Stasys Eidrigevičius. „Hommage à Vincent van Gogh“
Koliaže, dedikuotame Vincentui van Goghui, Stasys genialaus olando tapytus sabo uždėjo ant veido moteriai iš 1888 m. Paulio Gauguino paveikslo „Kavinė Arlyje naktį“ (Valstybinis A. Puškino vaizduojamojo meno muziejus, Maskva). Ar tai dailininkų barnio šioje kavinėje reminiscencija?
Stasys nenaudoja siurrealistinės „įžeidinėjimo poetikos“. Jo satyriniai koliažai susieti su meno šedevrais, kad suabejotume ar atmestume mumyse įsišaknijusias tiesmuko meno supratimo schemas. Juose neišvysi nei parodijos, kurios tikslas – vien pasijuokti iš šedevrų, nei cinizmo. Jiems artimesnė platoniškoji ironija. „Labai tiksliai tai pabrėžė Jaspersas savo platoniškosios minties rekonstrukcijoje, [ji] visiškai nesusijusi su nihilistiniu požiūriu, kuris eina gryno neigimo keliu ir susitapatina su skaudinančia ir niekinančia pajuoka. Platono ironija, atvirkščiai, prideda kai ką pozityvaus, kas neišreiškiama atvirai, kad būtų išvengta neigiamos reakcijos tų, kurie nesugeba to suprasti“ (G. Reale, „Senovės filosofijos istorija“). Koliažai persmelkti rimtos šiuolaikinės kultūros refleksijos: nebejaučiame saiko garbindami „meno religiją“ ir jos „šventikus“. Atrodo, kad šiuo požiūriu Stasys sugeba nutolti nuo savęs. Juokiasi iš kultūrinio snobizmo beprotybių naudodamasis komizmo fermentu. Todėl iš pirmo žvilgsnio sunku atsakyti, ar tai buffo stilius, ar rimta. Jeigu laikytume, kad menininkas slepiasi po pokšto (be kandumo) kauke, tai šie koliažai primena paskutinius Verdi „Falstafo“ žodžius: „Viskas pasaulyje – juokai, o visi žmonės – juokdariai“ („Tutto nel mondo è burla, l’uomo è nato burlone“). Bet jei jo kaukė – charakteringas liūdnas veidas – kalba rimtai, tai galbūt perspėja dėl stabmeldiško požiūrio į meną. (Adam Organisty; iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas)
