Austėja Masliukaitė. Neišeiti iš laiko kilpos, arba „Saulė ir jūra“ be sustojimo

7:42 iš penktos platformos Padujos traukinių stotyje pajuda greitasis regioninis traukinys į Veneciją, Santa Lucios stoties link. Keliolika minučių po 8 val. mudvi su bičiule išlipame į jau įprastą rytinės miesto kaitros uvertiūrą. Nors į nuotolinį lietuvišką bienalės paplūdimį kaip studentės-dainininkės kursavome reguliariai visą birželį ir liepą, iš traukinio išlipančių keleivių minioje dusyk neatpažinau nė vieno. Nuolatiniai čia tik žmonių srautai, nuo vandens kanalų kylantis drėgmės ir dumblių tvaikas, ankstyvas prekybinis šurmulys. Vis dėlto labirintiški keliai ilgainiui tampa ne tik atpažįstami, bet gerai pažįstami – mėgstami ar apeinami, kvepiantys kava ir ryto kepiniais, trenkiantys žuvimi ir iš pakampių atitekančiais šlapimo upeliais. Besikartojančių Venecijos posūkių gausybėje ima atrodyti, kad tapai „Švilpiko dienos“ veikėja ir visai neaišku, ką, norėdama iš čia ištrūkti, turėtum daryti kitaip.

Kasryt ant vieno iš daugybės tiltų stovintis jaunas keistuolis pasisveikina su kiekvienu praeiviu, nežymiai pamoja, o mums dar palinki buon lavoro – ko gero, jau tapome savotiški kolegos. Judame atokiau nuo turistinių miesto arterijų į vieną ramesnių, daugiausiai vietinių apgyvendintą rajoną Castello. Čia dar prieš 9 val. žengiame į karinę jūrininkų teritoriją Marina Militare, kartu su kitais atlikėjais rengiamės pastelinių spalvų maudymosi kostiumėlių „uniformas“, išsibarstę po teritoriją laidome vokalinių pratimų strėles, skriejančias kanalo vandeniu ir ataidinčias Arsenalo sienomis ir skliautais. Prieš pat 10 val. nugulame smėlio pripildytą buvusią laivų statybos erdvę, pasirengę švelniausiam, lėčiausiam, tačiau kartu ir atkakliausiam mūšiui prieš šiuolaikinio žmogaus būvio problemas. Aštuonias valandas, standartinę darbo dieną, aštuonis kartus iš eilės, tarsi mantrą kartojame: šiemet neįprastai smarkiai žydinčioje jūroje tarp medūzų plaikstosi smaragdinis polietilenas, stiklu virsta į lėktuvų variklius įtraukti išsiveržusio vulkano pelenai, nyksta koralai. Antrojo aukšto balkono prieblandoje susirinkę žiūrovai, ko gero, apie tai, iš kur ir kas esame, gali tik spėlioti.

Jau gerokai įsidainavus, apie 15 val., į paplūdimį iš lauko pagaliau įslenka vasaros karštis. Pro šalį pralekiantys vaikai kartu su smėliu pakelia bangas dulkių, pamažu nusėdančių ant tingiai prakaituojančių mūsų kūnų. „Vaikinas iš porelės“ penktąjį kartą mena, kaip dėl blogų oro sąlygų pakeistas skrydis suvedė jį ir šalimais snūduriuojantį mylimąjį Lucą. Kitąsyk bus mylimoji Linda, tačiau Lucas žiūrovus jaudina labiau. Į sceną iš viršaus nusileidžia žiūrovo skaitytas ir atitrūkęs libreto puslapis. Vieno iš atlikėjų rankose atsiranda jo paties dainuojami žodžiai. Toks kūrinio ir realaus pasaulio sandūris trumpam išblaško dėmesį – jei paplūdimyje ir galima rasti visą pasaulį, minčių instrukcija priklauso kažkam anapus jo.

