Apie muzikinio „vertimo“ subtilybes. Pokalbis su Mayumi Kanagawa

Per V tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą su IV konkurso pirmosios premijos laureate Mayumi Kanagawa kalbasi Rasa Murauskaitė

Mayumi Kanagawa. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mayumi, prieš ketverius metus buvai pripažinta geriausia IV tarptautiniame J. Heifetzo smuikininkų konkurse. Kokius įspūdžius tada išsivežei iš Lietuvos?

Gerai prisimenu šaltą lietuvišką vasarį! Taip pat įstrigo ir prekeiviai miesto centre – jų parduodami rankdarbiai buvo tokie gražūs!
Kai dalyvavau konkurse, buvau ką tik persikėlusi iš Los Andželo į Berlyną – man tai buvo labai gražus metas. Džiaugiausi galėdama paskambinti savo profesoriui ir pranešti geras naujienas. Paskui į Vilnių koncertuoti buvau sugrįžusi dar keletą kartų ir kaskart čia sugrįžti man nepaprastai gera.

Heifetzas – viena ryškiausių XX a. smuiko žvaigždžių. Ar pati galėtum šį muziką pavadinti savo profesijos etalonu? Ar apskritai turi autoritetų, kurie buvo išskirtinai įtakingi formuojantis tau kaip atlikėjai ir asmenybei?

Esu didžiulė Heifetzo gerbėja! Jis patenka į, mano nuomone, geriausių visų laikų smuikininkų trejetą. Klausydamasi skirtingų atlikėjų įrašų, visų pirma perklausau būtent jo interpretacijas. Jis man labai svarbus dar ir todėl, kad Los Andžele mano smuiko pamokos vyko Beverli Hilse, ten, kur pats Heifetzas kadaise irgi praktikavosi.

Didelę įtaką man padarė smuiko mokytojai. Iki šiol esu turėjusi keturis pagrindinius dėstytojus. Dėstytojo ir studento santykis klasikinėje muzikoje yra ypatingas. Tai žmogus, su kuriuo susitinki kiekvieną savaitę. Su skirtingais dėstytojais dirbau skirtingais formavimosi laikotarpiais, todėl su kiek­vienu užsimezgė unikalus ryšys. Taip pat turėjau nuostabų vizualiųjų menų mokytoją vidurinėje mokykloje. Jo pasakojimai man labai padėjo bandant perprasti, kaip pati suvokiu meno kūrinį ir jo vaidmenį platesniame kontekste. Kalbant apie atlikimą, didelę įtaką man daro straipsniai apie sportininkus, aktorius, o ypač – šokėjus.

Kalbėti apie muziką, teatrą ar bet kurią kitą meno formą yra be galo sudėtinga – žodžiai taip pat yra meno forma. Kūrinys egzistuoja tik todėl, kad kūrėjas rado, jo nuomone, geriausią formą išreikšti tai, ką norėjo. Tačiau pats „vertimas“ iš vienos į kitą formą taip pat nepaprastai praturtina ir lemia naujus atradimus. Galų gale imi suprasti, kad kiekvienas tarpininkas iš esmės turi tokius pat žmogiškuosius norus, idėjas, jausmus.

Vasario 2 d., per Heifetzo (1901–1987) gimtadienį, LDK Valdovų rūmuose grieždama palikai nepaprastą įspūdį publikai! Papasakok apie savo atliktą programą. Kokį įspūdį tau paliko Šv. Kristoforo orkestras, su kuriuo kartu pasirodei?

Tą vakarą atlikau Camille’io Saint-Saënso „Havanaise“, „Introdukciją“ ir „Rondo Capriccioso“. Taip pat griežiau Manuelio Ponce’s ir Heifetzo „Žvaigždutę“. Visi šie kūriniai – labai svarbi Heifetzo repertuaro dalis. Pastaroji pjesė buvo jo paties aranžuota, vėliau dar peraranžuota ir styginių orkestrui. Šios kompozicijos labai mėgstamos, populiarios standartiniame smuiko repertuare. Pati visus šiuos kūrinius su orkestru atlikau pirmą kartą.

Šv. Kristoforo orkestras – labai profesionalus kolektyvas. Visi orkestrantai buvo pasinėrę į muziką, tačiau kartu nevengė ir smagių juokelių, beje, net per patį pasirodymą. Todėl jausena ant scenos buvo šilta ir kibirkščiuojanti.

