Literatūra

 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė 2015 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Į jį pateko: A. Andriuškevičiaus „Beveik visi eilėraščiai“ („Apostrofa“), A. Cicėnaitės romanas „Niujorko respublika“ („Alma littera“), L. S. Černiauskaitės, R. Šerelytės novelės „Hepi fjūčer“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), I. Gudmonaitės eilėraščiai „Sniego skonis“ („K...


Sigitas Parulskis. „Tamsa ir partneriai“. –­ V.: „Alma littera“, 2012. Vokiečių filosofas ir psichiatras Karlas Jaspersas 1946 m. išleido knygą „Kaltės klausimas“, kurioje siekė padėti nuo Antrojo pasaulinio karo bei Holokausto padarinių suglumusiems vokiečiams sau atsakyti į keletą klausimų, pavyzdžiui, „kaip galėjo nutikti, kad mes tame dalyvavome?“, „jeigu nieko nenužudžiau, ar esu kaltas dėl to, kas nutiko žydams?&ldqu...


Viename Mykolo Saukos pasakojime veikėjai stebi sodininko žarną, kanalus kabeliui, vamzdžius. Apyvokos ir apdailos reikmenys šiose istorijose rodosi ne vien kaip fizinės tikrovės atributai – jie tampa būties signifikatais. O Regimantas Dima žodžius ir sakinius sulipdo į pasakojimą sausai kaip santechnikas, vedžiojantis žarnas ir vamzdžius atbula ranka. Lėktuve, įspraudus tokį romaną į krėslo tampres prie saugumo atmintinės, jie kvepėtų vienodai. Mykolas Sauka. „Grubiai“. – V.: Lietuvos rašytojų...


Janis Juonevas (g. 1980) – latvių rašytojas, 2013 m. debiutavęs romanu „Jelgava ’94“. 2014 m. už geriausią debiutą apdovanotas Latvijos literatūros metų ir Europos Sąjungos literatūros premijomis. Šią esė publikavo naujas latvių literatūrinis e. žurnalas „Sans“ (Nr. 1). Veidenbaumui Senuosius – tikruosius – žurnalus galima, pavyzdžiui, užuosti. Gyvuoja nuomonė, kad dabar spausdinamiems žurnalams būdingas geriausias kvapas pasaulyje....


Savąja praėjusių Metų knyga paskelbiau senokai rašytą kūrinį. Tai –­ Gavriilo Trojepolskio (1905–1995) „Baltasis Bimas Juodoji Ausis“. Jei ne jubiliejiniai rašytojo metai, jei ne mano simpatijos Voronežo žemei, kurioje Trojepolskis praleido visą savo gyvenimą, tas seteris Bimas nebūtų man nė amtelėjęs. Sušaudyto šventiko sūnus, agronomas selekcininkas, publicistas Trojepolskis žy­mųjį kūrinį parašė peržengęs šeštąją dešimtį. Jei kas mano, kad ta knyga tik (na, gerai, net) apie šunį, apsirinka –...


Pirmą kartą pasirodęs 1920-aisiais, „Plieno audrose“ yra solidžiai dokumentuotas tekstas, paremtas ketverius metus Jüngerio nuolat rašytu dienoraščiu, kurio susidarė daugiau nei 1800 puslapių. Savanoriu į karą išėjęs Jüngeris, tuo metu vos devyniolikos, 1918 metų paliaubas sutiko būdamas leitenantu, šturmo grupės vadu. Jis dalyvavo beveik visuose didžiausiuose Vakarų fronto mūšiuose, buvo keliolika kartų sužeistas. Už drąsą Jüngeris g...


  Hannah Arendt. „Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“. Iš anglų kalbos vertė Vilius Bartninkas. – V.: „Aidai“, 2015. Arendt knyga nėra „grynoji“ filosofinė studija, blogio fenomeną nagrinėjanti pasitelkus abstrakčias kategorijas. Tai teismo proceso, vykusio Jeruzalėje 1961–1962 m., apžvalga, kurios sutrumpintą variantą filosofė pirmą kartą publikavo žurnale „The New Yorker“. Kita vertus, faktografinė medžiaga tampa pretekstu kelti klausimams apie moralinių kategorij...


Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. – V.: „Tyto alba“, 2015. Prieš septynerius metus pasirodęs Kalinauskaitės novelių rinkinys „Niekada nežinai“ („Baltos lankos“) sukosi apie pamatinę temą –­ pasakotojų bandymus išlįsti iš „karvės pilvo“ (t. y. didžiulės kančios, kylančios dėl prisirišimo prie paties prisirišimo). Suvokdami praradimą kaip galimą pamatinį gyvenimo po gyvenimo nuo...


Kultūrinėje spaudoje kažkodėl įpratome rašyti beveik vien apie lietuviškas knygas. Kaskart nustembu, kad recenzentai jas laisva valia renkasi. O juk vertimai dažnai ir gražiau išleisti, ir kur kas brangesni (vėliau galima parduoti), ir mažiau nuspėjami. Bandyti susidoroti su trimis storais veikalais skatino ir pavyzdingai realizuojama „Kitų knygų“ leidybinė utopija. Bernardo Atxaga. „Obabakoak“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. &nd...


Marcelijus Martinaitis. „Kaip katinai uodega peles gaudo“. – V.: „Alma littera“, 2015.  Kažin, kiek teisus buvo Marcelijus Martinaitis, parašęs antidedikaciją „Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių“? Nors virš josios grafiškai dar ir išdidinta, kad čia labiau iš kačių gyvenimo negu iš žmonių, taip pabrėžiant pirmųjų reikšmę, tačiau žmonių šioje knygoje daug, o dar daugiau p...


Draugai