Andrius Maslekovas. Suvaidintų gaidų reperkusijos (2)

Pabaiga. Pradžia 42 numeryje

Itin daug tikėjausi iš švedų mušamųjų grupės „Kroumata" pasirodymo. Kai į miestą atvažiuoja tokio lygio kolektyvas – visada lauki ypatingo renginio. Toks jis ir buvo, tačiau kiek kitaip, nei buvo tikėtasi. Ko gero, sutiksime, jog teatro tema šiame koncerte pasireiškė ryškiau nei mušamųjų instrumentų. Beveik visi kūriniai buvo skirti netradiciniams instrumentams, o vizualinis aspektas kūriniuose vaidino itin svarbų vaidmenį. Žvelgiant į kiekvieną kūrinį atskirai, jie atrodo įspūdingi, tačiau kai visa koncerto programa sudaryta vien tik iš tokių kūrinių, jie netenka dalies savo žavesio. Šiokį tokį nepasitenkinimą kėlė ir kiti dalykai. Tokie, kaip pasikeitusi koncerto programa, apie kurią buvo pranešta tik žodžiu, taigi pro ausis praslydus užsienietiškoms pavardėms ir kūrinių pavadinimams taip ir liksim iki galo neišsiaiškinę, kas tiksliai skambėjo tą vakarą. Dar vienas ramybės nedavęs dalykas – kviečiant į „Gaidą" tokio lygio kolektyvą, jam nebuvo užsakyta lietuvių kompozitorių kūrinių. Tiesiog nusikaltimas! Juk tikrai ne kasdien lietuvių kompozitoriai turi galimybę parašyti kūrinius tokiam fantastiškam mušamųjų ansambliui. Kaip prasitarė vienas iš ansamblio narių, „Kroumata" į Vilnių atvyko tiesiai iš koncerto Budapešte. Taigi, lietuvių kūrinių nebuvimą ir netikėtą programos pakeitimą galima interpretuoti kaip paprasčiausią atvažiavimą į Europos Sąjungos provinciją ir pagrojimą to, ką kolektyvas tiesiog geriausiai moka.
Priėjome prie dar vieno kiekybės klausimo šių metų „Gaidoje" – lietuvių kūrinių premjerų skaičiaus. Pervertęs festivalio programą aptikau vos šešis naujus kūrinius. O juk „Gaida" savo kelią pradėjo kaip Kompozitorių sąjungos festivalis, kurio pagrindinis tikslas – naujų kūrinių pristatymas. Ar neatsitiks taip, jog netolimoje ateityje kompozitoriams, norintiems, kad jų muzika pasiektų koncertų sales, teks sukurti dar vieną šiuolaikinės muzikos festivalį, nes „Gaidoje" paprasčiausiai nebeatsiras vietos naujiems lietuvių opusams? Iš tikrųjų, lietuviškų premjerų skaičiaus mažėjimo „Gaidoje" tendenciją galima buvo stebėti keletą pastarųjų metų, tačiau festivalio rengėjai vis rasdavo tam kokį nors objektyvų pasiteisinimą. Tačiau šįkart niekas net nesivargino kažko paaiškinti, o tiesiog manė, kad būsime patenkinti bet kuo, ką pateiks „Gaida".
Galbūt toks rekordiškai mažas lietuviškų premjerų kiekis buvo priežastis atsirasti ir dar vienam kokybės / kiekybės klausimui: kodėl nebuvo galima nusipirkti festivalio programos, kurioje pateikiamos kūrinių anotacijos? Greičiausiai dėl to, jog nebuvo pakankamai naujų kūrinių, kad būtų galima sudaryti padorų leidinį, o ir renginių skaičius tikrai nebuvo įspūdingas. Taip, festivalio bukletas buvo ir jį galėjai gauti nemokamai. Tačiau šis leidinys veikiau priminė reklaminius lankstinukus, kuriuos gauname į pašto dėžutes, o ne solidaus tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio leidinį. Galbūt mus išlepino vienu populiariausių metų leidiniu tapęs IKEA katalogas, bet iš „Gaidos" bukleto tikrai norisi daugiau.
Dar vienas prieštaringai vertintas renginys šių metų „Gaidoje" – tai tarptautinio kolektyvo „El Cimarrón Ensemble" pasirodymas. Labiausiai diskutuotina buvo antroji jo dalis, kurioje skambėjo Hanso Wernerio Henzes sceninė kompozicija „El Cimarrón", mano nuomone, galėjusi tapti vienu iš geriausių šio festivalio numerių. Šio sceninio kūrinio muzikinėje medžiagoje dominavo baritono sprechstimme, o per penkiolika dalių išsidriekęs pasakojimas buvo viso kūrinio esmė. Deja, kūrinys parašytas vokišku tekstu. Negaliu pasigirti itin gerai mokąs vokiškai, tačiau pasakojimo dalis, kurią pavyko suprasti, mane tikrai sudomino. Galbūt festivalio organizatoriai puikiai moka vokiečių kalbą, tačiau dauguma salėje sėdėjusiųjų greičiausiai