Karinos Lukauskaitės tekstilės darbas
Karina Lukauskaitė – viena įdomiausių viduriniosios kartos tekstilės menininkių. Jos kūriniai pasižymi požiūrio platumu, naujais, netradiciniais formos ir pateikimo sprendimais, gyvybingumu. Anot menotyrininkės dr. Jurgitos Ludavičienės, autorė aistringai atsidavusi savo pasirinktai medijai; tekstilė užpildo ir apgaubia jos kūrybinį pasaulį, būdama ir įkvėpimo šaltiniu, ir ieškojimų keliu, ir kovos lauku. Tačiau tekstilė K. Lukauskaitei – ne audimas ar siuvinėjimas, ne siūlo grafika ar raštas, kurį galima išgauti dygsniais. Šiai autorei jau seniai artimiausia yra tekstilės žaliava, jos pagrindas ir pamatas: siūlai, o dar tiksliau, ir einant artyn prie šaknų, tai, iš ko siūlai atsiranda. Vilna. Vilna kaip didžiuliai minkšti paslankūs gumulai, iš kurių galima kurti savo pasaulį; juos galima dažyti, suvelti į plokštumas ir padaryti šias plokštumas panašias į paveikslus. Kloti ant grindų, padarant jas minkštomis ir banguojančiomis – tarsi upė ar kelias.
