Literatūra

„Aš čia ne tam, kad kalbėčiau“ („I’m not here to give a speech“) – 2014 m. išleistas Gabrielio Garcíos Márquezo per visą gyvenimą pasakytų viešų kalbų rinkinys. Knyga pradedama tekstu, kuriame jis, 17-metis jaunuolis, atsisveikina su mokslo draugais, o baigiama padėka ką tik gavus Nobelio literatūros premiją. Skaitant šią rinktinę stebi, kaip gimsta genijus, ir supranti paprastą dalyką – genijumi netampama staiga...


2002-aisiais pasirodęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas gerokai sujudino lietuvių literatūros ir jos vertintojų gyvenimą. Anot Jūratės Sprindytės, „Žali“ – tai antras romanas per visą Nepriklausomybės tarpsnį, labiausiai sudrumstęs ramybę po Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ („Darbai ir dienos“, 2005, Nr. 42). Kilusio bruzdesio priežastis – neva įžūlus ir skandalingas autoriaus užmojis: imtis rašyti romaną apie partizaninį karą ir to sk...


Katalonų poetė Maria Sevilla gimė 1990 m. Badalonijoje, gyvena Barselonoje. Nuo paauglystės domisi pankų muzika, įvairiomis subkultūromis, Barselonos universitete baigė katalonų filologijos bakalauro ir magistro studijas, dabar rašo disertaciją apie vienos svarbiausių katalonų rašytojos, feministės Marios Mercè Marçal kūrybą. 2015 m. gavusi Bernato Vidalio i Tomàso de Santanyí premiją išleido pirmąją knygą „Dents de polpa“ („Dant...


Jaučiu slaptą džiaugsmą, kai į elitinį klubą įsibrauna marozų iš gatvės. 2016 m. Nobelio komitetas rašytoju pripažino Bobą Dylaną. Praėjusių metų pradžioje reperis Kendrickas Lamaras tapo pirmuoju ne klasikos ir ne džiazo atstovu, apdovanotu Pulitzerio muzikos premija. Nors ir vėluodami, ekspertai ir autoritetai būna priversti pripažinti, kad pasaulis keičiasi, menas kuriamas ne tik akademijose ir ne visad kalba apie tai, apie ką mes įpratę girdėti. Kastytis Sarnickas. „Turn...


Romėnų rašytojas Filostratas Vyresnysis liudija, kad I a. Efese gyveno filosofas Apolonijus iš Tianos. Kai mieste siautė maras, efesiečiai kreipėsi į išminčių patarimo. Apolonijus juos sukvietė į teatro areną ir atsivedė aklą valkatą, kurį liepė užmėtyti akmenimis. Miesto gyventojams delsiant, o valkatai maldaujant pasigailėti, Filostratas ir toliau visus bandė įtikinti, kad šis yra dievų priešas. Galų gale sviedus pirmąjį akmenį, valkatos akyse plykstelėjo lie...


Giedrės Kazlauskaitės kūryboje išpažintys atlieka svarbų vaidmenį, tačiau jos poezijos jokiu būdu nepavadinsi sentimentalia, kur eilėraščio subjektė be skrupulų ap(si)nuogintų. Galima sakyti, subjektė tampa autorės tekstiniu konstruktu, kuriuo ji prisidengia kurdama eilėraščių tikrovę ir įvairiausias jungtis toje tikrovėje. Anot literatūros kritikės Virginijos Cibarauskės, G. Kazlauskaitė, viena vertus, menkiau dangsto autobiografiškumą kultūros simboliais, bet, antra...


Poetika II (2009) – antrasis leidyklos „Savukeidas“ esė rinkinys, suteikęs suomių poetams progą laisva forma pasisakyti apie poezijos rašymą. Marjo Isopahkala (g. 1974) – iš Suomijos šiaurės kilusi poetė, vieno seniausių ir didžiausių kultūrinių laikraščių „Voima“ nuolatinė skiltininkė. Išgarsėjo pirmuoju rinkiniu „Beprotiškas aistros mėnuo“ („Intohimon hullu huhtikuu“), kurį 2001 m. išle...


Vytautas Kaziela – uteniškis poetas, žurnalistas, leidėjas. 2018 m. leidykla „Kauko laiptai“ išleido 11-ąją poezijos knygą „Alyvmedžiai“. Anot knygos leidėjo ir redaktoriaus Viktoro Rudžiansko, V. Kaziela – nepagrįstai užmirštas. Vytautas Kaziela. Ugnės Žilytės piešinys Esate sakęs, kad knygas reikia skaityti, o ne apie jas kalbėti. Vis dėlto paklausiu: apie ką jūsų naujausioji knyga? Prieš pradėdamas rašyti &scaron...


Sigitas Geda. „Žalieji pergamentai“ Apie Sigito Gedos daugialypiškumą šnekėta ne sykį. Žinant jo kūryboje aprėpiamas temas, tai nestebina. Pažinę šias erdves ir patį poetą mato vis kitokį vaizdą, o asmenybei apibūdinti taikomi epitetai varijuoja nuo genijaus iki nevispročio ir girtuoklio. Ir visuose įvaizdžiuose tikrai yra bent dalelė tiesos... Nors niekad nesu abejojęs tuo, kad S. Geda didžiųjų kūrėjų luomui priskirtas teisėtai, pirmas įspūdis perskaičius &bdq...


Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinys „Xeranthemum“ persmelkia subjekto laikinumo jausena. Tekstuose gausu praeities ilgesio, o jais keliaujant, atrodo, vis labiau grimzti į gamtos ir žmogiškosios egzistencijos rudenį, nors iš pradžių atsidūrei įamžintame vidurvasaryje. Pasikartojantis bėgančio laiko motyvas ir susikertančios erdvėlaikių plotmės yra ypač svarbūs knygos akcentai. Praėjęs laikas, atgaivinamas prisiminimuose, tarsi susiliečia su begalybe. Jau pirmam...


Draugai