Nuskambėję paskutiniai XXII „Gaidos“ festivalio akordai paliko nemažai peno apmąstymams... Festivalis, apie kurį iš anksto buvo kalbama kaip apie neįprastą, įspūdingiausią ir t. t., pažėrė krūvą klausimų ir tolimesnės egzistencijos predikcijų. Iš tiesų dar gerokai prieš prasidedant festivaliui buvo galima įžvelgti šiokias tokias naujas tendencijas, bylojančias apie kai kurių nusistovėjusių tradicijų išjudinimą. Šias tendencijas ir norėčiau aptarti šiame straipsnyje.

---

Tendencija kisti

Visų pirma krenta į akis festivalio koncertų struktūra. Daugybę metų buvusi įrėminta dviejų simfoninių koncertų, „Gaida“ šiemet pradėjo vaduotis iš savo repriziškos formos. Du simfoniniai koncertai išliko, tačiau festivalio atidarymas buvo patikėtas ne akademiškumu dvelkiančiam simfoniniam, o kur kas labiau į plačiąsias mases orientuotam žanrui.
Festivalį atidarė kultinė amerikiečių postminimalizmo grupė „Bang on a Can All–Stars“. Paskutinį kartą prieš penkiolika metų Lietuvoje viešėjusi grupė susilaukė anšlago. Malonu buvo matyti daugybę jaunų žmonių, sugužėjusių į šiuolaikinės muzikos festivalį. Koncertas, kaip ir reikėjo tikėtis, labai geras ir uždegantis, atlikėjai – tikri šios muzikos žinovai, neleidžiantys suabejoti nė vienu savo judesiu scenoje. Tačiau, mano nuomone, šis bei spalio 24-ąją vykusi vengrų ansamblio „Amadinda Percussion Group“ koncertas skirtas Steve’ui Reichui, kuriame buvo atliekami šio kompozitoriaus „šlageriai“, atliko komercinę funkciją. Šie koncertai operavo gerai žinomais kompozitorių vardais ir kūrinių pavadinimais, kurie buvo tarsi prekiniai ženk­lai, garantuojantys kur kas didesnį žiūrovų (ir parduotų bilietų) skaičių, nei, tarkim, hipotetinis naujų lietuvių kompozitorių kūrinių styginių kvartetui koncertas. Juo labiau, kad šie koncertai niekaip nesisiejo su festivalio tema. Didieji Europos šiuolaikinės muzikos festivaliai, kad ir tokie kaip Berlyne vykstantis „MaerzMuzik“, nuolat į programą įterpia tokius koncertus, kurie skirti pritraukti didesnes klausytojų mases. Ko gero, ši tendencija yra neišvengiama, tad telieka pasidžiaugti, jog tai daroma išlaikant aukštą meninį lygį. Mąstant apie komerciją, kyla klausimas: kas pastūmėjo organizatorius sulaužyti programos įrėminimo simfoniniais koncertais tradiciją, ar naujos koncepcijos, ar įtemptas „Bang on a Can All–Stars“ koncertinis tvarkaraštis? Taigi, kokia iš tiesų komercijos reikšmė ir galia šių metų festivalyje?
