Algirdas Klova. Mugė vėjuotame krašte

Horomona Horo iš Naujosios Zelandijos

Malonu pranešti, kad neseniai grįžau iš vieno svarbiausių Europoje vykstančių etninės, tradicinės ir pasaulio muzikos (world music) profesionalų forumų „Womex '13". Lietuvos atstovus čia pirmąkart vienijo stendas, organizuotas Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centro, kuriam esu labai dėkingas už kelionę. Mugė vyko spalio 23–27 dienomis Kardife, Velse (Jungtinėje Karalystėje).
„Womex" veiklą pradėjo 1994-aisiais Berlyne ir kasmet vyksta vis kitame Europos mieste. Ši mugė – tai konferencijos, koncertai, filmų ir vaizdo klipų programa, kurią atrenka Vienoje įsikūręs tarptautinis muzikos ir medijų centras IMZ, o visos mugės programą vainikuoja apdovanojimų ceremonija. Beveik 300 stendų savo produkciją ir leidybinius pasiūlymus eksponavo apie 700 kompanijų, 350 atlikėjų iš viso pasaulio surengė 60 koncertų.
Parsivežiau nepaprastai daug medžiagos, todėl savo laidose „Muzika be sienų", kurias penktadieniais 20 valandą transliuoja radijo stotis „Laisvoji banga", dažnai ją demonstruodamas, kalbėsiu apie įvairiausių pasaulio tautų kultūrą, world music sroves ir pakraipas.
„Womex" parodos atidarymo koncertas vyko Kardifo operos ir baleto teatre, įsikūrusiame moderniame Velso Millenium centre. Gražus buvo renginys, visas skirtas Velso muzikai. Nors, aišku, klausimų, kaip ir visuomet, kyla. Labai malonu, kad pačioje koncerto pradžioje buvo parodytas unikalus velsiečių instrumentas crwth. Tai strykinė lyra, kuria buvo grojama jau prieš 5000 metų Egipte ir Mesopotamijoje. Išgirdome ir vokalinės, ir instrumentinės muzikos, daugybę kitų senovinių instrumentų, pamatėme etninių šokių ir net baleto artistus bei chorą. Bandžiau pasiklausti programos sudarytojų, kodėl pastarieji įtraukti į koncerto programą, ir sulaukiau nuoširdaus, paprasto atsakymo –­ todėl, kad esame Velso operos ir baleto teatre...
Žinoma, išgirdome velsiečių tradicinę trieilę arfą. Triple Harp – trieilė arfa, kadaise (Pietų Europoje) turėjusi po dvi unisonines stygas. Britų salas pasiekusi XVII a., trieilė arfa tuoj pat prigijo ir Velse. Čia taip išpopuliarėjo, kad ją imta vadinti Velso trieile arfa. Iki tol velsiečiai grodavo šaižoko garso gotikinėmis arfomis. Mugės pradžios koncerte trieile arfa skambino žymiausias šios šalies arfininkas Robin Huw Bowen. Su juo teko daugiau pabendrauti. Jis su savo instrumentu net buvo atvykęs į Lietuvos stendą ir padovanojo man gimtadienio proga keletą melodijų.
Velsas turi ilgas ir labai įvairių krypčių muzikos tradicijas. Ši šalis yra gavusi dainų krašto pavadinimą. Tačiau toks titulas labiau apibūdina XIX amžiaus nonkonformistiškos chorinės muzikos principus nei tautinę kultūrą, nes ši turi didžiulį instrumentinės muzikos bagažą. Pirmiausia, tai yra keltiškų tradicijų muzika, kuri būdinga ir Airijai bei Škotijai. Šių laikų Velso muzikantai mėgsta modernizuoti tradiciją, manydami, kad ji bus labiau prieinama ir suprantama.
Vienas įdomiausių Kardifo statinių yra pilis, XI a. iškilusi romėnų forto vietoje, o XIX a. pabaigoje – perstatyta. Vienas gražiausių ir įspūdingiausių joje yra Laikrodžio bokštas, kurį puošia skulptūros.
Daugelis sako, kad Velsas yra atšiaurus kraštas. Man taip nepasirodė, nors teko pasivaikščioti ir vėjuota, aplyta įlankos krantine, ir pasėdėti seniausiose senamiesčio pasažų kavinėse, antikvariniuose knygynuose, aplankyti seniausią pasaulyje garso įrašų parduotuvę, smuikų meistrų dirbtuvėlę, pasiklausyti daug senove ir gamtos grožiu dvelkiančios muzikos.
„Womex" mugės įspūdžiai ramybe nedvelkė. Didžiulė pačios parodos erdvė ir „amžinas judėjimas" nuo stendo prie stendo, vaišės svečiams ir begalinis noras kuo išsamiau pristatyti savo produkciją priminė varikliuką, kuris negali sustoti. Muzikiniu aspektu tai prilyginčiau nenuilstančiai Lotynų Amerikos, Karibų baseino cumbia muzikos srovei. Ji niekada nenusiramina.
