Literatūra

Mario Vargas Llosa. „Penki kampai“ Ši knyga galėtų tikti atokesnių Lietuvos rajonų gyventojams, susiruošusiems į Suvalkų apylinkių parduotuves: 3–4 skaitymui skirtos valandos, per kurias įveikiamas naujausias Mario Vargaso Llosos romanas, išgelbėtų nuo žvalgymosi pro langą. Skaičiusiems anksčiau į lietuvių kalbą verstas prozininko knygas toks pasiūlymas nuskambės keistai – juk kalbame apie rašytoją, kurio kūrybos įtaiga slypi žaismo, intelekto ir utopijos ženk­lų įvairovėje. Tad dėtis „Penkis...


„Ši šalis buvo nuausta iš šnabždesių ir paslapčių“, – apie Burundį rašo Gaëlis Faye. Bet juk ir Lenkijai toks apibūdinimas tiktų, ir Lietuvai. Sakytum, parašė tuos žodžius Oskaras Milašius, nežinia kodėl man vis dažniau besivaidenantis. Šį kartą pasakosiu apie knygas, dėl kurių visa gerkle šūkauti nedera – jautrūs, saviti tekstai, verti pasikuždėjimo. Tai istorijos apie karą ir taiką, apie pasaulį, sudūžtantį ir šukėmis pažyrantį į mažesnius pasaulius – artimus, suprantamus, savus. Tačiau vieno ...


Šioje konferencijoje ir šios problemos kontekste žaismingumas atsiduria tarp... geros poezijos, blogos poe­zijos ir kliedesių. Gera poezija tebūna kažkur panteone, blogoji tegul dega pragare, o kliedesiai nusipelno atidesnio dėmesio. Pavadinti reiškinį ar tekstą kliedesiu – nereiškia sumenkinti. Kartais patys poetai kliedesiu pavadina kokį nors protu nesuvokiamą smagumą. Galbūt jis ir atspindi žaismingosios poezijos esmę? „Poezijos pavasario“ almanache apie žaismingumą rašę literatūrologai ir p...


Pradžioje šis tas apie dulkes. Prisnūdau dieną, o kai keldamasis vėlyvą popietę ir galvodamas apie tekstą, kurį turiu parašyti ir kuris nesirašo, krestelėjau antklodę, saulėje sukilo dulkių stulpas. Iškart aišku, kad būtent dulkės taps pagrindiniu personažu, jomis nuklosiu vis dar tuščią kompiuterio ekraną. Būdamos vienu nuobodžiausių dalykų, dulkės nėra įveikiamos. Tikėtis laimėti mūšį su dulkėmis galėtų nebent koks pamišęs inspektorius Monkas. Kad ir kiek vaikščiočiau įsitvėręs siurblio ar rop...


Ne vieną dešimtmetį mūsų šalių rašytojų, menininkų, intelektualų darbas buvo puoselėti ir saugoti ankstesnių kartų kultūros paveldą, perteikti jame glūdinčią orumo, atvirumo ir laisvės dvasią. Tai rimtas užsiėmimas – tikrai ne juokai. Be to, mūsų skaitytojai buvo puikiai įvaldę skaitymo tarp eilučių meną, nes tik jis padėdavo išlaikyti trapią pusiausvyrą tarp nepageidaujamo cenzūros dėmesio ir galimybės pasakyti kažką prasminga. Tad visai natūralu, kad iki šiol manome, jog dvasiškai vertingi dal...


Sutapimas, tačiau šį kartą apžvelgiamos knygos simboliškai susijusios su gelmėmis – sapniška povandeninio gintaro kambario ir pražūtingąja. Abu romanai – reveransas tarpasmeninių santykių įreikšminimams, skiriasi tik jų diapazonas: viename žaidžiama pigiais triukais ir svaidomasi banalybėmis, kitame generuojamas psichologiškai paveikus pasakojimas.   Evita Baltus. „Gintaro kambarys gelmėje. Meilė“ Slapyvardį pasirinkusios Evitos Baltus romano pavadinimas „Gintaro kambarys gelmėje....


„Stengiausi savo tekstuose palikti gana didelę interpretacijos laisvę“, – estiškai išėjusio poezijos rinkinio pabaigos žodyje lietuvių autorius Kęstutis Navakas sako vertėjui Reinui Raudui. „Dvasios gelmėse visi žmonės tikrai gali būti panašūs, tačiau kiekvienas vis dėlto turi skirtingą išorinės raiškos būdą.“ Ta pati mintis kartojasi ir eilėraščiuose – knygą pradeda eilutė: „Veidrodis yra kas sekundę kintanti / nuotrauka.“ Juk sakoma, kad geras menas kaip veidrodis, kuriame kiekvienas recipi...


Lietuvių literatūra Estijoje leidžiama nedažnai, todėl pastaraisiais metais pasirodę vertimai ir jų recenzijos nudžiugino. Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“ („Lomingu Raamatukogu“, 2016), taip pat „Žuvys ir drakonai“ („Varrak“, 2017), pasak pagrindinės lietuvių literatūros vertėjos Tiiu Sandrak, sulaukė gerų atsiliepimų, kaip ir Estijos dramos teatre pastatyta Mariaus Ivaškevičiaus pjesė „Išvarymas“ (vertė T. Sandrak). Spausdiname dviejų autorių – Undinės Radzevičiūtės romano „Žuvys ir...


Nors pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių literatūros kritika vis dažniau vartoja išpažintinės poezijos sampratą, ji išlieka neaiški, sunkiai apibrėžiama. Lietuvių kontekste išpažintine poezija XX a. pabaigoje dažniausiai vadintas „atviras“ lyrinio „aš“ jausmų išsisakymas, o lyrinis „aš“, kaip tiksliai apibrėžė literatūrologas Vytautas Kubilius, – „apibendrinimo būdu sukurta figūra“, kitaip – anoniminis šnekantysis. Todėl atviro autobiografiškumo, kuomet eilėraščio kalbantysis leistųsi būti ti...


Pirmoji lietuvių poetų antologija graikų kalba „XXI amžiaus lietuvių poetai“ sukėlė nemažą susidomėjimą 15-oje tarptautinėje Salonikų knygų mugėje, Graikijoje. Leidinys pristatytas gegužės 3-iąją. Antologiją sudarė rašytoja ir graikų literatūros vertėja Dalia Staponkutė, į graikų kalbą vertė Sotirios Souliotis, išleido žinoma Salonikų leidykla „Šekspyrikon“ („Σαιξπιρικόν“). Septynių lietuvių poetų (Daiva Čepauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė, Agnė Žagrakalytė, Aušra Kaziliūnaitė, Marius Burokas, Aiva...


Draugai