Živilė Spūdytė-Žvėrūna. „Iškvėpti pieną“
„Kodėl savo darbuose vaizduoju tiek nuogo kūno?.. Demonizuojame kūną, cenzūruojame ir mokome kitus jo gėdytis. Kai buvau penkerių, mama man piešdavo nuogus žmones. Ir be jokių vynuogių lapelių. Atvirai kaip Gustave’o Courbet paveiksle ,,Pasaulio kilmė“. Man buvo labai įdomu ir priėmiau tai natūraliai. Kūnas gali būti visoks. Man artimiausias Sashos Waltz požiūris – ji, viename interviu kalbėdama apie savo šokio spektaklį „Kūnai“, pabrėžė norinti parodyti ne kūno nuogumą, bet jo neutralumą. Galbūt tai, kas verčia mus rausti, dagiau pasako apie mus pačius... Niekada nesupratau, kodėl reikia prisidengti pečius einant į bažnyčią, plaukus į mečetę. Dievas mane sukūrė nuogą. Kūnas yra sielos įrankis. Nieko neteigiu ir nieko neneigiu. Tik svarstau ir iš naujo apmąstau savo prigimtį. Artėja vasara. Tuoj visi nepadoriai išsinuogins.“ (Živilė Spūdytė-Žvėrūna)