Na, o muzika? Gyvos muzikos koncertai ir diskotekos. Turiu atsiprašyti –­ diskotekose nebuvau, mat jos vykdavo pary­čiais. Gyvos muzikos koncertai, kurie vyko dieną ekspozicijų pastate, buvo skirti akustinei kamerinei muzikai. Ten galėjome pamatyti ir išgirsti labai daug gražių ir įdomių dalykų. Visi koncertai buvo pristatomi puikių muzikos specialistų, kurie gerai žino atlikėją ir tos šalies muzikinę kultūrą. Pirmasis ansamblis, kurį išgirdau, buvo Emily Portman trio. Trio grojo tradicinę muziką, tačiau jų amžius leido atjauninti ir pamoderninti velsiečių etnines tradicijas. Trys labai muzikalios merginos, multiinstrumentininkės, ne tik grojo smuikais, arfa, armonikėle, bandža ir kitais instrumentais, bet ir puikiai dainavo trim balsais. Negaliu nepaminėti puikių Kanados atstovų April Verch trio –­­­ vienintelių amerikietiškos folklorinės muzikos atstovų šioje mugėje. Talentinga jauna smuikininkė su savo kolegomis pristatė puikią tradicinę smuiko muziką. Įdomu buvo stebėti Rusijos atstovą Radik Tulish, puikiai demonstruojantį gerklinį obertoninį dainavimą, Horomoną Horo iš Naujosios Zelandijos, derinantį muziką ir apeigas, pasakojantį istorijas.
Vakariniai koncertai vyko penkiose scenose. Trys iš jų buvo įkurtos Millenium centre, o dvi – didžiulėje palapinėje šalia jo. Prisiklausiau daug ko, tačiau daugeliu atveju net ir tikrai puikūs kolektyvai neišvengė reprodukavimų, pasikartojimų, kopijavimų ir kitokių jau atrastų dalykų sekimų. Todėl prisiminsiu tik grupes, šįkart man palikusias didžiausią įspūdį. Pirmiausia norėčiau paminėti turėjusias didžiulį profesionalaus modernaus meno užtaisą. Tai Korėjos postroko grupe save vadinantis kolektyvas „Jambinai". Ypač geri elektroniniai efektai, puikus liaudies instrumentų panaudojimas. Čia galbūt nerasi tiesioginio liaudies muzikos citavimo, tačiau labai ryškus kūrybiškumas ir profesionalumas renčiant muzikinę konstrukciją negali nedaryti įspūdžio. Kitas elektroninės muzikos jungimo su avangardiniu, etnine ideologija grįstu menu pavyzdys – JAV ir Indonezijos projektas „Filastine & Nova" – sužavėjo minties tėkme, muzikos ir vizualinio meno sąjunga ir puikia žanrų sinteze.
Negaliu nepaminėti etnodžiazo vokalistės iš Bosnijos Amiros Medunjanin trio. Tai melancholiškas, bosniams būdingas Sevdah (sevdalinka) dainavimo stilius, supintas su nesunkaus džiazo ir orientalizmo elementais, nepaprasta jausmo išraiška ir nepriekaištingu balso valdymu. Labai charakteringas Velso ir Senegalo muzikantų Catrin Finch ir Seckou Keita, grojančių arfa ir kora, duetas. Šių dviejų arfinių instrumentų tembrai vienas kitą papildo, o grojimo technikos skirtumai leidžia praplėsti supratimą apie arfą. Iš paprastesnių, tačiau tikrai ne prastesnių kolektyvų norėčiau paminėti virtuozišką Makedonijos ir Prancūzijos orkestrą „Gipsy Burek Orkestar", spalvingai demonstruojantį romų kultūrą. Nepamirštamas įspūdis išliko po Venesuelos/JK kolektyvo „Family Atlantica" koncerto. Šis jungia Afrikos, Azijos ir šiek tiek Europos muzikines tradicijas, į spektaklį įtraukdamas šiek tiek mistikos ir vaidybos.
Mugės apdovanojimų iškilmės nustebino kuklumu. Šiemet buvo įteiktos tik trys statulėlės. Jas pelnė: leidybinių firmų kategorijoje – „Riverboat Records", užsiimanti world music leidyba ir reklama (Jungtinė Karalystė); geriausio atlikėjo titulas atiteko patyrusiai kubiečių grupei „Los Van Van", kuri ta proga surengė didžiulį šventinį koncertą. Na, o aukščiausio profesionalumo apdovanojimas buvo įteiktas šiauriniame Malyje rengiamam „Festivaliui dykumoje" („Festival au Désert"), apie kurį buvo parodytas filmas mugės kino programoje. Prizas skirtas už kultūros puoselėjimą sunkiausiomis sąlygomis.
Galiu drąsiai pasakyti, kad Lietuvos stendą organizavęs MILC, sukaupęs nemažą darbo patirtį kitų žanrų mugėse, labai laiku ir labai profesionaliai ėmėsi skleisti etninę muziką. Įsiklausė į žmonių, organizuojančių festivalius Lietuvoje, norą dalyvauti mugėje ir sudarė visas sąlygas vykti visiems drauge. Be šiųmečių mūsų stendo organizatorių, MILC darbuotojų muzikologų Rimantės Sodeikienės ir Lino Paulauskio, jame galėjai pamatyti įrašų leidyklos „Semplice" vadovę Rūtą Skudienę; baltiškos muzikos įrašų leidyklos „Dangus" ir festivalio „Mėnuo Juodaragis" vadovą Ugnių Liogę, tautiškos kapelijos „Sutaras" ir įrašų leidyklos „Kukū Records" vadovą Antaną Foką; didžiausio Baltijos šalyse CD/DVD/Blu-ray laikmenų gamintojo „Bod Group" atstovus, dainininkę Šoreną ir jos vadybininkę Airiną, radijo stoties „Laisvoji banga" muzikos redaktorių Aurimą Gelžinį ir mane.
Beje, specialiai mugei buvo išleistas CD rinkinys „Note Lithuania – Folk/World", kuriame pristatoma gausi šiandienė šios muzikos Lietuvoje įvairovė, nuo autentiškos liaudies muzikos tradicijos iki modernių jos variacijų, junginių su kitomis pasaulio etninės muzikos tradicijomis.
Lietuvos stendą mugėje rėmė Kultūros ministerija, Užsienio reikalų ministerija, AGATA ir LATGA. Gal visų jų dėka kitais metais keliausime į Ispaniją?

April Verch Band. Autoriaus nuotraukos

Draugai