(Ne)fikcijos, arba Lukiškių aikštės skulptūra
„Skulptūros pjedestalas tarytum klasikinis – stalinistinis – pastatas. Ant pastato sėdi vaikas, užvertęs galvą į dangų. Jam išauga nosis, kuri lyg antena neria į erdvę. Iš istorijos apie Pinokį žinome, kad nosis auga, kuomet meluoji. Dangus – laisvė. Šis berniukas – mūsų apsišvarinimo nuo melo simbolis. Vystant projektą, galima įgyvendinti ir kitą idėją – įeiti į pjedestalo vidų; lankytojas, pažvelgęs į viršų, pamatytų mažą skylutę, kuri būtų nosies smaigalyje. Ta skylutė – viltis. Pro skylutę matytųsi dangus. Dangaus taškas.
Skulptūra tiktų ir jaunam, ir senam.
Vaikas matytų pasaką, nuotykį, žaismę. Senas žmogus – atsisveikinimą su melaginga praeitimi.
Paminklo viduje pastatyčiau kelias klausyklas. Jose lankytojai galėtų vieni kitiems išsipažinti.“ (Stasys Eidrigevičius)