 

Godos Aksamitauskaitės nuotrauka
Godos Aksamitauskaitės nuotrauka

 

Šios operos solistai – ar kito performatyvaus meno atlikėjai – savo vaidmenį repetuoja daugybę kartų, tačiau be atlikimo profesionalumo pasirodymo vakarą performanse dar galima tikėtis ir tos vienintelės sielą perveriančios versijos, kuomet artistas susilieja su veikėju ir pagaliau pasako tiesą. Jei atkreipi dėmesį į ciklišką performanso specifiką, „Sun & Sea“, nepriklausomai nuo atlikėjų vokalinių diapazonų ar subtilumų (o jie platūs ir įvairialypiai), tampa nesibaigiančiu dejà vu. Kiekviena partija, kartojama n-ąjį kartą tampa pernelyg pažįstama ir jau įtikėta tavo gyvenimo refleksija – tarsi susitikęs su artimais, tačiau skirtingais draugais, kiekvienam jų atpasakotum dabartines savo mintis ar problemas: „I really don’t feel that I can let myself slow down, / Because my colleagues will look down on me. / They’ll say I have no strength of will. / And I’ll become a loser in my own eyes.“ Ir išties visada žinai, kad paplūdimio kolegos geriau nei bet kas kitas girdi kiekvieną niuansą. Tačiau nepaisant nors ir retų, bet neišvengiamai pasitaikančių klaidų, užsimiršimų ar užsnūdimų, pasirodymas nuolatos juda, plaukia pirmyn – kaip kiekvieno dalyvio atsakomybė ir darbas ir kaip rituališkas, imersyvus patyrimas.

Statistinis žiūrovas spalvingą kolektyvinės muzikinės (pa)sąmonės aikštelę iš viršaus stebi nuo 10 iki 30 minučių. Suinteresuoti ar sąžiningi klausytojai – iki pirmo pasikartojimo, apie valandą. Tačiau tarp persisvėrusių, iš apačios periferiniu regėjimu (nestebėti publikos ir nežiūrėti jiems į akis – viena esminių performanso atlikėjo taisyklių) tavo vis tiek matomų žmogiškų kontūrų pasitaikydavo ir tokių, kurie pasirodymo išklausyti likdavo ir ilgiau – gal palyginti, ar skirsis tos pačios partijos atlikimas, ar šįkart gulinčiam solistui gerklėje neužstrigs susikaupusios seilės, ar grįš iš aikštelės kažkur išėjusi viena iš dvynių? Vis dėlto gulint apačioje atrodo, kad žiūrovas – tai vienalytė anoniminė masė, besidalijanti vienu žinojimu ir apimanti performansų visumą ar net jų kaitą, nors tai, žinoma, ir nėra įmanoma. Ilgainiui tu įpranti būti stebima, juk, šiaip ar taip, kameromis modernus pasaulis fiksuojamas beveik nuolatos. O vėliau, klaidžiodama navigaciją išskaidančiais miesto vingiais, nematoma nei žmonių, nei kosminių satelitų, imi kelti klausimą, ar trečio tądien plastikinio buteliuko pirkimas iš esmės yra gera mintis.

Vakarop „Skundų poniutei“ devintą kartą skardžiai dejuojant apie smėlyje šunų paliktas blusas, o mums jau nustojus kreipti dėmesį į čionai iš tiesų lakstančias skruzdes, sulaukiame žinos, jog galime liautis dainavę. Tokia taisyklė – niekada nesustoti negavus oficialaus leidimo, mat paskutiniai klausytojai operą turi palikti tarsi nesibaigiančią laiko tėkmės kilpą, užuovėją nuo vektoriško kasdienybės fragmentiškumo. Beje, ir ryte pradedame dainuoti iš anksto, iki pirmo žiūrovo pasirodymo, tarsi būtume dainavę pernakt – gal net amžinai. Kartais taip ir atrodo, kad smėlis nuklojo tavo galvos kertę, kurioje savo ir visų kitų balsais vis kintančiais vaidmenimis svajingai postringauji ar griaudėji kaip choras. Tampi sirena ir darboholiku, filosofu ar romantiku, stebimuoju ir stebinčiuoju, ir visad kažko lauki. Kito jaudulio, kitos muzikinio akompanimento pradžios, kito troškulio, kito traukinio namo, kitos dienos kelionės pakartojimo į pustuštį paviljoną, kur nenuovokiems lankytojams patari sugrįžti operos pasirodymo dienomis. Trečiadienį ir šeštadienį, nuo dešimtos iki šeštos, be sustojimo.