Eglė Marija Frank. Senas namas

Sena, iškart po karo suręsta troba –­ nedaili, keverziška, plėnim tvoskiančiais krosnies viduriais, tokiais pat griozdiškais, bet išmaniai išraitytais, kad šildytų visus kampus, dabar mums tarnauja tik kaip vasaros rezidencija, regis, nebodama, jog senus gyventojus jau pakeitė nauji. Bergždžia čia tvarkyti, šlavinėti iki miesto žmogui įprastos švaros: pro duris ir langus veržiasi laukinė gamta – šviežia žemė, nupjautos žolės kuokštai, vikšrai, naktiniai drugiai, pusės kumščio dydžio širšuolai. Išvalius rūsį, trobą bent jau paliko žiurkės – kai reikėjo perklijuoti tapetus, jų lizdai su žemės riešutų dydžio išmatom žiro tiesiai ant galvų it koks namo palaiminimas naujakuriams. Po pamatais tarpsta skruzdėlynas ir kelios dešimtys sargų nuolat budi, pedantiška vora marširuodami po pat kūdikio lovele, – kam naikinti, jei niekada nelipa ant jos, o išorėje – plika akimi matomas jų pramintas takas link dviejų šimtamečių liepų, kur gano amarą.

https://literaturairmenas.lt/2017-07-28-nr-3626/4151-fotografija-ese/6337-egle-marija-frank-senas-namas-arba-senio-pipiro-dantys