Ne vienas jaunas muzikas teigia, jog konkursai yra būtini, norint užsitikrinti sėkmingą muzikinę karjerą. Ar tikrai muzikinės varžybos yra vienintelis kelias į didžiąją sceną?

Iki šiol teko dalyvauti daugelyje konkursų, nors, žinoma, visada aplinkui yra žmonių, kurie yra jų aplankę dar daugiau. Pastaruoju laikotarpiu kasmet dalyvauju bent viename konkurse.

Konkursai labai naudingi studentams, kadangi fiksuota pasirodymo data ir iššūkio vertas repertuaras tampa ypač motyvuojančiu tikslu, leidžiančiu išsigryninti individualius darbo metodus. Tai moko ir susidoroti su skirtingomis situacijomis, kelionėmis, pasirodymais, kai jaučiama įtampa, spaudimas. Vis dėlto, manau, konkursai negarantuoja puikios karjeros ir nėra vienintelis kelias į sėkmę. Tačiau jie gali padėti užsitarnauti vardą, juose sutinkama daug naujų žmonių.

Jaunimo muzikos konkursų laureatams ranką neretai ištiesia ir EMCY (Europos jaunimo muzikos konkursų sąjunga). Ką galėtum pasakyti apie šios organizacijos naudą jaunam menininkui?

Kai laimėjau Heifetzo smuikininkų konkursą, EMCY sąraše atsirado mano asmeninis puslapis. Tai man suteikė keletą labai įdomių galimybių. Tokios organizacijos suveda žmones – už, ant ir priešais sceną – į vieną būrį. Nežinau, kokie yra vyresnių muzikantų iššūkiai, todėl sunku pasakyti, kokia yra specifiškai „jauno atlikėjo“ problema. Galbūt sudėtinga, jog daug mūsų nori rasti savo nišą ne itin didelėje rinkoje. Vis dėlto negalėčiau pavadinti problema to, kad skirtingose pasaulio šalyse yra gausybė gerų jaunų menininkų.

Konkurse buvo privaloma atlikti šiuolaikinio lietuvių kompozitoriaus kūrinį. Kokia tavo nuomonė apie šiuolaikinės muzikos eksperimentus? Ar turi tam tikrų preferencijų dėl muzikos stilių, epochų, sudėčių?

Šiuolaikinė muzika dar nėra perfiltruota laiko, kuris, tiesa, ne visuomet teisingai išsirenka. Didelės dalies konkursų programose yra specialiai sukurtų naujų kūrinių, jie kartais man patinka labiau, kartais – mažiau. Tačiau nepaprastai įdomu mokytis naujos muzikos. Labai norėčiau, kad dabar būtų daugiau atlikėjų-kompozitorių smuikininkų, tokių, kaip Niccolò Paganini, Henrykas Wieniawskis. Tuomet techniniai instrumento aspektai yra tyrinėjami kartu su muzikiniais. Mėgstu atlikti įvairų klasikinės muzikos repertuarą: nuo koncertų, skirtingos apimties kamerinės muzikos iki griežimo dideliame simfoniniame orkestre. Smuikas yra nepaprastai universalus instrumentas ir skirtingos aplinkybės gali lemti labai įvairius iššūkius, kartu – ir nepaprastą smagumą.

Kiekvienas atlikėjas turi unikalią prieitį prie naujos muzikinės medžiagos. O kaip tu „įžengi“ į naujo kūrinio pasaulį?

Egzistuoja du naujų kūrinių tipai. Vienus jų jau būnu girdėjusi keliasdešimt kartų universitete ar koncertuose, nors nesu grojusi. Kitų kūrinių niekada nebūnu girdėjusi. Su pirmaisiais dirbti labai paprasta: lengva išmokti tekstą, o tada jau galima bandyti mokytis kūrinį savaip. Kitoms kompozicijoms reikia gerokai daugiau laiko, tačiau šitaip dirbdama galiu susitikti su kūriniu be jokių išankstinių nuostatų, dailinti interpretacijas lėčiau ir atidžiau.

Artėjant konkurso Vilniuje finalui, ko palinkėtum savo kolegoms?

Tikiuosi, kad kiekvienas parodys tai, ką gali geriausia! Negalvokite apie rezultatą, bet atkreipkite dėmesį į meninį išpildymą ir išsikelkite sau aukščiausius atlikimo tikslus. Buvimas daug geresniam už kitus nesustabdė Heifetzo nuo tolesnio tobulėjimo. Ir džiaukitės scenoje praleistu laiku.