nebuvo geri šios kalbos specialistai. Ir tai puikiai matėsi iš publikos reakcijos vos įpusėjus kūriniui. Viskas baigėsi tuo, kad, publikai ėmus masiškai skirstytis, pabaigos sulaukė gal tik koks trečdalis klausytojų. O juk būtų užtekę padaryti ekraną su subtitrais, ir publikos bei kritikų reakcija būtų buvusi visiškai kitokia. Puikus pavyzdys – kiek anksčiau aptartas T&M muzikinis spektaklis „Wanderer, post-scriptum", kuriame subtitrai buvo bene vienintelis elementas, gelbėjęs nuobodų renginį. Blogiausiu atveju, buvo galima atspausdinti tekstą programėlėse arba ant atskirų lapų, dalijamų prie įėjimo, deja, šio kūrinio atlikimo metu pasijutau, kad manimi, kaip klausytoju, „Gaida" nė kiek nepasirūpino...
Na, o šį koncertą pradėjęs Ritos Mačiliūnaitės kūrinys „Feedbacks of Poetry" puikiai atspindėjo ir festivalio temą, ir pačią koncepciją. Performanso metu buvo imituojamas muzikos kūrinio repetavimas, kuris nestokojo teatrinių elementų ir savotiškos ironijos. R. Mačiliūnaitės performansas buvo be galo skoningas ir savo meniniu lygiu nė kiek nenusileido tą vakarą skambėjusiai M. Kagelio kompozicijai „Dressur". Kaip rašo pati autorė, „mes visi esame teatras, svarbiausia netapti cirku". Manau, jog kompozitorei tai puikiai pavyko. Būtent šis kūrinys turėjo itin svarbią paralelę su šių metų festivalio koncepcija – galima sakyti, jog R. Mačiliūnaitė suvaidino kūrinį, o „Gaida" suvaidino festivalį. Tačiau, jei R. Mačiliūnaitės vaidybai galima susižavėjus paploti, tai „Gaidos" vaidyba kartkartėmis sukėlė norą atsistoti ir išeiti iš salės.
Tačiau vaidybos „Gaidoje" būta ir puikios. Tai, ką mums pademonstravo Théâtre des Bouffes du Nord iš Prancūzijos, galima apibūdinti kaip žavingą, išradingą, šmaikštų arba tiesiog puikų reginį. Tiesa, po kelių pastarųjų koncertų buvo gana sunku prisiversti į jį nueiti. Tačiau šiam spektakliui pasibaigus, vėl atsirado jėgų tikėti „Gaida", spektakliu tapusio festivalio menine verte.
Deja, legendinio The Hilliard Ensemble pasirodymas iškėlė daugybę naujų su „Gaidoje" skambančia muzika susijusių egzistencinių klausimų. Reikia pridurti, jog tai buvo bene pats akademiškiausias koncertas šių metų festivalyje. Jo pirmojoje dalyje skambėjo Arvo Pärto, Vache's Sharafyano bei renesanso meistrų muzika. Renesanso muzikos šedevrai išties skambėjo nepakartojamai. Nors ir ne kartą yra tekę klausyti tų pačių kūrinių įrašų, tačiau gyvai išgirdus vokalinį ansamblį, intonuojantį natūraliosios darnos sistemose (plačiau apie tai galima paskaityti šiame ansamblyje tenoro partiją atliekančio Rogers Covey-Crump straipsnyje „Pitch, Musica Ficta and Tuning Systems"), apima ypatingas jausmas. Tačiau ar reikia tokiu pačiu būdu intonuoti ir A.  Pärto kūrinius? Deja, jaučiuosi užtektinai kompetentingas tik užduoti šį klausimą, o ne į jį atsakyti.
Kitas klausimas – į kokį festivalį vis dėlto atvažiavo The Hilliard Ensemble? Į šį klausimą atsakymą žinau – „aktualiosios muzikos". Tačiau kas yra ta „aktualioji muzika"? Iki šiol šią sąvoką tapatinau su šiuolaikine muzika, tačiau akivaizdu, jog renesanso laikotarpis šiek tiek netelpa į šiuolaikinės muzikos rėmus, kad ir kaip plačiai šią sąvoką traktuotume. Jei klaustume, kam ši muzika buvo aktuali, tai, be abejo, mūsų žvilgsniai nukryptų į antrojoje dalyje skambėjusio valandos trukmės kūrinio „Septem Sermones" autorių Rytį Mažulį, kurio kūryba itin dažnai remiasi renesanso meistrų technikomis.