Grįžkime kiek atgal, prie simfoninių koncertų. Čia galime įžvelgti ir dar keletą tendencijų. Labiausiai į akis krito faktas, jog Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui pirmą kartą diriguos Robertas Šervenikas, iki tol sietas išimtinai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Tačiau apie šį koncertą norėčiau pakalbėti kiek vėliau. Pirmasis festivalio simfoninės muzikos vakaras, kuriame turėjome progos išgirsti Nacionalinį simfoninį orkestrą, buvo atiduotas beveik išimtinai jaunajai kompozitorių kartai. Koncerte skambėjo debiutinis Alberto Navicko opusas „Kadencijos“, jaunosios čekų žvaigždės Ondrejaus Adameko „Dusty Rusty Hush“, Ramintos Šerkšnytės „Ugnys“ ir Kaijos Saariaho „D'OM LE VRAI SENS“. Gal žiūrėdami į K. Saariaho gimimo datą ir nevisai sutiktumėme su jos priskyrimu jaunajai kompozitorių kartai, tačiau turėdami omeny jos įtaką ir populiarumą tarp daugumos lietuvių jaunųjų ir jauniausiųjų kompozitorių, galime drąsiai jos muziką rikiuoti į tas pačias gretas. Būtent pastarasis kūrinys solo klarnetui ir simfoniniam orkestrui turėjo tapti centriniu vakaro įvykiu. Taip ir atsitiko, prie to ypač prisidėjo solo partijos atlikėjas, suomių klarnetininkas Kari Kriikku. Charizmatiškasis suomis savo teatrališkuose pasirodymuose niekada nepalieka abejingų, tiesa, dažnai nuomonės būna nevienareikšmės. Po šio kūrinio atlikimo nuomonės taip pat išsiskyrė, vieniems labai patiko, kiti tai įvardijo kaip cirką, treti įžvelgė muzikos svarbos sumenkinimą kūrinyje... Asmeniškai man kūrinys paliko labai gerą įspūdį. Kūrinio orkestruotė buvo be galo spalvinga ir profesionali, įdomūs solisto ir orkestro santykio sprendimai, puiki muzikinė forma. Kompozitorė puikiai perteikė anotacijoje aprašytas menines idėjas, o kūrinys į savo erdvinį vyksmą įtraukė ir visą susirinkusią publiką. Kari Kriikku grojimas už salės durų, vaikščiojimas po salę, teatrališki judesiai ir visi kiti vaidybiniai ir erdviniai elementai, puikiai susišaukę su festivalio tema „erdvė“, buvo veikiau aukšto meninio lygio spektaklis, nei cirkas. Cirko etiketę galima būtų prilipdyti Ondrejaus Adameko „Dusty Rusty Hush“, kuriame siekiama perteikti metalo gamyklos triukšmus, kvapus, mašinų skleidžiamus garsus ir kitokias industrines „gėrybes“. Kūrinio orkestruotė bei estetika pasauliniu mastu yra gerokai senstelėjusi ir vietomis priminė Aleksandro Mosolovo „Geležies liejyklą“, transkribuotą į šiek tiek modernesnes garso išgavimo technikas. Kiek teko girdėti šio Adameko kūrinių bei vartyti partitūrų, galiu įvardyti pagrindinę jo muzikos komponavimo tendenciją –­ efektinga, ne per daug intelektuali sonorika, kuri turi gerą paklausą tarptautinėje rinkoje. Kitaip tariant, dar viena komercijos apraiška šiųmetėje „Gaidoje“.
Festivalio temoje taip pat galima įžiūrėti keletą naujų tendencijų. Pirmoji – tai temos svarba. Tiesą sakant, nelabai prisimenu „Gaidos“ festivalio, kurio tema neatsiliktų nuo šiuolaikinės muzikos aktualijų bent keletu dešimtmečių, o juk „Gaida“ skelbiasi esanti aktualios muzikos festivalis. Šiemet ši negera tradicija pagaliau buvo sulaužyta. Erdvė muzikoje šiuo metu yra viena  labiausiai tyrinėjamų ir eskaluojamų temų. Erdviškumo parametrui itin didelis dėmesys skiriamas eksperimentinėje muzikoje, performansuose, garsinėse instaliacijose, garso skulptūrose ir kituose besiformuojančiuose žanruose. Puikus to pavyzdys buvo šiuo metu itin populiarios ir aktualios britų kompozitorės Rebeccos Saunders projektas „Chroma XVII“ [netikslumų buklete nukankinta LM redaktorė nėra tikra, ar koncerte skambėjo būtent XVII Chroma, nes programoje skaičius nurodytas, o anotacijoje –­ ne], kurį atliko vokiečių kolektyvas „Ensemble Musikfabrik“. Visame Šiuolaikinio meno centro antrajame aukšte vykęs renginys įvardijamas kaip architektūrinė kompozicija. Iš tiesų architektūros jame būta nemažai, autorė, pati, atvykusi į Lietuvą, nemažai dirbo prie brėžinių siekdama, kaip įmanoma geriau išnaudoti erdvę, atsižvelgiant į jos fizikinius parametrus. Rezultatas tikrai įspūdingas. Muzikinis erdvėlaikis įtraukia koridoriais vaikščiojančius klausytojus ir tarsi paverčia juos trimačiame fantastikos pasaulyje klaidžiojančiais stebėtojais.
