Literatūra

Eilėraščio eilutė, pirminio poetinės ištarmės ritmo, gal labiau ritminio vaizdinio ar įvaizdinimo intonavimo nuovoka pašaukia lyg neišvengiamos lemties prošvaistė. Net nepajunti, kaip šitai įvyksta, tik kiek vėliau suvoki –­ esi pagautas, pagavos įsuktas į tau dar nesuvokiamą vyksmą, atskiriantį tave nuo vienų bendravimo saitų ir susiejantį su tais kitais, kuriems svarbiausia pasaulyje poetinės ištarmės ritmas ar eilėraštyje glūdi...


Pranešimai skaityti gegužės 26 d. Vilniuje, „Poezijos pavasario“ konferencijoje „Poezija kaip (savi)destrukcijos forma“ Paskambino Rašytojų klubo direktorė ir paprašė per „Poezijos pavasarį“ pakalbėti apie poeziją kaip savinaiką. Skambinančioji buvo labai maloni. Nebuvo kaip nesutikti. Sutikau ir susikrimtau. Nelabai žinau, nesu tyrinėjusi, kaip ta poezija naikiną poetą ar poetę. Tiesa, pažįstu kelis poetus. Bet nė vienas jų net negalvo...


Vis daugiau vaikų ir jaunimo literatūroje atsiranda istorinio pobūdžio kūrinių, menine kalba atgaivinančių svarbius istorijos epizodus ar juos savaip interpretuojančių, kuriuose (šalia kitų temų) apmąstoma praeities įvykių prasmė, sąsajos su dabartimi, valstybingumas ir pilietiškumas. Čia galime prisiminti pernai pasirodžiusias Ernesto Parulskio, Kristinos Gudonytės, Justino Žilinsko, Akvilinos Cicėnaitės knygas, kuriose, be istorijos, dar itin svarbus ir Vilnius. O štai poroje naujų leidyklos...


Skirmantas Jankauskas. „Platonas. Filosofavimas grožio akivaizdoje“. – V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2015.   Praėjo beveik du su puse tūkstančio metų nuo Platono filosofavimo, o jo recepcija ne tik neišsenka, bet, regis, įgyja pagreitį. XIX ir XX amžiuje Platonas patyrė ne vieną nuotykį. Paskutiniaisiais savo produktyvaus gyvenimo metais Nietzsche, knygos „Stabų saulėlydis“ skyriuje „Kaip „tikrasis pasaulis“ pagaliau tapo pasa...


Nedaug tėra tokios apimties knygų kaip XIX a. amerikiečių rašytojo Hermano Melville’io romanas „Mobis Dikas, arba banginis“ (1851), kurios, sukomponuotos iš įvairios ir prieštaringos medžiagos, pasižymėtų tokiu vaizduojamo pasaulio vientisumu bei įtikinamumu. Maža tėra didžiųjų romanų, kurie, disponuodami be galo konkrečia, proziška medžiaga, tuo pat metu būtų tokie poetiški kalbine raiška ir vidine prigimtimi. Melville’iui, ka...


XIX a. rusų poezija, nepaisant ryškių Aukso amžiaus poe­tinių individualybių (nuo Jevgenijaus Baratynskio ir ankstyvojo Fiodoro Tiutčevo iki Pavelo Katenino bei Aleksandro Poležajevo) ar esminių sankirtų tarp akademinės krypties poetų ir Nikolajaus Nekrasovo mokyklos autorių 1860–1890 m., sudarė monolitišką kamieną, kuris ėmė intensyviai šakotis tik prasidėjus modernizmui. Tuo laikotarpiu panašūs procesai apėmė ir visas reikšmingas Vakarų poetines tra...


Pasirinkęs apžvalgai dvi knygas, tarpusavyje susisiejančias tik pavadinime minimais ežerais, jau beveik įsivaizdavau būsimo teksto sanklodą. Laikas spaudė, tad sumanymas buvo paremtas studentiška mąstysena (palyginsiu ežerų gylį, pakrančių kraštovaizdį, aprašysiu ichtiofauną ir fitoplanktoną, žiūrėk, reikiamas ženklų limitas jau ir pasiektas). Bet planas žlugo, o ežerotyros žinios nepravertė. Maža to, teko ir gilokus interneto tarpsluoksnius perkratyti. Kad juos kur, tuos bestselerius. Banana Y...


Skaidra Trilupaitytė. „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“. – V.: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, „Demos“, 2015.   Neseniai pasirodė Aistės Kisarauskai­tės („7 meno dienos“, 2016-03-17) ir Gintauto Mažeikio („Artnews“, 2016-03-28) S. Trilupaitytės monografijos recenzijos. Pirmojoje buvo atkreiptas dėmesys į neoliberalios kultūros politikos deklaruojamų tikslų ir veiksmų prieštaringu...


Peter Pomerantsev. „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma. Nuotykiai naujojoje Rusijoje“. Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė. – V.: „Sofoklis“, 2015.   Peteriui Pomerantsevui Rusija reiškia šiek tiek daugiau nei gimtinė ir daug mažiau nei namai. Jo tėvai, politiniai pabėgėliai iš Sovietų Sąjungos, niekada į Rusiją nebegrįžo. Tačiau į pasikeitusią šalį 2006-aisiais lėktuvu iš Londono nusileido jų sūnus –...


Timmo K. Mukka. „Balandis ir aguona“. Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. Palyginus su neseniai skaitytu Alistairo MacLeodo romanu „Menka bėda, jeigu...“, kuriame šiaurietiškas, rūstus škotų charakteris neatsiejamas nuo klano solidarumo ir glaudaus giminės ryšio, sutvirtinto kalbos ir praeities, Timmo K. Mukkos „Balandis ir aguona“ byloja visai kitokį &scar...


Draugai