie Juodosios jūros. „Liūdesio elegijas“ sudaro penkios laiškų knygos, poeto rašytos nuo pirmųjų tremt...


Draugai