Kita festivalio temos tendencija – tai temos nedominavimas nuo pirmojo iki paskutiniojo koncerto. Lyginant su pernykšte „minimum-maximum“ koncepcija, kai kiekvienas koncertas buvo savotiškai pašvenčiamas arba minimalizmo, arba „maksimalizmo“ estetikai, šiųmetis festivalis įgavo gerokai dinamiškesnę formą ir įvairesnį turinį. Šis pagrindinės minties nedominavimas buvo nulemtas jau prieš tai aptarto jos šviežumo ir svarbumo. Temai esant naujai ir aktualiai, be galo sunku atsirinkti didelį kiekį ryškių pavyzdžių, todėl išskirtinai, tik festivalio temai, tebuvo skirtas vienintelis Rebeccos Saunders koncertas. Vladimiro Tarasovo ir Petro Geniušo projektą „Cage Link“, dedikuotą J. Cage’ui, įvardyčiau kaip antrą „erdviškiausią“ festivalio renginį. Jame erdviškumas reiškėsi ne tik per atlikėjų nuolatinį vaikščiojimą scenoje. Savo scenografijomis ir J. Cage’o kūriniais atlikėjai sugebėjo klausytojus kilnoti į skirtingas vietas: iš filharmonijos salės – į siurbiamą kambarį, svetainę (Living room music), nesusipratusių klausytojų šūksnių bei šurmulio darkomą tylą (4'33'') ar laikrodžių parduotuvę naktį (V. Tarasovas, „Laikrodžių parduotuvė naktį“). Prie V. Tarasovo ir P. Geniušo puikiai prisidėjo Ieva Prudnikovaitė, Artūras Šilalė ir Tomas Kulikauskas, o savo charizma visus palaikė supamojoje kėdėje sėdintis poetas Kerry’s Shawnas Keysas. John Cage’as į „Gaidos“ programą papuolė neatsitiktinai. Festivalis nusprendė paminėti kompozitoriaus 1000-ąsias gimimo metines. Šiai progai paminėti taip pat buvo pristatytas portugalų choreografo Rui’o Hortos pagal J. Cage’o Sonatas ir interliudus sukurtas šiuolaikinio šokio spektaklis „Danza Preparata“. Tai be galo konceptualus monospektaklis, kuriame šoko Silvia Bertoncelli (Italija), o J. Cage’o muziką skambino Rolfas Hindas (Jungtinė Karalystė). Tikrai ne kiekviename „Gaidos“ festivalyje gauname progą pamatyti su teatru (ar opera) susijusį projektą. Dar rečiau – gerą. Prisiminus prieš porą metų nuskambėjusią Wolfgango Mittenero operą „Massacre“, „Danza Preparata“ buvo tikra atgaiva ir akims, ir klausai, ir protui. Būtent dėl meninės vertės šį spektaklį priskirčiau prie tendencijos kisti, nes įdomius ir aukšto lygio muzikinius spektaklius „Gaidos“ festivalyje paskutinį kartą matėme 2007-aisiais (Pascalio Dusapino opera „Medėja“) ir 2008-aisiais (Heinerio Goebbelso muzikinio teatro projektas „Eraritjaritjaka“), o panašių renginių norėtųsi kur kas dažniau...
Ko gero, paskutinė, bet bene džiugiausia (man) tendencija –­ tai faktas, jog šiemet buvo atsisakyta „Gaida Ensemble“. Kartą per metus surinktų garsiausių pavardžių kolektyvas kasmet šiurpindavo muzikos klausytojus ir kritikus savo „unikaliomis“ kūrinių interpretacijomis. Šiais metais festivalyje dalyvavę kompozitoriai išvengė „Gaida Ensemble“ rykštės...  Įdomu, kokios yra „Gaida Ensemble“ ateities perspektyvos? Manau, į tai bus galima atsakyti lygiai po metų...

Bus daugiau