Apie šį kūrinį buvo nemažai kalbėta festivalio spaudos konferencijoje. Kaip teigė organizatoriai, užsakinėjant šį opusą turėta intencijų sukurti panašios prabos produktą į prieš pora metų didžiulį tarptautinį pasisekimą pelniusį Justės Janulytės veikalą „Smėlio laikrodžiai". R. Mažulio kūrinį taip pat ketinama atlikti įvairiuose moderniosios muzikos festivaliuose visoje Europoje. Keista, tačiau per televiziją transliuotoje šio koncerto reklamoje apie R. Mažulio kūrinį galėjome sužinoti tik labai atidžiai skaitydami tekstą ekrane, nes žodžiu buvo reklamuojamas tik A. Pärtas ir renesanso muzika. Gal festivalio organizatoriai, užsakinėdami tokius lietuviškos muzikos „flagmanus", orientuojasi tik į užsienio rinką? Ir neatsitiktinai čia panaudotas terminas, dabar itin dažnai sutinkamas kalbant apie išmaniuosius telefonus. Kiekviena stambesnė kompanija stengiasi bent jau kas dveji metai pristatyti rinkai naują „flagmaną", kuris visus priblokštų savo techninėmis ypatybėmis ir neįtikėtina raiška. Lietuviškos muzikos kompanija „Gaida" šį kartą pasiūlė atnaujintą savo didelį pasisekimą pelniusio gaminio versiją, kuri išlaikė erdvinę garso sistemą, violončeles, o videoprojekcijas pakeitė keturių branduolių itin aukštos raiškos atlikėjai. Galbūt šis dirbtinai autoriui primestas formatas ir tapo pagrindine priežastimi, dėl kurios kūriniui pasibaigus nemažai klausytojų jautėsi gerokai perdozavę šiuolaikinės muzikos. Nepaisant to, kad „Septem Sermones" vyriškiems balsams ir elektronikai yra vienas spalvingiausių ir didžiausia kaita pasižyminčių R. Mažulio kūrinių, jo muzikinė medžiaga yra tikrai įdomi ir intriguojanti, o erdvėje besisukantys elektroniniai „mirusiųjų chorai" mus nukelia tarsi į Dantės pragarą, tačiau valandos tarp šių besisukančių pragaro ratų paprastam mirtingajam buvo per daug. Valandos trukmė buvo viena iš šio formato sąlygų, kurias privalu įvykdyti, tačiau kūrinio medžiagoje neretai būna užkoduoti tam tikri procesų ir jų trukmės dėsniai, kurie ne visada sutampa su užsakymo sąlygomis. Kyla mintis, kad, jei šis kūrinys būtų buvęs bent dvidešimt minučių trumpesnis, tai taptų, be jokios abejonės, vienu įdomiausių ir geriausių šių metų lietuvių opusų.
Klausimų kilo ir dėl festivalio temų išskleidimo. Teatrališkumo tema buvo išplėtota puikiai, vaidybos būta tiek iš kompozitorių, tiek iš atlikėjų, tiek iš paties festivalio pusės. Tačiau kaipgi balso galimybių ir mušamųjų instrumentų temos? Iki pat paskutinių festivalio koncertų piršosi išvada, jog pastarosios taip pat buvo daugiau ar mažiau suvaidintos. „Hagos mušamųjų" atliekamas Michaelo Gordono „Timber" šiek tiek užkamšė mušamųjų instrumentų temoje žiojėjusias spragas, nors čia ir dar kartą iškilo klausimas, kaip galima, į „Gaidą" pasikvietus tokius puikius perkusininkų ansamblius, neužsakyti nė vieno lietuviško kūrinio?
Na, o balso galimybių tyrinėjimo teko palūkėti iki pat baigiamojo koncerto, nes baritono rečitalį, sprechstimme manierą H. W. Henze kompozicijoje „El Cimarrón" ir renesanso polifoniją The Hilliard Ensemble koncerte sunku priskirti prie balso galimybių atskleidimo, bent jau aktualiosios muzikos festivalio kontekste. Deja, dėl įvairių priežasčių neteko apsilankyti baigiamajame festivalio koncerte, kuriame buvo galima išgirsti obertoninio dainavimo meistrą Ken Ueno ir jo koncertą obertoniniam dainavimui ir orkestrui, kuris, net neabejoju, buvo bene vienintelis kūrinys, atitinkantis balso galimybių tyrinėjimo temą.
Taip, kombinuojant keletą skirtingų temų, iš tiesų galima pasiekti puikių rezultatų organizuojant tokio kalibro renginių ciklus, kaip „Gaida". Tačiau šių temų kokybinis ir kiekybinis balansas yra svarbus faktorius, svarbiai prisidedantis prie festivalio sėkmės. Deja, šį kartą to balanso nebuvo pasiekta. Todėl kai kurie koncertai, „popieriuje" atitinkantys deklaruojamas temas, atrodė kiek iškrentantys iš bendro konteksto. O tai savo ruožtu festivalį kiek išbalansavo, karts nuo karto vertė jaustis nepatogiai. Šitai skatina užduoti paskutinį šiame straipsnyje retorinį klausimą: ar beieškodama tarpdisciplininių sąsajų ir besiblaškydama tarp įvairių temų „Gaida" ateityje neperfrazuos idėjos iš kino renginių ir netaps tiesiog nepatogios muzikos festivaliu?

Kibera, Kenija. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

 

Draugai