Literatūra

Įsiūlyti knygą skaitytojui – ne lengviau, nei ją parašyti. Per galvas verčiasi ne tik leidyklų, knygynų ir bibliotekų darbuotojai: formuodamas kūrinio patrauklumą, pasistengti turi ir autorius. Proza perkamesnė nei poezija, bet ir prozininkai, siekdami sukurti kažką „einama“, yra priversti dėlioti mintis pagal gerai apgalvotą schemą. Kad nustebintum šiuolaikinį skaitytoją, sklandžios atitikties tarp romano turinio, stiliaus ir formos nepakanka – būtina speci...


Pirmoji Karolio Barecko eilėraščių knyga „Skyrybos ženklas“ (redaktorius Viktoras Rudžianskas) – vientisas, bet nevienalytis subjekto išgyvenimų, potyrių ir samprotavimų kaleidoskopas, atskleidžiantis kūrėjo-keliautojo-filosofo pasaulį. Rinkinį galima seg­mentuoti pagal temas, pavyzdžiui, karo, moters, Dievo-ateizmo, egzistencijos prasmės, tapatybės ir vienišystės, – bet nebūtina, nes viskas eilėraščiuose gana glaudžiai susiję. Asociacijų i...


  Frankfurto knygų mugė vyko spalio 10–14 d.   Mugė 5 dienos, 280 tūkst. lankytojų, iš kurių daugiau nei pusė – rinkos specialistai: leidėjai, rašytojai, vertėjai, kritikai, literatūros centrų darbuotojai. 7300 dalyvių, 102 šalys, 4000 renginių. Tokie Frankfurto knygų mugės skaičiai. Įmantrūs stendai, mėginimas kasmet sugalvoti ką nors nauja ir netikėta, seni pažįstami, nauji susitikimai. Kasmet viena šalis tampa garbės viešnia. &Scaro...


Srautas žmonių iš Frankfurto geležinkelio stoties traukia mugės link. Geras srautas, nešantis. Sunku suprasti skundus dėl žmonių gausos knygų mugėse. Tiesiog įsijungi mugės režimą ir eini. „Zeit“ pašnekovai Mugėje atraminiu tašku tapo savaitraščio „Zeit“ stendas, kuriame vyko keletas įdomių susitikimų. Iš esmės visi mugės susitikimai, dikusijos – pusvalandžio trukmės, vykstantys atvirose erdvėse. Susėsti uždarose salėse va...


Rugsėjo 30-oji, šv. Jeronimo vardinės ir tarptautinė vertėjų diena, jau paminėta. Bet šventei praūžus prasideda jei ne pagirios, tai bent (savi)refleksija ir analizė. Kartais apsiribojama paprasčiausiomis apkalbomis apie vakarėlyje sutiktus ir neatėjusius asmenis, o kartais imi svarstyti, kodėl apskritai švenčiame, arba kodėl būtent taip linksminamės. Šįkart ėmiau svarstyti, kodėl būtent taip, o ne kitaip verčiame. Kai dar nebuvau išvertusi nė vieno padoraus (...


Birželio 6 d. Venclovų namuose-muziejuje vykęs susitikimas su slovėnų poetu, prozininku ir kritiku Andrejumi Hočevaru – tai tęstinio ciklo „Vilniaus kryžkelės: Rytų Europos poezijos forumas“ renginys. A. Hočevaras rašo literatūros ir džiazo kritiką, yra vienas iš tarptautinio literatūros kritikos simpoziumo „Kritikos menas“ organizatorių, žurnalo „LUD literatūra“ įkūrėjas ir redaktorius, muzikinės grupės „Boring Couple“ narys. S...


Venclovų namų-muziejaus kvietimu Lietuvoje lankėsi viena žinomiausių rumunų poečių Ana Blandiana, rugsėjo 18-ąją kartu su Tomu Venclova dalyvavo diskusijoje apie laisvės ir poezijos santykį. Tai tęstinio projekto „Riboženkliai: Naujosios Rytų Europos dialogai“ dalis. „Ana Blandiana“, – šypsodamasi prisistato moteris. Vardo ir pavardės sąskambis – jau poezija. Kai viena žinomiausių rumunų poetė atvyko į Lietuvą, siūbtelėjo šilumos banga. Anot met...


Kiek narcisistiška pavadinti apžvalgą savo eilėraščio eilute. Būkit ramūs, tikrai žinau, pripažįstu ir išpažįstu: yra daug geresnės ir, atsižvelgiant į preso temą, siaubingesnės poezijos. Bet vis tiek palieku pavadinime eilėraščio „Mano ragana“ eilutę, kuri it užstrigusi plokštelė sukasi tamsybių kupinoj galvoj. Šįkart preso tema šiurpulinga – rašysiu apie Howardo Phillipso Lovecrafto prozos rinktinę „Tykantis tamsoj...


Laudacija 2018-ųjų Jotvingių premijos laureatei Daivai Čepauskaitei Klausydamasi šią vasarą Biržuose „Šiaurės vasaros“ vakare „baisiai gražaus“ Daivos Čepauskaitės skaitymo ir publikos reakcijų pasitikrinau, ką seniai žinojau – jei kūrinys geras, literatūrai nereikia brangių sklaidos priedų: muzikos, reklamos, dinamiško ar antrinančio vaizdinio fono. D. Čepauskaitės poezijoje gyvenimas ir mirtis, estetika ir bjaurastis, palaima ir nerimas, nuo...


Laudacija 2018-ųjų Jaunojo jotvingio premijos laureatei Gretai Ambrazaitei Neatsimenu, kada pirmą kartą perskaičiau Gretos Ambrazaitės poezijos publikaciją. Bet ji pasirodė ryški kaip ir pati autorė, kurią recenzentai kažin kodėl pravardžiuoja gote. Eilėraščiai labai skyrėsi nuo jos bendraamžių eilių – be banalaus pirmų pasitaikiusių asociacijų srauto. Buvo aišku, kad čia kažko esama, kad toks kalbėjimas galėtų išstumti pilką jaunuoliškų bandymų verlib...


Draugai