Tendencija nekisti

Be daugybės inovacijų, festivalyje daug dalykų liko tokių pačių. Vieni jų labai  vertingi ir fundamentalūs, kiti – vis dar nesulaukiantys savojo pokyčių meto. Džiugu, jog išlieka tradicija pasikviesti keletą kamerinių ansamblių iš skirtingų šalių. Šiais metais savo šalių kamerinę muziką reprezentavo kolektyvai iš Ispanijos („Plural Ensemble“) bei Prancūzijos („Ensemble L'itineraire“).  Nacionalinį koloritą ryškiausiai atspindėjo prancūzai, kurių programoje buvo Tristano Murailio „Feuilles à travers les cloches“ („Lapai per varpus“) ir „La barque mystique („Paslaptinga valtis“), Jeano-Luco Hervé „Intérieur Rouge“ („Raudonas interjeras“) bei prancūzišką šmaikštumą iliustruojantys Philippe’o Leroux „3 bis, rue d'insister“ („Trečiasis bisas“). Šiame koncerte dalyvavo jaunosios kartos kompozitorius Mykolas Natalevičius (lietuviškos premjeros užsienio ansamblių programose taip pat priskirtinos nekintančioms tradicijoms). Kūrinys „Naktis Vilniaus geležinkelio stotyje“ buvo tikrai stiprus stilistinis koncerto akcentas. Efektas panašus, lyg išeitum iš prabangaus prancūzų restorano ir atsidurtum Vilniaus geležinkelio stotyje, ar net paskutiniame traukinyje į Naująją Vilnią... Šis kūrinys koncerto programoje buvo tarsi priminimas, naudojamas meditacijoje – „esu čia ir dabar“, padėjęs susivokti realybėje ir galutinai nenulevituoti iki Prancūzijos... Ispaniškos muzikos „Plural“ ansamblio programoje buvo nedaug, vos du kūriniai. Be jų, kolektyvas atliko italo Salvatore’s Sciarrino „Lo spazio inverso“ („Atvirkštinė erdvė“), Vytauto Germanavičiaus naują kūrinį „Tan-Go“ bei festivalio centrinio kompozitoriaus Georgo Friedricho Haaso „Tria ex uno“. Pagrindinis festivalio kompozitorius – taip pat anokia naujiena pastoviems „Gaidos“ lankytojams, tad tradicija išlaikyta. Vis dėl to, lyginant su kelių paskutinių metų centriniais kompozitoriais, G. F. Haaso persona yra išskirtinė tuo, jog kompozitorius yra ir gyvas, ir rūpimas. Šių dviejų bruožų „Gaidos“ organizatoriams nepavyko suderinti ilgus metus.
Tačiau esama dalykų, kurių vis dar nepavyksta suderinti. Vienas iš labiausiai krintančių į akis (o gal labiau į ausis) – tai salių trūkumas. Didžioji dalis „Gaidos“ koncertų vyko Šiuolaikinio meno centre. Nors savo atmosfera ir interjeru ši aplinka ir labai tinka šiuolaikinės muzikos festivaliui, tačiau jos akustika kartais varo į neviltį klausytojus. Ši koncertinė erdvė yra puiki tokiems renginiams, kaip „Bang on a Can...“ koncertas ar R. Saunders „Chromai“, tačiau kai per kamerinio ansamblio koncertą geriau už muziką girdisi apšvietimo ar ventiliacijos sistemų garsas, tai jau yra nepagarba ne tik klausytojui, bet ir atlikėjui, ir atliekamo kūrinio autoriui. Žinoma, koncertinių erdvių  nebuvimas yra ne „Gaidos“, bet visos Lietuvos problema, kurios išspręsti artimiausiu metu greičiausiai nepavyks, tačiau galima būtų bent jau pasirūpinti techninių triukšmų nebuvimu. Techninės problemos yra tarsi antroji „Gaidos“ vizitinės kortelės pusė. Kiek teko lankytis užsienio festivaliuose ar paprastuose koncertuose, tikrai neteko matyti, jog atlikėjui tektų pačiam statytis natų pultą ar atidarinėti fortepijono dangtį, taip pat neteko matyti, kad ant scenoje stovinčios kėdės būtų prilipdytas ir dar į publiką atgręžtas užrašas „4 eilė“. Deja, „Gaidoje“ tai yra kasdienybė, kuri išduoda, kad Vilnius – anaiptol ne kultūros sostinė...
Dar vienas dalykas, privertęs mane pasijusti nejaukiai, ypač prieš G. F. Haasą – tai baigiamasis koncertas. Konceptualiems ir meistriškiems G. F. Haaso kūriniams neskoningą kontrastą sudarė dvi lietuviškos premjeros – Vytauto Laurušo 4-toji simfonija ir Algirdo Martinaičio „Gyvulių mišios“. Tradicija baigiamajame „Gaidos“ koncerte parodyti nepavykusius lietuviškus kūrinius, su retomis išimtimis, išlieka nemari.
Kaip ir Algirdo Martinaičio figūra, tampanti savotišku religiniu stabu. „Summa (Gyvulių mišios)“ – labai ironiškas (kas būdinga A. Martinaičiui) „Gaidos“ atžvilgiu kūrinys. A. Martinaičio išreiškiamos satyrinės idėjos – be galo šmaikščios, taiklios ir įdomios, tačiau jų muzikinis įgyvendinimas dažnai nuvilia. Ko gero, visi sutiksime, jog A. Martinaitis yra tikrai aukščiausio lygio kompozicijos meistras, puikiai išmanantis muzikos kalbos ir orkestruotės subtilybes, tačiau kur visa ši meistrystė slepiasi kompozitoriaus pastarųjų metų opusuose? Sutinku, jog kompozitoriaus išreiškiama satyra ir kritika šiuolaikiniam pasauliui yra pagrįsta, o jo meninės idėjos tikrai nėra netinkamos, tačiau visa tai perteikti galima skoningiau ir profesionaliau.

