Pranas Gailius „Autoportretas“

„Gestinė tapyba yra kaip sėjėjo judesys. Tai toks reikšmingas rankos mostas, kurį galima prilyginti atsisveikinimo gestui, meldimosi, laiminimo arba dar geriau –­ sėjėjo gestui. Tai tarsi baletas ar architektūra –­ rankos pakėlimas su sėklomis, mostas, pirštų atlenkimas ir sėklų išbarstymas po dirvą. Arba kunigas, kuris žegnoja bažnyčioje tikinčiuosius – tai tokio paties reikšmingumo gestai, su kuriais aš dirbu. Ir tas gestas tarsi struktūruoja visą aplinką, suteikia jai peizažą ir architektūrą, prasmę. Mano ranka, kai tapau gestiškai, panaši į tą kunigo ar sėjėjo gestą, o drauge tai yra statybininko gestas. Aš labai ilgai studijavau kompoziciją, ypač Poussino, Renesanso meistrų. Taigi, savo gestu aš turiu sukurti tą geometriją, o per ją ir visatą. Čia yra toks demiurginis momentas. Mano gestas turi perteikti prasmę ir kurti popieriuje architektūrą. Ir tai nėra vien momentinis dalykas, tai ir stebuklas, ir malonė, ilgas procesas, ėjimas to link.“

(Pranas Gailius)

Pranas Gailius (1928 01 22–2015 12 12) „Autoportretas“, 1955