Tendencija neišnaudoti galimybių

Festivalio programoje taip pat buvo keletas koncertų, kuriuos reikėtų įvardyti būtent taip. Pirmasis jų, tai suomių vargonininko Tuomo Pyrhöneno pasirodymas Šv. Kazimiero bažnyčioje. Šiame koncerte skambėjo Onutės Narbutaitės „Ėjimas į tylą“ (1980), Johanneso Fritscho „IX ' 99 X“ (1999), Vytauto Bacevičiaus „Rayons cosmiques“ („Kosmoso spinduliai“, 1963), Ryčio Mažulio „Canon sumus“ (2006–2007) bei Horatio Radulescu Christe eleison, op. 69 (1986). Šis koncertas išskirtinis tuo, jog vargonų muzikos „Gaidoje“ negirdėjome jau, atrodytų, visą amžinybę... Toks išskirtinis renginys, atrodytų, turėjo būti dideliu muzikos gurmanų traukos objektu, kurį festivalio organizatoriai turėjo išnaudoti maksimaliai. Kad ir kaip būtų keista, tačiau koncertas buvo nemokamas, negana to, susigaudyti, jog tai „Gaidos“ renginys, taip pat buvo ne itin lengva užduotis, nes festivalio atributikos jame kažkaip neatsirado. Sakyčiau, neatleistinai neišnaudotas koncerto potencialas. Gal šis įdomus renginys organizatorių akyse tiesiog nublanko prieš daugybę šiemetinių naujovių, kurias mums pateikė „Gaida“. Kur kas labiau buvo galima išnaudoti ir Latvijos chorą „Kamer...“, pirmą kartą viešintį „Gaidoje“. Žinant šio choro galimybes (jas puikiai matėme prieš keletą metų Kauno šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“), kviesti jį vienam kūriniui atlikti yra tiesiog neracionalu. Kita vertus, pagrindinis to vakaro koncerto kolektyvas buvo kitas latvių kolektyvas, kamerinis orkestras „Sinfonietta Rīga“, taip pat pirmą kartą viešintis „Gaidoje“. „Sinfonietta Rīga“ buvo išnaudotas deramai, atliko du G. F. Haaso kūrinius bei Justės Janulytės „Observation of Clouds“ („Debesų stebėjimas“, kartu su choru „Kamer...“). Tačiau kyla klausimas, kodėl tokio lygio kolektyvas, „Sinfonietta Rīga“, per daugiau kaip dvidešimt „Gaidos“ gyvavimo metų yra pakviestas viso labo pirmą kartą. Kodėl kviečiami kolektyvai iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, o nesinaudojama tuo, kas yra čia pat? Tikiuosi, jog ateityje dar ne kartą turėsime progos išvysti šiuos du kaimynų ansamblius „Gaidos“ scenoje, o jų galimybės bus išgirstos maksimaliai. Galbūt festivalio organizatoriai, užsimoję sukurti nekasdienį ir patį įspūdingiausią renginių ciklą, užsimojo kiek per plačiai ir  nesuvaldė visos turimos medžiagos?

Kad ir kaip būtų, šis festivalis tikrai buvo vienas įspūdingiausių ir labiausiai vykusių per pastaruosius metus. Šiemetinėje „Gaidoje“ matėme daug kitokybių, daug dalykų, kuriuos dar reikia paįvairinti, bei keletą užuominų, ką galbūt reikėtų daryti kitaip. Norėčiau tikrai pasidžiaugti organizatorių pastangomis ir polėkiu siekiant  aukštesnės kokybės ir programos įvairumo. Šios tendencijos turėtų pakelti „Gaidą“ į visiškai kitokį lygį, nei ji buvo iki šiol, žinoma, jei jos bus ir toliau plėtojamos.